Įrašas apie pogimdyvinę patirtį paskatino prabilti daugybę moterų
Lietuvą sukrėtusi istorija, kurios metu mama nuskandino dvi mažametes mergytes, paragino pasidalinti savo pogimdyvine patirtimi ir žurnalistę Daivą Žeimytę-Bilienę. Atviras pasakojimas apie sunkumus, kuriuos tenka išgyventi pagimdžiusiai moteriai, paskatino savo patirtimis dalintis ir daugiau moterų. Žurnalistė džiaugiasi, kad vos per parą pavyko užkurti savotišką moterų judėjimą.
„Nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi siekdama atkreipti dėmesį į šią problemą ir, aišku, ragindama kitas moteris nebetylėti. Šioje situacijoje tai yra labai svarbu. Mes labai dažnai nusprendžiame neišsipasakoti, nes yra daugybė priežasčių, kodėl nenorime to daryti – tai ir gėda, ir baisu, ir nesupranti, kas darosi, ir galvoji, gal čia iš proto išsikraustei“, – sako D. Žeimytė-Bilienė.
Ji pastebi, kad iš pradžių dažną moterį aplanko neigimas, kad su ja taip tikrai nenutiks, ji susitvarkys, tereikia pralaukti ir viskas pasibaigs. Savo istorija ji pasidalino norėdama atkreipti dėmesį į pogimdyvinių išgyvenimų rimtumą.
„Aišku, sau depresijos nediagnozavau. Tai tiesiog buvo būsenos, kurios, mano supratimu, lydi kiekvieną moterį. Aš esu įsitikinusi, kad kiekviena moteris, tapusi mama, išgyvena didžiulį virsmą, kuris yra su pasekmėmis, sunkesnėmis ar lengvesnėmis. Visokių jų būna, netgi tada, kai turi pagalbą, kaip, pavyzdžiui, aš turėjau ir iki šiol turiu vyro ir vaiko tėčio pagalbą, kuris pabūna su vaiku. Tai vis tiek yra ne apie tai. Tas nerimas dėl vaiko, netgi jeigu kažkas su juo yra, jis vis tiek nedingsta. Turi išmokti gyventi su šiais jausmais ir emocijomis ir visą laiką dirbti su savimi. O pirmiausia pripažinti sau, kad tu tas emocijas turi“, – pažymi D. Žeimytė-Bilienė.
Lengviau kalbėti su žmonėmis, kurie išgyveno tokius pat sunkumus
„Skaitau ir man net silpna darosi, kokios tos visos patirtys vienodos. Gal šiek tiek aplinkybės skirtingos, laiko tarpas, kiek laiko užtrunka tam tikra būsena ir emocijos, bt tai yra visiškai vienodos patirtys. Ir aš suprantu, kad labai svarbu turėti kam pasipasakoti, kam išsisakyti. Noriu pabrėžti, kad net kilo diskusijos, o kodėl čia gi, aplinkiniai žmonės ir vyras turėtų užjausti. Taip, vyrai užjaučia, paguodžia, jiems gali pasipasakoti, bet lengviau yra kalbėti su žmonėmis, kurie tą patį išgyveno“, – pabrėžia D. Žeimytė-Bilienė.
Todėl žurnalistė teigia norinti suburti moterų bendruomenę į tam tikras pasikalbėjimų formas, kur moterys galėtų bendrauti su tokias pat patirtis savo kailiu išgyvenusiomis moterimis. Ji žada tęsti pradėtą veiklą, toliau apie tai daug komunikuoti ir tikisi, kad tai leis padaryti pokytį.
Pogimdyvinę depresiją identifikuoti pačiai gali būti sudėtinga
Pogimdyvinės depresijos iniciatyvų ir projektų Lietuvoje atstovė Nida Vildžiūnaitė pabrėžia, kad socializacija moteriai po gimdymo yra ypatingai svarbi. Anot jos, būtent tai yra vienas iš didžiausių, svarbiausių ir geriausiai įtaką darančių prevencijos metodų.
„Socializacija yra būtent tai, kas dabar verda ir ką mes dabar jaučiame visomis ląstelėmis. Mamos jaučia, kaip tai svarbu, kad kažkas kalba, kažkas pritaria, atliepia įr aš nebesu čia viena, kuri pabandžiau pasakyti žodį ir gavau strėlių, pabandžiau pasakyti kažką ir buvau atakuota, sumenkinta, dėl ko galų gale patikėjau, kad aš čia pati kažką ne taip kalbu. Toks solidarus judėjimas yra labai svarbu, tai tikrai labai ačiū už jį. Tai išjudinti sunku, įprastai neišjuda tokie dalykai, nes jie kaupiasi daugybę metų“, – sako N. Vildžiūnaitė.
Ji pažymi, kad moterims po gimdymo itin svarbu stebėti savo būseną. Anot jos, pogimdyvinė depresija yra liga, kurios simptomus galima paprasčiausiai rasti internete ir įsivertinti, kiek jie mums būdingi.
„Turite stebėti, ar blogėja jūsų būsena, nuotaika, verksmingumas, emocijos, negalime sutelkti dėmesio, koncentracijos, svarstyti, nuspręsti. Jeigu ta būsena sunkėja ir nepraeina, jeigu jūs sulaukiate pagalbos, paramos ir paguodos, bet ji vis tiek tęsiasi – reikia atkreipti į tai dėmesį. Būna, kad pačiam žmogui, kuris jaučia pogimdyvinės depresijos simptomus, sunku tai identifikuoti. Girdisi, kai mamos sako – ai, pakentėsiu, čia normalu, visoms būna. Tokiu atveju svarbu, kad šalia esantis žmogus, ar tai būtų partneris, draugė, mama ar kažkas kitas, stebėtų tai kartu ir galėtų pasakyti, kad man negerai, o tada jau dalintis ta atsakomybe“, – teigia N. Vildžiūnaitė.
Kilus mintims apie mirtį, reaguoti reikia nedelsiant
Pogimdyvinės depresijos iniciatyvų ir projektų Lietuvoje atstovė įvardija ribą, kada užsitęsusi bloga būklė reikalauja specialistų pagalbos. Anot jos, sunerimti reikėtų tuomet, kai depresijos simptomai tęsiasi dvi savaites. Jei situacija negerėja, tuo metu svarbu užsirašyti vizitui pas psichologą ar šeimos gydytoją.
„Yra simptomai, į kuriuos reikia reaguoti nedelsiant. Jeigu jums kyla minčių apie savižudybę ar apie vaiko nužudymą šiuo atveju, tikrai galime drąsiai net ir tai ištarti, kaip bebūtų baisu, jeigu jums nuolatinės mintys apie mirtį, jeigu jūsų gyvybei ar sveikatai gresia pavojus – jūs turite kreiptis pagalbos nedelsiant ir negalvoti, ar aš verta tos pagalbos, ar ne. Skambinate 112, specialistai reaguoja į skubiąją pagalbą ir pristato į ligoninę, kurioje teikiama skubioji psichologinė pagalba“, – sako N. Vildžiūnaitė.
Ji pastebi, kad sveikatos apsaugos sistemoje šiuo atžvilgiu esama tam tikrų spragų. Pavyzdžiui, nėštumo metu moters psichologinė būsena ir sveikata nėra niekaip stebima ir tarsi paliekama pačiai mamai.
„Po gimdymo moteris apskritai nėra prižiūrima. Tai dabartinėms mamoms sukelia šoką. Kaip gali būti, kad nėštumo metu buvau puoselėjama, prižiūrima tarsi dievaitė, buvau nuostabioje būsenoje, o po gimdymo visas fokusas į vaiką. O kur aš? Man prasideda visas virsmas, transformacijos, darbai, veiklos ir dalykai, kurie vyksta pirmą kartą. Čia susiduri su didžiuliais klausimais, didžiuliu nerimu, visais kitais iššūkiais ir čia lieki viena. Šiais metais pradedama psichologinės sveikatos reforma, ji nukreipta ir į mamas, ir į kitas aplinkas. Tikrai norisi dėti į tai vilčių, norisi tikėtis, bet tie žingsniai yra labai po truputį, labai kompleksiniai ir vieni su kitu susiję. Svarbu, ką daro valstybė, tačiau svarbu ir tai, ką darome mes visi“, – teigia N. Vildžiūnaitė.
Psichikos sveikata – žmogaus emocinės gerovės pagrindas. Projektas „Žvelk giliau“ kviečia į ją pažvelgti atsakingai, siekiant edukuoti ir ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę.
