Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė Marija Jakubauskienė sako, kad kiekvienas turi teisę į sveikatą bei jos priežiūrą, tačiau neretai žmonių vidinės nuostatos užkerta kelią į tinkamą pagalbą. Docentė teigia, kad psichinę sveikatą stigmatizuojančios nuostatos liečia ne tik vieną asmenį, kuris turi tokių problemų, tačiau veikia ir ekonomiką, ir net žmonių gyvenimo trukmę.
„Europos Sąjungos šalyse paskaičiuota, kad psichikos ir elgesio sutrikimų našta siekia maždaug 4 procentus nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Iš tarptautinių tyrimų žinome, kad negydomų sveikatos sutrikimų paplitimas aukšto ekonominio išsivystymo lygio šalyse sudaro iki 50 procentų; visuomenėje vyraujanti stigma yra viena tų priežasčių, dėl ko žmonės nesikreipia pagalbos ir ta pagalba nėra gaunama. Manau, mūsų valstybės brandos požymis buvo pradėti kalbėti apie stigmas, įvertinti tai kaip rizikos veiksnį ir toliau stebėti psichikos sveikatos veiksmingumo įgyvendinimą“, – dalijasi M. Jakubauskienė.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės psichologijos katedros vedėja Neringa Grigutytė sako, kad kol kas sunkoka įvertinti, kaip kinta žmonių požiūris į psichikos sveikatos sutrikimus, mat buvo atliktas pirmasis toks reprezentatyvus tyrimas, ką mano gyventojai ir ką žino apie tokius sutrikimus. Apklausoje dalyvavo per 1500 asmenų nuo 18-os iki 75 metų.
„Šį tyrimą galime laikyti kaip atskaitos tašką. Jį pakartojus po keleto metų bus galima tiksliau pasakyti, kas vyksta. Buvo vertinamos psichikos sveikatos žinios, požiūris, taip pat buvo vertinamos nuostatos darbo aplinkoje, švietimo, sveikatos priežiūros sistemose. Taip pat buvo klausiama apie žmonių patirtį su asmenimis, turinčiais psichikos sveikatos sutrikimų, ir apie pačių respondentų kreipimąsi pagalbos, siekiant įvertinti stigmas. 8 procentai apklaustųjų nurodė, kad jiems diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas. Virš 20 procentų nurodė, kad jie patys yra kreipęsi pagalbos į psichikos sveikatos specialistus – psichologą ar psichiatrą – dėl patiriamų sunkumų. Maždaug 20–30 procentų apklaustųjų nurodė, kad gyveno kartu arba turėjo bendradarbį, kaimyną ar artimą draugą, kurį vargino psichikos sveikatos sutrikimas, tačiau tik kiek daugiau nei trečdalis sutiktų ateityje gyventi kartu, kaimynystėje ar dirbti su tokiu asmeniu. Išryškėja labai svarbus dalykas – viena dalis deklaruoja, kad visiškai nesutiktų, nors atrodo, kad jų nėra tiek daug, tačiau viršija 15 procentų, bet yra nemaža dalis, kuri neturi nuomonės, sako nežinantys, kaip galėtų pasielgti“, – apie tyrimo rezultatus pasakoja N. Grigutytė.
Pašnekovė pastebi, kad apie pusė apklaustųjų išties turi žinių apie psichikos sveikatą ir jų nuostatos apie asmenis, kuriuos vargina psichikos sveikatos sunkumai, teigiamos. N. Grigutytė sako mananti, kad reikėtų labiau sutelkti dėmesį į tuos žmones, kurie tiesiai išsako, kad jų nuostatos neigiamos, bei į tuos, kurie nurodo, kad neturi nuomonės.
Tyrimo metu išryškėjo ir gyvenimo sąlygų įtaka žmonių požiūriui.
„Dar vienas tyrino rezultatas rodo, kad didmiesčių gyventojų nuostatos palankesnės nei rajonų ar kaimų žmonių, – čia galėtume kalbėti apie tyrime dvi labai išsiskyrusias grupes. Tie žmonės, kurie skurdžiau gyvena (buvo toks klausimas), nurodė, kad jiems neužtenka pinigų net maistui, bedarbiai pasižymėjo labiausiai stigmatizuojančiu požiūriu. Galime galvoti, kad tokie socialiniai veiksniai, kaip skurdas, nedarbas, žemesnis išsilavinimas, gyvenimas rajonuose ir kaimuose, yra susijęs su didesne psichinės sveikatos stigma, bet dar vienas labai svarbus veiksnys, kuris išryškėja, – žmonių, turinčių savo patirties, arba jeigu jų artimieji yra susidūrę su psichikos sveikatos sunkumais ar sutrikimais, žinių lygis apie psichikos sveikatos sutrikimus aukštesnis“, – paaiškina pašnekovė.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė M. Jakubauskienė sako, kad atliekant tyrimą buvo domimasi, kaip žmonės vertina situaciją, susidūrę su psichine sveikata įvairiose gyvenimo srityse – gyvenamojoje, darbo, švietimo aplinkoje, sveikatos priežiūros sistemoje.
„Labiausiai neigiamos stigmos išryškėjo sveikatos priežiūros sistemoje. Kas vyksta sveikatos sistemoje, kuri žmonėms yra kaip juoda dėžė, kur vyksta kažkokia alchemija? Jie gauna paslaugų, ir kartais aišku kodėl, kartais – neaišku. Tai yra žmonių psichikos sveikatos raštingumo dalis, kuri gal nepakankama. Remiantis tyrimo duomenimis, negalima pasakyti, kodėl taip yra, galime tik painterpretuoti ir pagalvoti apie platesnį kontekstą. Pirmiausia, aišku, sveikatos sistemoje dirba tie patys žmonės, ta pati visuomenė, visuomenės nariai, kurie turi savo asmeninių patirčių, nuostatų. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad turint psichikos sveikatos sutrikimų patirties nutraukiamas tas mitologinis šleifas ir žmonės daug realiau, adekvačiau vertina. Galima kalbėti apie tai, kad psichikos sveikatos sistema ir priežiūros paslaugos nėra pakankamos. Paslaugos teikiamos specializuotose psichiatrinėse ligoninėse – tai sukelia kalbų, kad gal tie psichikos sveikatos sutrikimai yra kažkokios patologijos, kurios negali būti būti gydomos „normalioje“ ligoninėje, ir tai vienas iš ženklų, kurie didina tą stigmą“, – įvardija pašnekovė.
M. Jakubauskienės teigimu, sveikatos priežiūros specialistai turi didelę įtaką nušviesdami ligos eigą, bendraudami su žmonėms, paaiškindami jų galimybes.
„Žmonės užduoda paprastus gyvenimiškus klausimus – ar galėsiu toliau tęsti savo darbą, kaip vadovas, atsakingas finansininkas, gal kaip dėstytojas, ar galėsiu studijuoti, auginti vaikus, siekti politinės karjeros ir pan. Tos žinutės iš dalies lemia grįžtamąjį ryšį, su kuriuo žmonės išeina iš psichikos sveikatos priežiūros sistemos“, – medicinos įstaigos darbuotojų atsakomybę įvardija pašnekovė.
Švietimo sistema tyrimo metu taip pat buvo paliesta. Pastaruoju metu vis garsiau prabylama apie autizmo sutrikimų turinčių vaikų integravimą į visuomenę, mokyklas. Visgi neretai sutrikimų neturinčių vaikų tėvai pasisako prieš sutrikimų turinčius bendraklasius.
Pašnekovė sako, kad svarbu didinti visuomenės supratimą, jog psichinė sveikata kinta, – tai yra normali, kitokia patirtis, ir dėl to, kad išgyvena sunkumus, žmogus netampa kitoks nei kiti.
N. Grigutytė priduria, kad žmonės vis daugiau žino apie psichikos sutrikimus. Be to, pandemija, karas palietė kiekvieną, tad žmonės susidūrė su tokiais sunkumais, apie kokius anksčiau nė nepagalvojo.
„Vieniems tą buvo lengviau išgyventi, kitiems kėlė psichikos sveikatos sunkumų. Jei kalbėtume apie nerimą ar net depresyvias nuotaikas, – čia gali būti daug dalykų. Kai kam kėlė pyktį negalėjimas atlikti tų veiklų, kurias norėtųsi atlikti, tad galbūt dėl to daugiau kreipėsi į specialistus. Kai šiame kontekste kalbame apie psichikos sveikatos kontinuumą, manau, labai svarbu pirmiausia suprasti, kas vyksta, atpažinti ir jau tada galima daryti. Manau, tai susiję dalykai ir yra daugiau specialistų, kurie teikia tokią pagalbą: žmonėms lengviau suprasti, kas su jais vyksta, atpažinti ir kreiptis. Bet čia vėl susiduriame su stigma, kad ne visi kreipiasi tos pagalbos“, – teigia pašnekovė.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės psichologijos katedros vedėja įvardija, kad mokykloje tėvai neturėtų lipdyti etikečių, jog sutrikimų turintys vaikai kitokie. Arba tėvai skirsto į „psichus“ ir normalius, tad paaugliui bus sunku apsilankyti pas mokyklos psichologą ir jis negalės būti su savo patirtimis, kurios yra labai svarbios.
„Svarbu, kad visuomenėje mes galėtume priimti žmogų su visomis jo mintimis, emocijomis, sunkumais, nes visi tą galime patirti. Kai išgyvename kokius nors sudėtingus įvykius – ar tai būtų karo akivaizda, ar pandemija, ar dar kas nors, tai pirmiausia labai svarbu sau leisti suvokti, kas su manimi vyksta, ir žiūrėti, kas, kaip galėtų padėti. Pradedant nuo emocinės pagalbos linijos, nuo tiesiog pokalbio su draugu iki specialistų, psichologų, psichiatrų pagalbos“, – teigia N. Grigutytė.
Informacijos apie žmonių psichinę būklę, kaip ją atpažinti ir kur prireikus kreiptis daugėja. Pašnekovė sako, kad visgi kartais dėl to paties požiūrio ir psichinės sveikatos būklės stigmatizavimo žmonės, kuriems reikia padėti, net nesiruošia ieškoti nei informacijos, nei pagalbos.
„Yra ir vyresnio amžiaus žmonių, kurie įsitikinę, kad savo „nešvarių skalbinių“ neneš niekam, turi patys su tuo tvarkytis. Reikia šnekėti nuo mažų dienų, kur gali kreiptis vaikai, kaip paskambinti į Vaikų liniją, – tai yra paprasčiau, nei nežinoti, ką daryti su situacija; manau, kad informacijos niekada nėra per daug. Ypač kai kalbame apie sudėtingesnius atvejus, pagalbą bendruomenėje. Jeigu dabar reikėtų pasakyti, kur bendruomenėje aš galėčiau gauti pagalbą, jei patiriu sunkumų, tikrai reiktų gerai paieškoti. Mes turime pagalbą kraštutiniu atveju: žinome, kad yra ligoninė, jei kas nors atsitiko, reikia ten važiuoti. Tada iš karto atsiranda neigiamų etikečių, kad kažkas negerai. Bet pagalbos lygių yra pačių įvairiausių, ir mūsų valstybėje jie ne visi yra, o jei ir yra, informacijos trūksta“, – vardija N. Grigutytė.
M. Jakubauskienė dalijasi, kad informacija apie psichikos sveikatą, sutrikimų atskyrimą, žinojimas, kas yra psichikos liga, o kas nėra, kur rasti pagalbą – tai ir yra psichikos sveikatos raštingumo dalis.
„Manau, kad informacijos gausa didžiulė, dalis tos informacijos yra mėgėjiško lygio, o dalis – atidžiau atsižvelgus į žmonių supratimo lygį, kad galėtų tinkamai rinktis. Struktūrizuotos informacijos daugėja, visgi ji turėtų būti lengvai prieinama kaip koks algoritmas – kaip visi žino greitosios pagalbos telefono numerį. <...> manau, dar galima įdėti daugiau pastangų pateikiant tą informaciją prieinamiau. Ypač regionų žmonėms“, – įžvalgomis dalijasi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė.
N. Grigutytė teigia, kad atsiranda vis daugiau visuomeninių iniciatyvų, daugėja informacijos žiniasklaidoje. Atliktas tyrimas rodo, kad psichikos sveikatos problematika tampa vis prieinamesnė visuomenei. Be to, jau yra ir leidinių, kurie padeda suprasti, kaip kalbėti apie psichikos sveikatos problemas, kokius žodžius parinkti.
M. Jakubauskienė antrina, kad psichikos sveikata ir raštingumo didinimas šia tema turi judėti į priekį valstybiniu lygiu, taip pat būtina pasirūpinti, kad žmonės turėtų galimybę gauti pagalbą laiku, ir jei didėja paklausa, specialistų pasiūla neturi likti pamiršta.
