Kodėl neįmanoma gauti staliuko?
Prieš kelerius metus O. Butleris uždarbiaudavo rašydamas netikrus atsiliepimus apie restoranus interneto platformoje „Trip Advisor“ – už kiekvieną iš jų gaudavo po dešimt svarų. Vėliau, skaitydamas kitų žmonių atsiliepimus jis susimąstydavo: kiek iš tų atsiliepimų yra tikri, ir kiek toli įmanoma nueiti, remiantis melagingais atsiliepimais?
„Galvodavau, kad galima parašyti melagingą atsiliepimą, galima susikurti netikrą profilį, vienintelis dalykas, kurio negalima padaryti – turėti netikro restorano. O gal visgi galima?“, – provokavo jis.
Pirmasis jo eksperimento žingsnis buvo užsiregistruoti „Trip Advisor“. Tam jam reikėjo susigalvoti restorano pavadinimą, įrašyti jo adresą ir telefono numerį, taip pat užregistruoti interneto tinklapį. „Aš iš esmės gyvenu pašiūrėje, tad taip ir pavadinau savo restoraną (The Shed). Matyt, neturiu fantazijos“, – juokėsi jis.
Prekybos centre O. Butleris nusipirko naują mobilųjį telefoną. Sukurtame tinklapyje parašė, kad ši vieta – geriausiai saugoma Londono paslaptis. Paskelbė, kad lankytojai čia gali užsisakyti ne tiesiog patiekalą, o nuotaiką, pavyzdžiui, komfortą, jei jaučia, kad jo trūksta. „Patiekalų“ nuotraukas sukūrė naudodamas, kas papuolė po ranka: tualetų muiliukus, dažus, skutimosi putas ir pan. Galiausiai užsiregistravo „Trip Advisor“ platformoje, ir po kelių savaičių jo prašymas buvo priimtas.
Tuomet reikėjo gauti atsiliepimų – čia jis įjungė savo draugus ir šeimos narius. „Stengiausi įtraukti kuo mažiau žmonių, kad niekas neišplepėtų. Tų, kuriems papasakojau, prašiau, kad atsiliepimai atrodytų kuo natūraliau, kad jie pabrėžtų, kad maistas čia – lyg namie, ir svarbiausia – kad čia labai sunku gauti staliuką“, – pasakojo O. Butleris.
Per pusmetį – pirma vieta
Kai O. Butlerio sukurtas „The Shed“ pateko į pirmuosius du tūkstančius tarp geriausiai vertinamų Londono restoranų, jis jau džiaugėsi, kad jis yra geriau vertinamas nei daugelis jo mėgstamų vietų. Bet to buvo negana. Tad draugai rašė atsiliepimus toliau, o jis pats netrukus sulaukė ir pirmojo skambučio.
„Paskambinusi moteris sakė žinanti, kad pas mus labai sunku gauti staliuką, bet maldavo ką nors padaryti ir ją priimti. Ji jau kalbėjo pagal mano sukurtą naratyvą, nors tai buvo pats pirmas skambutis“, – stebėjosi O. Butleris.
Išgalvotam restoranui kylant reitinguose aukštyn skambučių vis daugėjo. Žmonės pasitelkdavo visą išmonę bandydami į jį patekti: sakydavo, kad tai labai svarbios jiems progos, pavyzdžiui, pirmoji vakarienė po vaiko gimimo, septyniasdešimtas močiutės gimtadienis, ypatinga šventė su mergina, kuri dirba vaikų ligoninėje, bandydavo padaryti įspūdį rašydami iš darbinių elektroninių paštų ir pabrėždami savo svarbias pareigas. Kai „The Shed“ po pusmečio tapo pirmuoju restorane Londone, siūlomu „Trip Advisor“, žurnalistai prašė leisti jį pafilmuoti, viešųjų ryšių agentūros siūlė savo paslaugas jį dar labiau populiarinant.
Į klausimus, kada galima gauti staliuką, O. Butleris atsakydavo, kad tai geriausiu atveju įmanoma, pavyzdžiui, po šešių savaičių. O ką atsakydavo, jei žmonės sutikdavo tiek laukti? „Sakydavau, kad iš tiek anksti rezervacijų nepriimame“, – duodamas interviu DELFI TV studijoje juokėsi jis.
Sukurtą iliuziją pavertė tikrove
Galiausiai O. Butleris suprato, kad pasiekė tašką, kur toliau eiti nebėra kur – metas atskleisti pasauliui tiesą. Tik prieš tai dar norėjo duoti žmonėms istoriją, kuri jau gyveno jų galvose.
Keletui laimingųjų jis paskambino ir pasakė galintis juos priimti. Į šią ypatingą vakarienę jis taip pat pakvietė aktorių, kurių užduotis valgant girti maistą ir atmosferą. „Aš juk sakiau, kad maistas bus kaip namie. O aš visą gyvenimą valgiau prekybos centruose pirktą ir mikrobangėje šildytą maistą, tad tokį patį pasiūlėme ir čia“, – juokėsi jis.
Galiausiai, po vakarienės svečiai ne tik padėkojo už puikų vakarą, bet net atsirado norinčiųjų sugrįžti. „Viena pora mane susistabdė ir aš galvojau, dabar viskas, tuoj sulauksiu bent jau antausio. Bet vyrukas manęs paklausė, ar dabar, kai jie čia pateko pirmą kartą, antrą kartą tai padaryti bus lengviau“, – negalėjo patikėti jis.
O dabar, keliaudamas po pasaulį ir pasakodamas savo istoriją, jis stebisi, kaip skirtingai į ją reaguoja žmonės. Europoje ar JAV jis dažniausiai sulaukia palaikymo ir liaupsių, o iš Japonijos atvažiavę žurnalistai sukūrė valandos trukmės dokumentinį filmą, kuriame buvo akivaizdu, kaip stipriai jie jo nekenčia. „Socialiniuose tinkluose buvo komentuojama, koks negarbingas mano elgesys“, – pasakojo O. Butleris.
„Apskritai žmonės dabar man skambina, kurie nori tiesiog susipažinti – kai kurie iš jų labai keisti. Tapau tarsi kažkokiu keistuolių karaliumi. Tačiau aš tikrai esu keistas, tad viskas gerai“, – juokėsi jis.
Kokia viso šio eksperimento išvada? „Nenorėjau, kad į tai būtų žiūrima pernelyg intelektualiai, mano tikslas nebuvo kalbėti apie melagingų naujienų įtaką ar panašiai – tiesiog padariau pokštą. Tačiau faktas, kad žmonės turėtų atsargiau vertinti tai, ką skaito internete“, – teigė O. Butleris.
