Specialistė teigia, kad kopriklausomybė gali būti itin pavojinga abiems pusėms. Jei prisiimame nuolankaus gelbėtojo vaidmenį, galime pakenkti ir sau – ateityje net nebegebėti užmegzti sveikų santykių, tiek tam, kurį gelbėjame – taip atimdami iš jo savarankiškumo įgūdžius ir suteikdami patvirtinimą, kad pats žmogus yra nevykėlis, kuris nesusitvarkys.
Rasa Audickienė sutiko plačiau papasakoti apie šį toksišką ir ydingą santykių modelį. Kad ir kokį stiprų norą justumėte gelbėti savo artimąjį, iš tiesų sveikiausia pagalbos neprašančiam žmogui leisti pasiekti dugną. „Tikroji pagalba – leidimas susinaikinti“, – sako ji.
– Rasa, ar galite papasakoti, kas ta kopriklausomybė?
– Kopriklausomas asmuo yra tas, kuris priklausomas nuo kito žmogaus. Visą savo gyvenimą planuos taip, kad patiktų kitam asmeniui.
Paprasčiausiai tariant – kopriklausomi santykiai yra tada, kai vienam partneriui būtinas kitas partneris. Jam tiesiog 100 % būtina būti reikalingam.
– Kodėl ją junta priklausomybės ligą turinčiojo artimasis? Ar tai – kontrolės nepaleidimas? Didžiulė meilė? Neviltis?
– Iš tikrųjų gali būti visi paminėti dalykai. Kontrolė, nes yra įsitikinimas, kad be manęs šis žmogus pražus. Tai toks narcisistinis momentėlis – koks aš fainas ir rūpestingas, ir gražus, nes juk be manęs šis žmogus neišgyvens, susimaus, pasidarys gėdos. Per didelės meilės nebūna – tai kontrolė.
Kitas momentas – jei prarasiu, kad būčiau kažkam reikalingas, tuomet aš esu niekas. Tai ir kabinasi į kitą žmogų, nes galvoja, kad kitaip neįmanoma. Tame tikrai labai daug kančios.
Na, ir trečiasis momentas, kuris labai gražiai įsipaišo – „ką žmonės pasakys“. Labai daug klientų šeimų ir artimųjų slepia nuo visuomenės, kad jų artimasis turi vieną ar kitą priklausomybę. Bijo apkalbų, pasmerkimo ar prarasti tobulos šeimos statusą.
– Kuo kopriklausomybė gali būti itin pavojinga? Tikriausiai kopriklausomas žmogus gali visiškai pamiršti savo poreikius ir save?
– Kopriklausomybė toksiška ir priklausomam žmogui, ir jo artimajam. Priklausomas žmogus gauna tobulas sąlygas toliau likti priklausomam.
Juk taip smagu, kai už tave viskas padaryta. Jei į darbą nenuėjau, nes girtas, tai kaip faina, kad žmona paskambino viršininkui pasakyti, kad „jatus, karščiuoja, gal kovidas, tai liks šiandien namie“.
Taip pat priklausomas žmogus pradeda prarasti savarankiškumo įgūdžius, praranda ne tik atsakomybės jausmą, bet ir gebėjimą gauti laimėjimus, praranda įsitikinimą, kad „aš galiu“. Tokiu būdu tik pasitvirtina sau, kad esu silpnas, nevykėlis ir dar daugiau pradeda užsimiršti alkoholyje ar kitoje priklausomybėje. Ir tuomet tokiais veiksmais ta gelbėtoja žmona tik paskatina, kad tu ir gerk, brangusis, gerk.
Labai svarbus faktas – jei priklausomas žmogus nepajus pasekmių, niekada ir neateis didelė motyvacija pasveikti ir keistis. Visiems girdėtas posakis – reikia pasiekti dugną.
Kopriklausomas žmogus kenčia dėl savo poreikių paneigimo. Tai laiko kaip ir vertybe – artimasis bėdoje, reikia padėti, traukti, gelbėti. Jis serga, jam sunku, jam reikia to, ano, trečio, ketvirto.
Tuomet prasideda pasyvi agresija – aš tau daviau, o tu man tai ne. Kivirčai, nerimas, pyktis, vienišumas, kaltė, gėda tampa kasdieniniais palydovais. Labai svarbu pirmiau pasirūpinti savais poreikiais, o ne kito asmens.
– Kaip žmonės įklimpsta į priklausomybes? Kaip atsitinka, kad praranda atsakomybę prieš artimuosius?
– Dažniausiai žmogus tampa priklausomas tuomet, kai nebežino, ką daryti su emocijomis, kurios atsiranda kiekvieną dieną: šeima, darbas. Nerimas, kaltė, gėda, vienišumas, jausmas, kad niekas nesupras ir t.t. Tuomet griebiasi žinomų būdų, kaip „tvarkytis“. Ir tampa priklausomu nuo modelio, kad bent trumpam užsimiršti yra geriau nei nuolat vengti šių emocijų. Kas yra neįmanoma.
Žmogus nežino, ką kito gali padaryti su emocijomis, kurios kyla įvairiuose šeimos ir ne tik tarpusavio santykiuose. Nori užmiršti tuos asmenis (bent trumpam), kurie sukelia emocijas.
Tas pats ir su paprasčiausiu rūkymu. Susipykau su vaiku – einu parūkyti, nuobodu – einu parūkyti, kas nors nepavyko – einu parūkyti. Vertimas: man labai sunku būti su pykčiu, nerimu, nuoboduliu, nesėkme, dėl to vengiu – atsitraukiu ir bent trumpam pabėgu. Jei tai būtų kartais – ne problema. Deja, taip nebūna.
– Ar kopriklausomybės metu žmonės dažnai perima jiems nepriklausančias roles? Pavyzdžiui, vaikai tampa tėvais? Ar galite pavyzdžiais apie tai papasakoti daugiau?
– Labai liūdnas ir skausmą keliantis procesas – parentifikacija – kuomet vaikai perima tėvų funkcijas: rūpinasi broliais ir seserimis, o kartais net pačiais tėvais.
Vaikai neturi įgūdžių atlikti tam tikrus darbus, susitvarkyti su sudėtingomis situacijomis ar prisiimti atsakomybę. Jiems visiškai nereikia tokios atsakomybės, o privalo prisiimti. Vaikai tampa sutraumuoti, patiria daug nerimo, neteisybės, vienatvės ir net baimės.
Kaip toksiška, kai mama savo penkiamečiui pasako „tu vienintelis mano gynėjas“, „tu vienintelis mano džiaugsmas“. Įsivaizduojate, kokia tai kančia vaikui? Kaip jam dabar pateisinti mamos lūkesčius? Suaugusiajam tai neįmanoma. Tai tampa amžina kančia...
Ką darys vaikas? Jis dar nemoka emocijų reguliuoti sveikais būdais. Kartos tėvų pasirinkimus – raminsis alkoholiu, narkotikais, rūkymu ir kt.
Vaikams tėvai yra patys brangiausi. Sūnūs ir dukterys stengiasi iš paskutiniųjų, kad pasirūpintų tėvais. Taip tampa kopriklausomi. Bijo, kad atvažiuos išsiveš į vaikų namus. Dėl to meluoja, slepia, dangsto tėvus. Liūdna, bet tokia yra realybė.
– Ar kopriklausomybės metu patirta trauma, išmokti elgesiai, ateityje kuriant santykius su kitais žmonėmis gali juos neigiamai paveikti? Kaip?
– Pirma atėjusi man mintis – ar jie išvis sugebės sukurti sveiką santykį. Kad paveikė, padarė įtaką ir nulėmė, tai 100 %. Tik klausimas – kiek giliai ši trauma. Ar vaikas užaugęs sugebės užmegzti sveiką ryšį, pats nepradės vartoti.
Mes, būdami vaikai, esame kaip semtuvėliai. Viską stebime ir pasiimame visko po truputėlį sau. Labai dažnai išmokti elgesio modeliai vaikystėje, suaugus pradeda kenkti.
Pavyzdžiui, vaikas norėdamas dėmesio atneša mamai pietus. Mama: „Oi, kaip smagu!“ Modelis kartojamas. Vaikas užauga su šiuo modeliu ir žino – jei noriu būti pastebėtas, man reikia kažką duoti. Taip tampa pasiaukojančiu. Žmonai pataikauja, neša, perka, duoda, neatsižvelgiant į tai, reikia to ar nereikia. Vien tam, kad tik gautų dėmesio. Atgal negauna to paties. Pagaliau išlenda agresija ir pyktis, prasideda konfliktai.
Kopriklausomiems asmenims svarbu prisirišti prie vieno ar prie kito asmens. Taip, būna, ir mėtosi: nuo tėvų prie partnerio, nuo partnerio prie kito partnerio ir t.t.
Kitus žmones gali net pradėti dusinti toks perdėtas dėmesys ir kontrolė. Vėl santykiai griūva.
Labai svarbu žinoti, kokie yra mano tikrieji poreikiai, ir atsijungti nuo automatizmo gyvenime.
– Ar visi su priklausomais žmonėmis gyvenantys artimieji – kopriklausomi? Jei ne, kaip atskirti, kad tu kopriklausomas?
– Tikrai ne visi patampa kopriklausomais. Egzistuoja ir kiti elgesio modeliai, kuriuos galima perimti, pavyzdžiui, kaip tik priklausomų žmonių vengimas ir atsiribojimas nuo jų.
Kaip galima atskirti, kad esu kopriklausomas? Tokie žmonės labai gerai jaučiasi sudėtingose situacijose. Jie puikūs krizių valdytojai. Tuo pačiu, kai įsivyrauja ramybė – jaučiasi, kad kažkas ne taip, neįprasta. Toks žmogus labai norės priklausomybę turinčio žmogaus vertinimo. Tikrai atsisakys savo poreikių, kad tik patenkintų kito. O vienas iš tokių poreikių – reikšti emocijas. Jas slėps. Labai norės rūpintis kitu asmeniu, jį net kontroliuoti. Tikrai vyrauja jausmas – atsakomybė už kitų žmonių veiksmus, jausmus, pasirinkimus.
– Kaip gydoma kopriklausomybė ir jos padariniai?
Pirmiausia, kaip ir su priklausomybe – reikia pripažinti, kad yra problema, kad reikia susigrąžinti savo gyvenimą. O tuomet keliauti pas psichoterapeutus, mokytis naujų įgūdžių ir patirčių, kaip paleisti kitą žmogų ir jam leisti klysti. Mokytis rūpintis savimi, savo poreikiais.
Taip pat labai svarbu, gal net svarbiausia terapijoje, dirbti su savomis vaikystės traumomis, su tapimo kopriklausomu šaknimis. Taip išmokstama nebekontroliuoti priklausomo asmens.
Kopriklausomybė yra išmokta ir labai dažnai – vaikystėje. Nuo jos tikrai galima pasveikti. Tuo pačiu priklausomam asmeniui taip pat atsiranda galimybė pagaliau patirti savo elgesio pasekmes ir motyvuotis sveikti bei keistis.
– Kokios psichoterapijos rūšys labiausiai tinka kopriklausomybei gydyti?
Aš esu šiuolaikinių psichoterapijos rūšių atstovė: schemų terapijos, kognityvinės ir elgesio, atjautos terapijos, mindfulness. Tai moksliškai įrodytos terapijos, kurios duoda gerus rezultatus ne tik dirbant su kopriklausomybe, bet ir su priklausomybe, valgymo, nerimo sutrikimais, depresija, asmenybės sutrikimais ir kita.
Kad ir kokia psichoterapijos rūšis būtų, svarbiausia yra terapinis ryšys tarp asmens, kuris kreipiasi, ir terapeuto. Jei jis bus tvirtas, terapija bus sėkminga. Sveikimo kelias sunkus, bet tikrai verta išlipti iš kopriklausomybės ir pagaliau džiaugtis savu gyvenimu, o ne kito.
– Ar yra kažkokie kad ir smulkūs veiksmai, kurių kopriklausomas žmogus gali imtis jau dabar ir įvesti nedidelį pokytį į savo gyvenimą?
Pirmiausia rekomenduočiau pradėti klausinėti savęs: ko AŠ noriu. Kokie MANO poreikiai. Ką AŠ jaučiu. Kaip man SAU padėti.
Jei bus šitai įsivardijama, tai labai puiki pradžia. Tuomet galima save dar labiau pamotyvuoti – leisti priklausomam asmeniui prisiimti atsakomybę už savus veiksmus.
Ir taip žingsnelis po žingsnelio, diena po dienos mažinti kontrolę bei galų gale ją paleisti. Skamba lengvai? Deja, taip nebus. Tam reikia skirti daug laiko, jėgų. Dėl to palaikymas svarbu. Šioje vietoje terapeutams reikia būti budriems, kad klientas netaptų nuo jų kopriklausomas. Bet čia jau kita tema.
– Ar įmanoma visiškai išgydyti kopriklausomybę? Ir ar įmanoma visiškai paleisti priklausomą artimąjį? Juk supranti, kad jis veikiausiai eina į susinaikinimą.
– Įmanoma. Galų galiausiai sugriūna įsitikinimas, kad aš privalau gelbėti, kontroliuoti. Tuomet susitaikoma su pasekmėmis – bus kaip bus – ir pasveikstama.
Ar sunku matyti save naikinantį asmenį? Tikrai taip. Ar aš kontroliuodama jam padėsiu? Tikrai ne. Kai šis momentas įsisąmoninimas – labai didelis sveikimo žingsnis padarytas. Tikroji pagalba – leidimas susinaikinti. Belieka mokytis priimti to pasekmes.
– Kopriklausomas žmogus veikiausiai vis tikisi padėti sergančiam artimajam. Kokie iš tiesų šansai padėti priklausomam žmogui, kai jis neprašo pagalbos?
– Labiausiai norėtųsi atsakyti į šį klausimą šiuo vieninteliu žodžiu: jokios.
Sveikimas įmanomas tik savanoriškai norint. Nieko mes nepriversime, neįkišime ir pan. Stacionarizavimas be motyvacijos – laikina priemonė, ir ji tikrai reikalinga gelbėjant gyvybes, net kai to nenori pats žmogus. Bet tikrojo sveikimo nebus tol, kol žmogus nepripažins, kad jis serga. Dėl to linkiu kuo greičiau paleisti visus priklausomus asmenis.
