Depresija pasireiškia jau kūdikystėje
Viena vertus, pasak „Vaikų linijos“ mokymų vadovės, psichologės Jurgitos Smiltės Jasiulionės, depresija, kaip klinikinė būklė, kūdikiams ar ankstyvoje vaikystėje nustatoma retai, nes ją atpažinti nėra taip paprasta. Kita vertus, depresijos simptomai ir ją atitinkanti reakcija į trauminę patirtį tikrai gali pasireikšti net ir patiems mažiausiems.
„Kalbant apie kūdikius, situacijos, kada gali būti pastebima depresinė reakcija į kažkokius įvykius, dažniausiai yra susijusios su artimo arba brangaus žmogaus praradimu. Kūdikiai yra labai priklausomi nuo suaugusių žmonių, kurie jais rūpinasi, ir dažniausiai kūdikystėje yra sukuriamas prieraišus ryšys su vienu žmogumi – ar tai būtų mama, ar globėja/globėjas, priklausomai nuo situacijos. Globojantis asmuo kūdikiui atitinka visą pasaulį. Jam ne taip svarbu, ar bus daugiau bendraamžių, svarbus tik tas vienas žmogus. Staigus jo praradimas, nors ir laikinai, kai kūdikis turi likti vienas kažkokioje situacijoje savo pirmaisiais gyvenimo metais, pasireiškia tam tikrais elgesio pokyčiais.
Juos suaugusiems gali būti sunku susieti su depresija, nes mes suaugusiųjų depresiją įsivaizduojame šiek tiek kitaip, bet, pavyzdžiui – verksmingumas, sunkumas nurimti, sutrikęs miegas, vėliau atsirandantis apatiškumas ir visiškas neveiklumas, nieko nedarymas arba kuomet kūdikis, kuris natūraliai iš savęs yra judrus, kažką čiauška, juda, tyrinėja savo kūną, staiga pasidaro tylus, ramus, gulintis ramiai, kas visiškai neatitinka jo raidai būdingo elgesio“, – aiškina kelis dešimtmečius su vaikais ir paaugliais dirbanti psichologė.
Tačiau, kaip pastebi ji, tokia būklė netrunka labai ilgą laiką ir dažniausiai, jeigu vaikas praranda kažkokį jam svarbų žmogų, tikėtina, kad vėliau jis vis tiek gauna globėją ir turi galimybę užmegzti artimą santykį iš naujo. Tad jo būsena turi erdvės atsistatyti ir tai nebus kelis metus trunkantis sutrikimas.
„Tik labai svarbu turėti omenyje, kad jeigu kūdikystėje nutinka kažkokios staigios netektys arba kažkokie labai staigūs praradimai, tai ta patirtis padeda pagrindą likusiam gyvenimui. Natūralu, kad tai bus giliai viduje susiformavusi, įsisamoninta patirtis, kuri gali būti susijusi ir su vėlesniais depresijos epizodais. Tad taip, nuo pat ankstyvo amžiaus pastebimos depresinės reakcijos, o kuo labiau vaikas auga, tuo labiau tos reakcijos yra panašesnės į tai, ką mes esame pratę matyti depresiškame suaugusiojo žmogaus elgesyje“, – sako ji.
Depresijos atsiradimo priežastys vyresniame amžiuje
Vyresniems vaikams depresijos priežastys gali būti labai įvairios: nuo trauminių patirčių iki toksinės aplinkos.
„Stiprūs sukrėtimai, kurie gali būti susiję su depresija, yra viena grupė priežasčių, aš sakyčiau, būdinga įvairioms amžiaus grupėms. Pavyzdžiui, tėvų skyrybos, svarbaus žmogaus, nebūtinai tėčio ar mamos, bet, tarkime, brolio ar sesers netektis. Bet koks krizinis įvykis, kuris yra labai labai stipriai išgyvenamas, gali būti susijęs su depresijos atsiradimu, kuri reiškiasi kaip simptomas, reakcija į tam tikrą skausmingą patyrimą.
Ir, aišku, kitas dalykas, tai depresija, kaip iš lėto besivystantis sutrikimas, kuris pasireiškia tam tikrame amžiuje. Ir čia jau gali būti daugybė priežasčių, kurios yra su tuo susijusios. Tikrai vaikai yra labai priklausomi nuo savo artimiausios aplinkos, nuo to, kaip jie jaučiasi savo šeimoje, kiek jie jaučiasi saugūs ten, kiek jie mato saugius tarpusavio santykius.
Pastebima, kad depresija yra gerokai dažnesnė situacijose, kuomet vaikai auga konfliktinėse šeimose, kuomet jie savo šeimoje patiria tam tikrą prievartą, smurtinį elgesį, fizines bausmes, emocinius žeminimus ir panašiai – kuomet jie iš savo aplinkos ir žmonių, kurie jį globoja ir augina, gauna daugybę žinučių, kad jie nėra vertingi arba yra nereikalingi“, – teigia J. Smiltė Jasiulionė.
Pasak psichologės, toks tėvų požiūris į vaiką labai giliai pažeidžia savivertės jausmą. Kiek tėvai moka pamatyti, mylėti vaiką, priimti besąlygiškai – susiję su vaiko savijauta ir vėliau galimai atsirandančio depresiškumo arba depresijos, kaip sutrikimo, priežastis.
„Ir dar yra tokia dalis, kuri yra labai svarbi, tai tam tikros biologinės priežastys, nes depresijos išsivystymui yra svarbu ir yra pastebima, kad tam tikrų medžiagų apykaitos ypatumai turi reikšmės. Greta to stebima ir paveldimumo įtaka, kad, pavyzdžiui, jeigu šeimoje yra sergančių depresija žmonių, tarkime, tėvai turi depresijos epizodų, padidėja rizika ir vaikams susirgti depresija.
Be to, jei vaikai gyvena depresiškoje aplinkoje, kadangi depresiški suaugusieji turi tam tikrą mąstymo būdą, tam tikrą požiūrį į pasaulį, tai tas gana depresiškas ir negatyvus požiūris į pasaulį labai nuspalvina ir vaiko kasdienybę“, – tikina psichologė.
Depresiją išduodantys ženklai
Specialistė aiškina, kad vaikų depresijai yra būdingi kelių tipų požymiai. Pirmiausiai – fiziniai, kuriuos tėvai pastebi greičiausiai.
„Pavyzdžiui, sutrinka vaiko miegas, jis praranda apetitą, pasidaro vangus, jam labai trūksta energijos, pastebimas nuovargis arba tai, kad jis nuolat skundžiasi somatiniais simptomais – jam skauda galvą, pilvą ir panašiai“, – aiškina psichologė.
Kita grupė požymių, susijusių su depresija, yra emociniai. Pavyzdžiui, liūdesys, vienišumo jausmas.
„Galbūt 2–3 metų amžiaus vaiko emocijose liūdnumo pamatysime mažiau, labiau pastebėsime, kad jis kažkoks atsiribojęs, nelabai bendrauja su bendraamžiais, nors kiti kažką žaidžia, jis visada būna vienas. O mokyklinio amžiaus vaiką labiau matysime kaip liūdną, galbūt dažniau verkiantį ir panašiai.
Būna reiškiasi ir bejėgiškumas arba sakymas, kad aš nieko nesugebu, man niekas nesiseka, ką aš bedaryčiau – vis tiek viskas yra blogai. Jeigu vieną kartą pasako – situacija vienokia, bet jeigu mes nuolat girdime iš vaiko tą žinutę ir matome, kad jis tikrai jaučiasi kažkoks įjautrintas, nerimastingas, tada visi šie emociniai požymiai irgi gali byloti apie depresiją“, – teigia J. Smiltė Jasiulionė.
Trečia grupė – elgesio požymiai. Pasak psichologės, šie ženklai suaugusiems mažiau būdingi, tačiau vaikų gretose tai yra labai būdingi ir neretai pablogėjusią emocinę būklę išduodantys simptomai.
„Pavyzdžiui, agresyvus elgesys, pykčio priepuoliai, kažkoks labai nerimastingas elgesys, kai vaikas atrodo negali susikaupti, negali nusėdėti vietoje. Tai paprastai irgi yra toks elgesys, kuris kelia suaugusiųjų budrumą ir gali būti vienas iš depresijos požymių“, – sako pašnekovė.
Ketvirtoji ir paskutinioji grupė – socialiniai požymiai. Kadangi vaikai visada auga socialinėse grupėse – iš pradžių šeimoje, vėliau jie labai daug laiko praleidžia savo bendraamžių apsuptyje arba bendrauja su kitais suaugusiais, įvairūs sutrikimai šiose socialinėse kasdienėse veiklose irgi gali būti susiję su depresija.
„Pavyzdžiui, gali atsirasti akademiniai sunkumai. Tarkime, vaikas gerai mokėsi ir staiga greta kitų simptomų atsiranda ir kažkokie mokykliniai sunkumai – mokyklos nelankymas, tęstinės nesėkmės, suprastėję kontaktai su bendraamžiais arba vengimas bendrauti su bendraamžiais apskritai“, – vardija pašnekovė.
Kaip vaikui padėti?
„Svarbiausi apsauginiai veiksniai, padedantys vaikams, kalbant apie depresijos atsiradimą, yra šilti, palaikantys, besąlygiškai priimantys santykiai su suaugusiaisiais, kurie jį augina. Jeigu ankstyvame amžiuje vaikas turi patyrimą, kad yra mylimas, saugus, gerbiamas ir vertingas – labai tikėtina, kad tai padės saugų pagrindą tolimesnei raidai ir sumažins riziką sirgti depresija“, – sako psichologė.
Vis dėlto, akivaizdu, kad vaiko emocinę būklę neretai veikia ir išoriniai veiksniai, kurie, nepaisant mylinčios namų aplinkos, gali iššaukti depresijos apraiškas. Tad kaip atpažinti depresijos požymius ir kaip padėti vaikams? Pirmiausia, svarbu su vaiku pasikalbėti ir išsiaiškinti jo pasikeitusios emocinės būklės priežastis.
„Ikimokyklinukus – 2–4 metų vaikus, gali būti, kad yra sunkiau prakalbinti ir paklausti, kas su jais vyksta, bet ką tėvai gali padaryti, jeigu jiems kyla nerimas dėl tokių mažųjų, kurie lanko darželį, tai pirmas dalykas – pasitikslinti, kaip vyksta reikalai darželyje, ugdymo įstaigoje. Pavyzdžiui, aš matau kažkokius simptomus namuose, man tai kelia nerimą, tai pirmas žingsnis – pasižiūrėti, kas vyksta ugdymo įstaigoje, kokį elgesį pastebi ugdytojai.
Jeigu tėvai mato, kad tikrai ir vienoje, ir kitoje aplinkoje vaikas atrodo ar labai atsitraukęs, ar labai prislėgtas, ar yra kiti kažkokie simptomai, kurie tikrai trukdo jam augti ir vystytis, aš siūlyčiau kreiptis į specialistus ir tada kartu pasitarti, kaip elgtis toliau“, – teigia psichologė.
O štai su mokyklinukais kur kas paprasčiau. Kaip aiškina specialistė, nieko stebuklingo čia nereikia – pakanka su rūpesčiu užduoti keletą klausimų.
„Reikėtų tiesiog tiesiai sakyti, ką aš pastebėjau ir koks nerimas man kyla. Esminis momentas yra nenaudoti tokių formuluočių, kaip „Kas tau darosi?“, nes jas mes neretai naudojame ir vaikai jas supranta labiau kaip puolimą nei kad draugišką pasmalsavimą. Tikrai tai turi būti ramus, rūpestingas tonas ir pasakymas: „Žiūrėk, aš pastebėjau, kad tu naktimis dažnai prabundi, sapnuodamas košmarus“, „Aš matau, kad tau labai trūksta energijos“ arba „Aš matau, kad tu anksčiau norėjai eiti į mokyklą, dabar neini į mokyklą ir man kelia rūpestį, kad kažkas su tavimi vyksta“ ir toliau sekantis kvietimas: „Papasakok man daugiau, kaip tu jautiesi“.
Bet apskritai, labai gerai padeda suprasti situaciją paprasti kasdieniai pastebėjimai – vaikas grįžo iš mokyklos nusiminęs, tai pakalbėkime, kas ten tokio nutiko. Arba jeigu vaikui kelinta diena iš eilės skauda galvą arba pilvą, pabandykime suprasti, apie ką tas pilvo ir galvos skausmas – gal čia yra kažkoks vengimas to, kas vyksta mokykloje, gal yra kažkokių patirčių, apie kurias vaikas norėtų mums papasakoti. Tokius simptomus sujungti į visumą tikrai padeda susėdimas kartu su specialistu“, – pataria pašnekovė.
Ji taip pat pabrėžia, kad labai svarbu, jog tėvai su atida ir su pagarba žiūrėtų į tai, ką vaikas sako ir kokius signalus jis siunčia, užuot nerimą keliančius ženklus nuvertinus pasakymais: „Neišsidirbinėk“, „Nesąmonė“, „Tau negali būti taip“.
„Mes suaugę kartais taip darome, nes manome, kad geriau žinome, kas su vaiku vyksta, nei pats vaikas. O tada norime, kad jis su mumis atvirai kalbėtų. Tai nepavyks. Jeigu iš tiesų vaikas yra patyręs, kad tėvai nuolatos nuvertina, tarkime, jis ne kartą bandė pasakyti, kad kažkas yra blogai, bet gaudavo tą pačią reakciją: „Tu vėl nenori eiti į mokyklą?“, „Tu vėl manipuliuoji manimi?“ ar kažkaip panašiai, tai kai mes bandysime pakalbinti rimtai, jis nieko gali nepapasakoti arba sakys: „Man viskas gerai ir aš nenoriu kalbėti“.
Jeigu mes žinome, kad tikrai esame ne kartą nuvertinę, ne kartą su sumenkinimu sureagavę į tai, ką mums pasakoja vaikas, tai nusiteikime, kad pokalbio reikės ne vieno ir tada matyt pirmas žingsnis būtų pagalvoti, o per ką aš galiu atstatyti santykį su savo vaiku? Galbūt eiti kartu pažaisti su pradinuku, galbūt su paaugliu keliauti į kiną? Tikrai labai svarbu ieškoti progų būti dviese, kalbėtis ne tik rimtais klausimais, bet kurti kasdienes praktikas dalintis savo savijauta, turime kurti šeimoje abipusiškumą. Tai reiškia, aš pasidalinu kažkokiais nutikimais iš savo kasdienybės ir tada kviečiu ir vaikus į tą kontaktą.
Pastangos ieškoti ramios aplinkos pokalbiui, pokalbiui tose situacijose, kur vaikas jaučiasi komfortiškai, kai jis veikia tai, ką jam patinka daryti, yra taip pat labai svarbios. Manau, kad kiekvienoje šeimoje tikrai yra skirtingi momentai, kada galima pasikalbėti su vaiku. Kažkas kalbasi prieš miegą, kada aptariami dienos įspūdžiai, kažkas važiuodamas pakeliui į mokyklą atranda progą pakalbėti. Tačiau tikrai labai svarbus nuoširdus susidomėjimas ir rūpestis, o ne piktos reakcijos, nes kartais būna, kad mes rūpinamės, klausiame vaiko, o jeigu jis neatsako, supykstame. Tai yra tiesiausias kelias į užsidarymą ir nenorą kalbėti“, – aiškina ji.
Tėvų požiūris bėgant metams keičiasi
Paklausta, ar šių laikų tėvai rimčiau žiūri į emocinę savo atžalų sveikatą, J. Smiltė Jasiulionė šypteli ir tikina, kad tėvai išties tampa supratingesni – jie vis dažniau kreipiasi pagalbos į mokyklos sveikatos specialistą, ieško patarimų kitose įstaigose.
„Tik galbūt kartais vis dar trūksta supratimo, kad jeigu jau kreipiuosi pagalbos dėl vaiko, tikrai tikėtina, jog reikės visai šeimai šiek tiek keistis. Paprastai negali dirbti tik su vaiku ir tikėtis, kad pasikeis visa situacija, jeigu tikrai pastebima, kad yra kažkokių sunkumų šeimoje arba pastebimos tam tikros priežastys šeimoje, dėl kurių vaikas jaučiasi blogai. Reikės ir tėvų pastangų, kad ta situacija keistųsi.
Bet, žinoma, vis dar yra tų situacijų, ypatingai „Vaikų linijos“ kontekste dar girdime, kad vaikai sako, jog labai norėtų, bet tėvai jiems neleidžia arba pasako: „Nesąmonė, mes tikrai nemėtysime pinigų kažkokiems psichologams“ arba „Kokios čia dar problemos tavo amžiuje?“ Tai tikrai yra vaikų, kurie turi tokią patirtį, kai jų sunkumai nuvertinami arba nepriimama, kad jie turi kažkokį poreikį pagalbai.
Tad man rodos, kad mes visi dar turime ką veikti. Viena vertus, turime žiūrėti, kaip užtikrinti, kad būtų pakankamai specialistų, jog atlieptume poreikį, kuris yra augantis. Kita vertus, greta to tikrai vis dar reikia labai daug edukacijos tėvams ir priėmimo, kad vaikai gali susidurti su įvairiausiomis būklėmis ir dėl to tikrai svarbu nenuvertinti. Geriau užteks 1–2 kartų nueiti pas specialistą ir sužinoti, kad galbūt viskas yra tvarkoje, negu laukti labai ilgai, kol problemos užaugs.
Pavyzdžiui, paauglių gretose pandemijos laikotarpiu ir po jo labai padaugėjo savižalos atvejų. Savižala irgi dažnai yra įsisenėjusių problemų pasekmė – gali būti, kad vaikas jau nuo vaikystės turi tam tikrų depresijos simptomų, bet niekas į jį taip rimtai nereaguoja, kol ji galiausiai pasireiškia kažkokiu elgesiu, kuris visiems sukelia susirūpinimą. Tai tikrai norisi padrąsinti neuždelsti su pagalbos paieškomis“, – pokalbį užbaigia psichologė J. Smiltė Jasiulionė.
