Pirmasis epizodas – pramogaujant su tėvais
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šis sutrikimas kankina 1 procentą populiacijos. Laura – viena „laimingųjų“. Kaip pasakoja mergina, ilgą laiką ji galvojo, kad OKS jai išsivystė po pirmosios panikos atakos, kai jai buvo 12 metų. „Iki šiol labai ryškiai atsimenu tą dieną“, – sako mergina. Tąkart kartu su tėvais pirmą kartą ji nuvyko į neseniai atsidariusį prekybos centrą „Europa“, ten skaniai pavalgė ir smagiai praleido laiką. Laura net nenutuokė, kas jos laukia po to.
„Skanus maistas užkimšo mano skrandį ir ėmiau skųstis nevirškinimu, tad tėvai pasiūlė šiek tiek fizinio aktyvumo – apibėgti ratuką po pirmąjį prekybos centro aukštą. Taip bėgant pajutau keletą širdies permušimų. Tai buvo pirmas kartas, kai patyriau tokį jausmą, todėl labai išsigandau, galvojau, kad man infarktas, pasidarė silpna, ėmė temti akyse. Išsigandusi pribėgau prie tėvų ir puoliau šaukti, kad mirštu. Tėvai to nepriėmė pernelyg rimtai, sakė, kad man tiesiog panika, o aš nežinojau, kur dėtis. Dabar suprantu, kad tai buvo klasikinė panikos ataka. Galiausiai grįžome namo, tačiau nuo tos akimirkos jau niekada nebebuvau tokia, kaip prieš tai. Įtikinau save, kad sergu kažkokia širdies liga ir kad man nedaug liko gyventi“, – prisimena ji.
Kas rytą atsibudusi ji svarstydavo, ar naktį nenumirė ir neatsidūrė danguje, kuriame viskas atrodo lygiai taip pat, kaip ir žemėje. Kaip sako ji, tos mintys apie širdies ligą ir buvo jos pirmoji obsesija – labai įkyri, nemaloni, dažniausiai neracionali mintis. Lygiagrečiai pradėjo vystytis ir kompulsijos – tam tikri pasikartojantys veiksmai ir ritualai.
„Pagalvojusi apie mirtį, turėdavau atlikti kokį nors ritualą, kuris, mano nuomone, turėjo mane apsaugoti nuo tų minčių materializavimosi. Pirmieji ritualai buvo grįsti liaudies prietarais – pabelsdavau į medį, nusispjaudavau tris kartus per petį. Taip pat siekiau užtikrinimo iš aplinkinių, kad man negresia pavojus, dažnai klausinėdavau tėvų, ar manęs neištiks širdies smūgis, ar aš nemirštu.
Suvokiau, kad mano elgesys yra keistas ir neįprastas, svarsčiau, ar aš kraustausi iš proto, ar sergu šizofrenija, mat anuomet man tai buvo geriausiai žinomas psichikos sutrikimas, ar netrukus išprotėsiu. Baimes dėl fizinės sveikatos papildė ir baimė dėl psichinės sveikatos. Tačiau nors pilnas OKS „paketas“ man pasireiškė po lemtingosios panikos atakos, galvodama apie savo vaikystę supratau, kad tam tikri simptomai reiškėsi man dar būnant labai mažai.
Pavyzdžiui, labai ryškiai prisimenu epizodą, kuomet man būnant 5 ar 6 metų, kartu su močiute žiūrėjome televizorių. Vienoje serialo scenoje buvo pašautas žmogus ir jam ėmė tekėti kraujas, ant jo baltų marškinių atsirado didžiulė sodrios bordo spalvos dėmė. Ta scena mane labai išgąsdino, kaipmat puoliau verkti, o močiutė skubiai išjungė televizorių.
Netrukus po to ėmiau paniškai vengti tos bordo spalvos, piešdama nenaudojau, gal net bijojau į rankas paimti tokios spalvos flomasterį, nes jį siejau su mirtimi, man atrodė, kad jį panaudojus atsitiks kažkokia nelaimė. Taigi greičiausiai mano smegenys jau buvo „užprogramuotos“ šiam sutrikimui, reikėjo tik kažkokio paleidžiamojo mechanizmo, kad jis įsijungtų pilnai, ir tokiu mechanizmu tapo toji panikos ataka“, – pasakoja mergina.
Mintys – visiškai nepagrįstos
Kaip aiškina Laura, šio sutrikimo neturintys žmonės staiga kilusias nemalonias mintis dažniausiai sugeba paleisti ir į jas nesigilinti, o turintiems OKS jos taip stipriai „prilimpa“, kad žmogus gali ilgą laiką nesugebėti galvoti apie nieką kitą, savo galvoje nuolat kurdamas visokius scenarijus ir analizuodamas, kodėl jam kilusi mintis galėtų būti tiesa arba netiesa.
„Kad numalšintų šias varginančias mintis, jis griebiasi kompulsijų – tam tikrų pasikartojančių veiksmų, ritualų. Tiek obsesijos, tiek kompulsijos yra labai individualios, ir dažnai atspindi tai, kas žmogui tuo metu yra svarbiausia. Pavyzdžiui, jeigu žmogus neseniai susilaukė vaikelio, jį gali kamuoti įkyrios mintys apie tai, kad jis gali jį kaip nors nuskriausti. Tuomet jis griebiasi kompulsijų, pavyzdžiui, nuolat tikrina, ar vaikui nieko blogo nenutiko, ar jis kažkokiais neapdairiais veiksmais jo nenuskriaudė, gali namuose imti slėpti peilius, kad kartais jais nesužeistų vaiko, ir taip toliau.
Ritualai nebūtinai turi būti fiziniai veiksmai, jie gali būti atliekami ir mintyse, pavyzdžiui, žmogus, pagalvojęs apie kažką nemalonaus, gali mintyse sukalbėti trumpą maldelę. Dažnai ieškoma užtikrinimo iš aplinkinių, mano pateiktu pavyzdžiu žmogus galėtų nuolat klausinėti savo šeimos narių, ar jis nesužeidė vaiko, ar jiems neatrodo, kad jis galėtų jį nuskriausti, ir taip toliau.
Svarbu pabrėžti, kad tokios mintys toli gražu nereiškia, kad žmogus iš tiesų turi potencialo įvykdyti tą veiksmą. Priešingai – dažniausiai OKS „prikimba“ prie tų gyvenimo sričių, kurios žmogui yra svarbiausios. Jeigu jis obsesyviai nerimauja dėl savo šeimos narių, reiškia, kad šeima jam iš tiesų daug reiškia ir jis visus artimuosius labai myli, dėl to labiausiai dėl jų ir nerimauja“, – aiškina Laura.
Tam tikrus veiksmus žmogus labai dažnai turi atlikti todėl, kad jam atrodo, jog to nepadarius ar padarius neteisingai, būtinai įvyks nelaimė. Kaip sako Laura, tokie veiksmai gali būti visiškai trivialūs, pavyzdžiui, žmogus pagalvoja, kad jeigu dabar pat nepakels ir vėl nepadės savo puodelio, jis numirs, taigi ir puola tai daryti.
„O jeigu dėl kažkokių priežasčių jam atrodo, kad veiksmas atliktas netaisyklingai, jis tą patį veiksmą gali kartoti vėl ir vėl, iki kol pasieks tam tikrą pasitenkinimo pojūtį, kuris gali ir niekada neateiti. Žinoma, tokiems pasikartojantiems veiksmams skiriama labai daug dėmesio ir energijos, todėl jie labai išvargina. Dažniausiai pats žmogus suvokia savo veiksmų absurdiškumą, kritiškai vertina savo elgesį, tačiau nerimas, kylantis neatlikus kompulsijų, yra toks didelis, kad dažniausiai pasirenkamas lengviausias kelias tiesiog tą ritualą atlikti ir nerimą numalšinti bent trumpam laikui“, – sako pašnekovė.
Ieškojo savyje įvairiausių ligų
OKS Laurai prasidėjo paauglystėje ir kaip sako ji: „Tai – tikriausiai svarbiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuomet formuojasi jo pasaulėžiūra, charakteris, vystosi gilesni santykiai su aplinkiniais. Aš netekau didelės dalies to laiko, nes visą laiką buvau sukaustyta baimės, atsiskyriau nuo savo bendraamžių“. Panikos atakos ją ištikdavo mokykloje, pamokų metu. Dėl to jai tekdavo išbėgti iš klasės, o klasiokai tokio elgesio nesuprato, liovėsi bendrauti, ėmė šaipytis.
„Dar vienas ryškus epizodas iš mano paauglystės – kuomet man, būdamai septintokei, pakeliui į mokyklą už kojos grybštelėjo nedidelis šunelis. Jį vedžiojo šeimininkė, jis buvo ant pavadėlio, greičiausiai tiesiog piktesnio charakterio. Tačiau nepaisant to, pradėjau galvoti, kad galėjau užsikrėsti pasiutlige. Tada pradėjau skaityti apie šią ligą ir jos eigą, kiekvieną dieną tikrinau simptomų sąrašą, tikrinau, ar man nesireiškia išvardyti simptomai.
Ir ką jūs manote? Dėl nuolatinio streso ir įtampos man iš tiesų pradėjo reikštis galvos skausmas, raumenų maudimas, ėmiau viduriuoti – visi pirminiai pasiutligės simptomai. Dabar suprantu, kad jie buvo psichosomatiniai, tačiau anuomet tikrai galvojau, jog greitai mirsiu labai negražia mirtimi. Kažkur perskaičiau, kad ilgiausias užfiksuotas pasiutligės inkubacinis periodas buvo 7 metai, tad, nors po kelių mėnesių nuo šio įvykio aš jau kiek atsipalaidavau, lengviau atsikvėpiau tik praėjus tiems 7 metams“, – prisimena ji.
Tad, kaip teigia pašnekovė, dažniausiai jos baimės buvo susijusios su įvairiomis ligomis. Atslūgus vaikystėje kilusiai baimei dėl širdies ligų, įkyrios mintys jai kuždėjo apie smegenų auglį ar kitokią vėžio formą. Įvairiausios ligos jos galvoje rasdavosi iš mamos perskaitytų medicininių knygų, kuriose rastus simptomus ji pritaikydavo sau. Vėliau knygas mamai teko slėpti.
„Taip pat labai bijojau įvairių nešvarumų, virusų, bakterijų, parazitinių kirmėlių, prasidėjo dažnas rankų plovimas, kuris, be abejo, irgi yra ritualas, skirtas nusiraminimui. Problema su tokiais ritualais yra tokia, kad jie suteikia tik trumpalaikį nusiraminimą – iš karto po rankų plovimo jautiesi švarus ir nusiraminęs, tačiau vos po kelių minučių tos įkyrios mintys gali sugrįžti, ir tenka vėl bėgti prie kriauklės. Tai užburtas ratas, iš kurio labai sunku išsilaisvinti.
Lengviau pasidarė, kai sužinojau, kokį sutrikimą turiu. Tai atsitiko visiškai atsitiktinai. Anais laikais buvo populiarūs įvairūs testai internete, kuriuos labai mėgdavau atlikti. Taip netyčia suradau testą, skirtą psichikos sutrikimams nustatyti. Atsimenu, kad surinkti visų sutrikimų balai buvo gan žemi arba vidutiniški, o OKS švietė ryškia raudona spalva, nes surinkau labai aukštą balą. Taip pamažu pradėjau domėtis šiuo sutrikimu ir aptikau, kad man atitinka visi jo simptomai.
Kadangi mano šeima į mano nusiskundimus reagavo skeptiškai, neturėjau galimybės gauti profesionalios pagalbos. Ėmiau dalyvauti anglakalbiuose forumuose, kuriuose žmonės su šiuo sutrikimu aptarinėdavo savo baimes ir padėdavo vienas kitam. Ši bendruomenė man suteikė tuo metu taip reikalingą palaikymą ir padėdavo man nusiraminti sunkiausiomis akimirkomis. Taip pat daug skaičiau apie šį sutrikimą, mokiausi apie jo mechanizmus. Savišvieta man taip pat labiau padėjo geriau jį suprasti, nuslopinti savo baimes“, – pasakoja Laura.
Didžiausia duobė – Covid-19 pandemija
Kaip pasakoja mergina, prasidėjusi Covid-19 pandemija dar labiau sustiprino dominuojančią ligų baimę. Pandemijos pradžioje, kai dar nebuvo aišku, kas tai per virusas, ji bijojo net praverti buto duris, atrodė, kad išėjus laukan virusas iš karto prie jos prilips. Visur buvo pabrėžiama higienos svarba, tad ji ėmė rankas plauti dar dažniau. Prekes užsisakydavo tik atvežimui į namus, o jas gavusi, parai laiko uždarydavo į „karantiną“, nes bijodavo, kad virusas bus prilipęs prie pakuočių.
„Net kai ribojimai buvo sumažinti ir žmonės vėl išėjo į gatves ir stengėsi mėgautis gyvenimu, aš nesugebėjau atsipalaiduoti. Mane kausčiusi konkreti viruso baimė pamažu virto labai abstrakčia baime, kurios objektas jau tapo nenusakomas – taip pradėjau rankas plauti palietus bet kokį daiktą, nes ėmiau įsivaizduoti, kad jie visi „nešvarūs“ ir „blogi“. Tik grįžusi namo iš darbo imdavau ruoštis eiti į dušą ir nuo savęs nusiplauti tą „purvą“, bet tas ruošimasis galėjo užtrukti 4 valandas – eidavau rankas plauti nusirengusi palaidinę, tada vėl jas plaudavau nusirengusi kelnes ir taip toliau. Rankas plaudavau net duše – išsiplovusi galvą, tada rankomis numuilavusi kūną, tada jį nupraususi su kempine.
Blogiausia būdavo, kai besimaudant ranka netyčia prisiliesdavo prie dušo užuolaidos arba sienos – tada visą ritualą tekdavo kartoti iš naujo, nes toji vieta jau vėl buvo „supurvinta“. O apie atvejus, kai lipant iš vonios koja netyčia prisiliesdavo prie vonios krašto, geriau išvis patylėsiu. Tai mane be galo vargino tiek emociškai, tiek fiziškai. Supratau, kad visa mano dienotvarkė ėmė suktis apie ruošimąsi praustis ir prausimąsi – pasiruošimas eiti į dušą užtrukdavo apie 4 valandas, pats prausimasis – gerą valandą. Visą tą laiką negalėjau daryti nieko kito, telefonas buvo kažkur numestas, kaupėsi draugų žinutės, į kurias atsakydavau geriausiu atveju jau tik atsigulus į lovą, o tai galėjo būti ir gerokai po vidurnakčio“, – prisimena pašnekovė.
Nebeliko laiko ir maisto gaminimui, tad dažniausiai ji užkąsdavo bandele ar jau paruoštais sumuštiniais. Be to, dėl nuolatinio bėgiojimo plauti rankų ji buvo nuolatiniame judesyje, tad tuo laikotarpiu neteko daug svorio. Nuo nuolatinio rankų plovimo rankos atrodė siaubingai – oda buvo suskilinėjusi, kraujuojanti, atsilupinėjusi.
„Atrodė, tarsi dėviu pirštines – plaštakų oda buvo daug tamsesnė už likusių rankų. Ėmiau pastebėti, kad į mane kreivai žiūri žmonės, bendradarbiai ir pažįstami ėmė klausinėti, ar man viskas gerai, tačiau anuomet dar niekam nepasakojau apie savo sutrikimą. Galiausiai supratau, kad man reikia profesionalios pagalbos, tad užsiregistravau pas psichiatrę-psichoterapeutę.
Taip jau sutapo, kad naktį prieš vizitą aš jau net neatsiguliau į lovą – mane buvo taip užvaldžiusi baimė prisiliesti prie bet kokio daikto, kad pasirinkimas neiti miegoti pasirodė paprastesnė išeitis, nei pereiti visą kelių valandų trukmės procedūrą ruoštis eiti į lovą, o atsikėlus ryte ruoštis dar keletą valandų. Taip aš visą naktį prastovėjau virtuvėje, nes bijojau net atsisėsti ant kėdės. Ir, žinoma, nuolat laksčiau į vonią plauti rankų“, – baisiausią laikotarpį prisimena mergina.
Kaip prisimena Laura, pirmasis vizitas pas specialistę jai kėlė nerimą. Turėdama įsitikinimą, kad gydytojai nemėgsta, kuomet pacientai pas juos atvyksta su savo pačių nustatyta diagnoze, ji svarstė, jog specialistė nepriims to rimtai, o mergina turės įrodinėti, kad tikrai turi OKS ir jai reikalingas gydymas. Vis dėlto, baimės nepasitvirtino. Lauros teigimu, gydytoja buvo labai maloni ir labai rimtai priėmė nusiskundimus: davė užpildyti OKS įvertinti skirtą klausimyną, kuris padėjo išsiaiškinti sutrikimo stiprumą. Tą pačią dieną išrašė ir vaistų – antidepresantų, kurie padeda malšinti OKS simptomus.
„Girdėjau, kad kartais būna labai sunku surasti tinkamiausius vaistus ir žmonėms tenka labai daug kartų juos pakeisti, kol randa sau tinkantį. Tačiau šis man paskirtas vaistas iš karto mane pradėjo veikti labai teigiamai, jau po kokios savaitės ėmiau jausti, kad baimės po truputį atslūgsta, o ritualus, tokius kaip rankų plovimas, pavyksta daryti rečiau bei juos greičiau nutraukti. Po dviejų savaičių jaučiausi maždaug taip, kaip jausdavausi įprastai, prieš įkrentant į šią duobę, o dar po kelių savaičių baimės jau buvo visiškai pasitraukusios.
Psichoterapijos metu su gydytoja analizuodavome, kaip OKS paveikia mano kasdienę veiklą, tarp vizitų stebėdavau savo nerimo lygį dalyvaujant kasdienėje veikloje ir jį žymėdavau specialioje lentelėje, o vizito metu aptardavome rezultatus. Taikėme ir ekspozicijos principą – stengdavausi atlikti veiksmus, kurie man keldavo didelį stresą, pavyzdžiui, atsisėsti lauke ant suoliuko, ir kurį laiką pabūti su savo nerimu, nesistengiant jo išvengti. Vaistus geriu ir pas tą pačią gydytoją lankausi iki šiol, praėjus 3 metams nuo gydymo pradžios, tik dabar, OKS simptomams pasireiškiant jau labai retai, psichoterapijos metu daugiau koncentruojamės į mano kasdienį gyvenimą, santykius su aplinkiniais, ateities planus“, – patirtimi dalijasi ji.
Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis
Kaip teigia Laura, šiandien jos gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu – ji pasijuto tarsi išsilaisvinusi iš ją prikausčiusių pančių. Mergina pasakoja, kad pradėjo pilnomis saujomis semti gyvenimą ir stengiasi atsigriebti už tą laiką, kurį praleido visko bijodama.
„Dabar juokauju, kad mano paauglystė prasidėjo man sulaukus 28 metų – tik pradėjus gydymą. Po daugelio metų aš pagaliau galėjau atsipalaiduoti, išsilaisvinau nuo savo sukurtų grandinių, ėmiau daryti dalykus, kurių iki šiol bijojau, išmokau atviriau bendrauti su žmonėmis, užmezgiau daug puikių draugysčių. Visa tai yra dalykai, kurių man labai trūko paauglystėje.
Pasijutusi geriau, nusprendžiau pasidalinti savo istorija su bendradarbiais ir pažįstamais, nes jaučiau, kad turiu paaiškinti savo keistą elgesį ir išvaizdą paskutiniais mėnesiais, kadangi daug kas nerimavo dėl mano būklės. Buvau sujaudinta jų teigiamos reakcijos – daugelis gyrė mano drąsą, kai kurie netgi dėkojo už tokį atvirą pasidalinimą, nes tai paskatino juos kreiptis pagalbos dėl savo problemų.
Taip supratau, kad dalindamasi savo patirtimi galiu padėti kitiems, patiriantiems sunkumų, įkvėpti juos ieškoti pagalbos, taip pat naikinti psichikos sutrikimus gaubiančią stigmą, supažindinti plačiąją visuomenę su šiuo sutrikimu ir skatinti empatiją. Todėl dabar stengiuosi naudotis kiekviena proga papasakoti apie savo patirtį, nes kiekvienas toks pasidalinimas gali pasiekti tuos, kurie šiuo metu galbūt jaučiasi beviltiškai ir nemato išeities. O ji visuomet yra“, – tikina mergina.
Pašnekovės pastebėjimu, labai dažnai sutrikimą turintys žmonės jaučia gėdą arba kaltę dėl to, jog yra įstrigę savo mintyse, nesugeba skirti daugiau dėmesio aplinkiniams, elgiasi keistai, turi sunkumų su kasdienėmis užduotimis. Todėl, anot jos, aplinkinių, o ypač šeimos, palaikymas ir supratimas yra labai svarbūs, ypač, jei OKS kamuoja vaiką ar paauglį, kuris dar nėra pakankamai savarankiškas, kad padėtų sau.
„Kaip ir su kiekviena liga, kuo anksčiau ji nustatoma ir kuo greičiau pritaikomas gydymas, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis. Pirmiausia reikėtų kreiptis į specialistus, o sulaukus diagnozės, tiek OKS turinčiam asmeniui, tiek jo artimiesiems patariu nuodugniai domėtis šiuo sutrikimu, kad geriau jį suprastų. Esantis saugioje ir palaikančioje aplinkoje žmogus galės pasiekti geresnių gydymo rezultatų. Na, ir, žinoma, reikia įdėti daug pastangų pačiam, lavinti savo drausmę užsiimant terapija. Tai gali būti ilgas ir sudėtingas kelias, tačiau galiausiai pastangos būtinai atsipirks“, – šypteli ji.
