×

Vilniaus širdyje įsikūręs pastatas, kuris sudomino net Švedijos ir Norvegijos karalius

29. rugpjūčio 2017 , Projektas „Žvilgsnis į Lietuvą“
Vilniaus ev. liuteronų bažnyčia © K. Puloko nuotr.

Kai XVI a. viduryje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo iniciatyva Vokiečių gatvėje buvo pastatyta pirmoji Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia, čia jau gyveno ganėtinai gausi vokiškai kalbančių žmonių bendruomenė.

Nors dauguma jų buvo amatininkai, pasirinkto amato žinovai (ypač regione garsėjo Vilniaus auksakaliai), tarp parapijos narių buvo gausu išsilavinusių, aukštas pareigas užėmusių miestiečių, įskaitant ir keletą Vilniaus burmistrų.

Nuo XVI a. taip vadinamoji kirchė buvo iškiliausias vokiškosios miesto dalies pastatas. Jau tuomet evangelikų liuteronų parapija tapo integralia Vilniaus miesto gyvenimo dalimi, turtinusia ir, nepaisant negandų, vis dar tebeturtinančia sostinės konfesinį ir kultūrinį gyvenimą.

Tiesa, šiandienos senoji kirchė nesulaukė, kaip nesulaukė jos ir dauguma iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyvenusių vokiečių palikuonių. Karai ir po jų užgriuvęs sovietmetis nebuvo palankus nei tikėjimui, nei gilias istorines šaknis liudijančiai bendruomenei. Vis dėlto, atspariausias liudininkas išliko – XVIII a. pirmoje pusėje pastatyta antroji Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia puikiai įsikomponuoja į Vilniaus barokinių bažnyčių ansamblį.

Vilniaus ev. liuteronų bažnyčia
Vilniaus ev. liuteronų bažnyčia
© K. Puloko nuotr.

Ar galėjo būti kitaip, jei prie statybų ženkliai prisidėjo evangelikų liuteronų parapijos narys, garsus Vilniaus baroko kūrėjas architektas Jonas Kristupas Glaubitzas (Johan Christoph Glaubitz, 1700–1767m.), savo talentu papuošęs ne vieną Vilniaus istorinį pastatą. Būtent šio iškilaus talento, kurio 250-ąsias mirties metines šiemet minime, pastangų dėka evangelikų liuteronų šventovė atskleidžia Vilniaus baroko mokyklai būdingus bruožus.

Galbūt ir bažnyčios interjeras būtų sulaukęs nuoseklių J. K. Glaubico pastangų, jei ne kiek kurioziška vis perpasakojama įdomybė: architektui darbuojantis šioje Vilniaus bažnyčioje, tuometis parapijos tarybos pirmininkas jį nusižiūrėjęs į žentus. Tačiau širdžiai neįsakysi ir, Glaubicui nusprendus vesti ne pirmininko dukterį, bažnyčios interjerą užbaigti teko jau kitam meistrui.

O štai kaip savo 1856 m. išleistoje knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ Adomas Honoris Kirkoras aprašė Vokiečių gatvėje įsikūrusios evangelikų liuteronų parapijos šventę: „1855 m. birželio 24 d. (šv. Jono dieną) įvyko iškilmingas šios bažnyčios 300 metų jubiliejaus minėjimas. Tam buvo sudarytas tikro valstybės patarėjo Aleksandro de Roberčio vadovaujamas komitetas, kuris organizavo rinkliavą ir bažnyčios atnaujinimą, surengė iškilmes. Bažnyčios vidus buvo gražiai atnaujintas, altoriaus keturių evangelistų ir Nukryžiuotojo Kristaus statulos paauksuotos, o visos sienos skoningai išdabintos gėlėmis (daržininko Vėberio pastangomis). Šią iškilmingą dieną abiejų Vilniaus evangelikų tikybų, Augsburgo ir Helvecijaus, išpažinėjai ir dvasininkai suėjo draugėn ir pakiliai meldėsi stebimi valdžios atstovų ir pamaldžiųjų bei smalsuolių minios.

Vilniaus ev. liuteronų bažnyčios vidus prieš šimtą metų
Vilniaus ev. liuteronų bažnyčios vidus prieš šimtą metų
© Parapijos arch.

Vilniaus (reformatų) superintendentas kunigas Steponas Lipinskis pasakė gražią kalbą lenkiškai, liuteronų kunigas Paulius Evertas ir kiti kalbėjo vokiškai, o žymusis kompozitorius Stanislovas Moniuška, atsilygindamas liuteronams už jų rūpinimąsi katalikų bažnytine muzika, sukūrė ta proga gražios muzikos, kurią, Vilniaus observatorijos direktoriui Zableriui pritariant vargonais, atliko muzikos mėgėjai ir mėgėjos. Šioms iškilmėms buvo nukaldinti sidabro, bronzos ir alavo atminimo medaliai, kurių vienoje pusėje buvo pavaizduotas Viešpats Kristus su įrašu aplinkui: „Ich bin das Licht der Welt“, t. y. „Aš esu pasaulio šviesa“, o kitoje pusėje, viršuje – Apvaizdos akis, siunčianti spindulius į Bibliją, kryžių ir taurę su įrašu: „Gottes Wort bleibt ewig. Jubelfest des dreihundert Jahrigen Bestehens der Ewangelische Lutherischen Kirche zu Wilna, den 24 Juni 1855“, t. y. „Dievo žodis amžinai gyvas. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios 300 metų gyvavimo jubiliejus, 1855 metų birželio 24 d.“

Nenutrūkstamas šimtametes tradicijas puoselėjusi bažnyčia buvo uždaryta tik sovietų okupacijos metais. 1941 m. pradžioje dauguma parapijiečių su tuometiniu kunigu Zigfrydu Oskaru Lope turėjo išvykti į Vokietiją, iš kurios pasklido po įvairias valstybes ir žemynus. Pati bažnyčia buvo okupantų sistemingai niokojama: 1954 m. bažnyčios erdvėje įrengus gamybines restauratorių dirbtuves, gelžbetonine perdanga pastato erdvė perskirta į dvi dalis, vargonų ir senjorų balkonai išgriauti, antrame aukšte įrengta sporto salė, altorius iki pusės užmūrytas, kolonų, paliktų perdangai paremti, papuošimai sunaikinti, skulptūros dingusios, prie pagrindinio įėjimo iš Šv. Mikalojaus gatvės įrengti prieangis, sandėliai, kitos pagalbinės patalpos. Be to, 1956 m. buvo uždarytos ir iki 1974 m. visiškai sunaikintos ant Tauro kalno pusantro šimto metų veikusios evangelikų liuteronų kapinės.

Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos atgimimas prasideda kartu su Sąjūdžiu. Pastatų, būtinų diakoninei, švietėjiškai, kultūrinei veiklai plėtoti, susigrąžinimas ir bendruomenės sutelkimas buvo svarbiausi kelerių metų uždaviniai. Dabar Vilniaus evangelikų liuteronų parapijai priklauso visas šalia bažnyčios, tarp Vokiečių ir Pranciškonų gatvių, išsidėstęs XVI–XX a. kompleksas. Dalį šių pastatų jau XX a. pradžioje projektavo kitas garsus kūrėjas, žymiųjų P. Vileišio rūmų Antakalnyje architektas, Augustas Kleinas. Nekilnojamojo kultūros paveldo objektai parapijai buvo grąžinti 1990-1995 metais, nors 2001 m. ir buvo mėginta persigalvoti. Atsiradus susibūrimo vietai, palaipsniui sugužėjo ir parapijiečiai. Nuo 1996 m. bažnyčioje pamaldos laikomos ir anglų kalba, todėl bažnyčia suvienija ir Vilniuje gyvenančius užsieniečius, diplomatinio korpuso atstovus, Vilniaus svečius.

Susigrąžintų istorinių pastatų būklė buvo prasta, daugumai jų buvo reikalingi atkūrimo darbai, prasidėjo ilgas ir kantrus restauravimo etapas. Bažnyčia restauruota iš dalies Lietuvos valstybės lėšomis, tačiau be dosnaus tikinčiųjų iš Vokietijos, Norvegijos, Danijos, JAV, taip pat ir išeivijos rėmimo, darbai būtų vykę žymiai ilgiau. Ypač glaudi ir svarbi buvo seseriškos Hioviko (Høvik) parapijos Norvegijoje pagalba. Norvegai parūpino specialią įrangą pertvarai, kuri bažnyčią buvo padalijusi į du aukštus, pašalinti. Su šia sudėtinga įranga dirbo Hioviko parapijiečiai inžinieriai. Be to, 1995 m. pradžioje į varpinės bokštą įkeltas norvegų padovanotas varpas, seseriškos Hioviko parapijos rūpesčiu nulietas garsioje Tionsbergo varpų liejykloje Olsen Nauen Klokkestøperi. 680 kg sveriantį varpą puošia giesmės žodžiai lietuvių kalba: „Viešpatį liaupsink, visatos Valdovą galingą.“

Restauravimui ruošiamą bažnyčią supa pastoliai, 1992 m.
Restauravimui ruošiamą bažnyčią supa pastoliai, 1992 m.
© K. Puloko nuotr.

Viešėdami atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje, bažnyčią aplankė Švedijos karalius ir karalienė, taip pat ir Norvegijos karalienė. Verta prisiminti, kad Vilniaus evangelikų liuteronų parapijoje 1919–1924 m. kunigavo buvęs Latvijos ministras pirmininkas Andrievas Niedra (1871–1942), Latvijoje šiandien bene labiausiai prisimenamas kaip literatas. Tačiau bene reikšmingiausi su šia parapija sietini vardai neabejotinai yra lietuviškosios raštijos kūrėjai Stanislovas Rapolionis (1485–1545) bei Abraomas Kulvietis (1510–1545).

Nors ir šiandien evangelikų liuteronų bendruomenė moka nustebinti didžiais darbais: 1992–1995 m. Vilniaus evangelikų liuteronų parapijoje tarnavo kunigas Gotfrydas Šnaideris (Gottfried Schneider) iš Berlyno Šv. Stepono evangelikų liuteronų bažnyčios. Lietuvoje kunigas taip pat dėstytojavo neseniai įsteigtame Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos centre. Neturintis lietuviškų šaknų ir jau nebejauno amžiaus kunigas taip išmoko lietuvių kalbą, kad 2016 m. Vokietijoje baigė naują kunigo Kristijono Donelaičio „Metų” vertimą į vokiečių kalbą. Naujasis vertimas 2017 m. kovą buvo pristatytas Leipcigo knygų mugėje.

Ir šiandien aktyvi parapija gyvybingai tęsia savo istorines tradicijas, saugodama jai patikėtą nekilnojamąjį kultūros paveldą, turtindama Vilniaus ir visos Lietuvos intelektinį, dvasinį ir kultūrinį gyvenimą. O Lietuva ir visa Reformacijos 500 metų jubiliejų mininti Europa su dėkingumu prisimena ir, savo ruožtu, tęsia visų jos tautų mentalitetui ir sąmoningumui pagrindus dėjusius darbus.

3