Kokią žinią neša politiniai sprendimai?
Tyrimo išvados parodė, kad 60 procentų apklaustųjų mokyklose jaučiasi nesaugūs dėl savo seksualinės orientacijos. Apklausa atskleidė ir tai, kad mokyklose šių asmenų padėtis blogėja.
Panašu, kad Lietuvos politikams dar labiau norisi vadovautis draudimais, nei prisidėti prie tolerancijos skatinimo, kaip tai padarė Latvija, – ji lapkričio 9 dieną įteisino neutralų lyčiai partnerystės įstatymą.
Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas, žmogaus teisių aktyvistas Artūras Rudomanskis sako, kad Lietuvoje trūksta politikų vieningumo ir supratimo, jog svarbūs visi šalies piliečiai.
Paskutinis politikų sprendimas aiškiai tai parodo – Seimas atmetė įstatymo projekto pakeitimą, kuriuo būtų panaikinta nuostata, kad informacija apie LGBT+ bendruomenę daro neigiamą žalą nepilnamečiams. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nutarė, jog tokios informacijos ribojimas šių žmonių teises varžo ir šis įstatymas turėtų būti pataisytas.
„Tai siunčia žinią, kad mūsų politikai dar nėra susipažinę, kuo ir kaip gyvena vaikai mokyklose, kokia yra situacija. Politikų veiksmai, sprendimai daro įtaką ir tų vaikų psichologinei būklei, ir bendram gerbūviui mokyklose. Tas įstatymas, kurį Europos Žmogaus Teisių Teismas įpareigojo pakoreguoti, padarė labai didžiulę žalą – iš mūsų patirties, dirbdami su mokyklomis, matome, kaip mokyklų bendruomenės, administracijos vengia kalbėti apie žmogaus teises. Pavyzdžiui, jei mes atvykstame kalbėti apie žmogaus teises, administracijos atstovai ar mokytojai, kurie padeda organizuoti, prašo: „Tik nekalbėkite apie tuos.“ Atsiranda dviprasmybės jausmas, kadangi šia tema mokyklose nekalbama, bet kartu statistika rodo, kad „tie“ – virš 59 procentų vaikų – jaučiasi nesaugūs savo mokykloje, – dalijasi pašnekovas ir pabrėžia, kad parlamentas, atmetęs įstatymo pataisas, aiškiai parodė, jog dalis vaikų nėra svarbūs. – Tas rūpinimasis šeima, rūpinimasis vaikais, iš esmės, pavirto atvirkštiniu įstatymu – ne saugančiu vaikus nuo kažkokios informacijos, bet darančiu jiems psichologinę žalą.“
„Mamos už LGBT+ vaikus“: esame dar vienas vaikų balsas
Prieš porą metų organizacijos „Mamos už LGBT+ vaikus“ įkūrėja Rasa Račienė teigia, kad pirmiausia vaikus stoja ginti mamos, tėvai, tad tokios organizacijos poreikis atėjo natūraliai. Dabar organizacija nėra tik mamų bendruomenė – veikloje aktyviai dalyvauja šeimos.
Pašnekovė sako, kad tokie politikų sprendimai, neva žinios daro žalą vaikams, prasilenkia su realybe ir dalį paauglių pasmerkia tuomet, kai jiems reikia palaikymo.
Kalbėti garsiai apie homoseksualių vaikų problemas R. Račienė sako nusprendusi tuomet, kai pajuto: jei to nepadarys – negalės sau atleisti. O žengusi pirmąjį žingsnį, sulaukė daugiau palaikymo ir, kaip pati sako, turėtos baimės visiškai nepasiteisino.
Demokratiją supranta savaip
Žmogaus teisės Lietuvoje, anot A. Rudomanskio, yra nevienareikšmis dalykas.
„Sakyčiau, pats diskursas keičiasi. Kalbant apie LGBT kontekstą, atsiranda ir daugiau filmų, tai tampa tarsi kasdienis dalykas. Tačiau joks pokytis neprasiskverbia politinėje darbotvarkėje, dažnai neprasiskverbia ir profesinėje veikloje. Vienas mano draugų pajuokavo, kad prieš kelias dienas įvykęs balsavimas Seime pademonstravo takoskyrą tarp demokratinio pasaulio ir nedemokratinio. Keista, kai žmonės patys kitais aspektais kalba prieš – kokia Rusija bloga, kaip ten nedemokratiška ir panašiai, bet realiai sako „noriu Rusijos be Rusijos Lietuvoje“, – teigia pašnekovas.
„Dalis moksleivių, kurie į mus kreipiasi, kalba apie tai, kad juos pravardžiuoja, neįmanoma vaikščioti koridoriais, kai kurie iš jų bijo eiti į tam tikras mokyklų vietas, tualetus, net į valgyklą. Kiti moksleiviai pravardžiuoja, apstumdo, kartais numeta jų daiktus, sako „traukis, tu p...“, ir panašiai. Vyrauja labai nesaugi aplinka. Tyrimas parodė, kad kiti moksleiviai jų neapgina, neapgina net mokytojai. Tyrimas atskleidė, kad iki 10 procentų mokytojų patys kartais įsijungia į patyčių kultūrą. Pavyzdžiui, jei moksleivis kreipiasi pagalbos, mokytojai pasako „tai renkis normaliai“, „atrodyk kaip normalus“, nes dėl to ir tyčiojasi“, – pasakoja Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas, žmogaus teisių aktyvistas.
Visuomet nenori matyti problemų ?
Anot pašnekovo, kartais moksleiviai dėl patiriamų patyčių jau net nebenori eiti į mokyklą ir prašo organizacijos pagalbos. A. Rudomanskis sako, kad pats patyrė konkrečios mokyklos nuostatas.
„Buvo konkreti mokykla, aš pats patyriau karštą diskusiją. Mokyklos iš pradžių neinformavau, kad turime nusiskundimą. Kreipėmės į mokyklą, jos psichologė sako: „Mes čia šeima.“ Ta mokykla man buvo gerai žinoma iš anksčiau, o man sako: „Artūrai, buvai juk pas mus, mes čia visi draugiški.“ Bet rezultatas rodo, kad dalis vaikų kenčia, jie yra nepamatomi, ignoruojami, jų problemos neatliepiamos. Tai labai sudėtinga situacija, kai tarsi mes daugiau kalbame apie tai, mes daugiau pamatome tą temą, bet viešoje erdvėje, per žiniasklaidą, per politikų kalbas ir įvairias suinteresuotas organizacijas sukurtas klaidingas įvaizdis apie LGBT asmenis. Kai realiai paklausi tų pačių žmonių, ar Jums ką nors bloga LGBT asmuo padarė, ar kaip nors nuo tokio nukentėjote, ar realiai pažįstate ką nors iš tų žmonių, tada paaiškėja, kad nei pažįsta, nei tas LGBT asmuo padaręs ką nors blogo, bet štai jie jaučia pareigą smerkti žmones, žaloti jų psichinę sveikatą ir kurti nesaugią aplinką“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
R. Račienė yra ne tik organizacijos „Mamos už LGBT+ vaikus“ įkūrėja, bet ir pati augina dukrą, išdrįsusią prisipažinti esanti homoseksuali. Moteris neslepia, kad asmeninė patirtis davė daug žinių.
„Mane gal labiausiai pribloškė, kai kažkada diskutuojant su ja išėjo kalba, į kokias viešas erdves – kavines, barus – ji eina. Negalėjau patikėti, kad mano vaikas pirma patikrina, ar tai saugi vieta LGBT žmogui apsilankyti. Man net sunku įvardyti, kad aš, prieš eidama kur nors pietauti ar išgerti kavos galvosiu, kaip ten gali į mane žiūrėti ar atpažinus ką nors padaryti. Gyvenant šiandienos Lietuvoje, sostinėje, kad kiltų tokie iššūkiai, man absoliučiai nesuvokiamas dalykas. Ir suprantu (girdim tą ir tėvų grupėje), kodėl vaikai atsisako eiti į mokyklas. Tas naratyvas tikrai stiprus – jie nustoja lankyti net savo mėgstamus būrelius. Tai atrodo kaip viduramžiai“, – atvirauja R. Račienė.
Atsitveria tylos siena
Tėvai, kurie palaiko savo vaikus, dalijasi panašiomis istorijomis, tad, anot pašnekovės, net sunku suvokti, ką išgyvena tie vaikai, kiek jie dar nepasako.
„Žinome, kad kai labai skauda, žmogus linkęs tą užgniaužti savyje, net nebesidalinti kažkokiais skaudinančiai dalykais. Mūsų organizaciją vienija tėvai, kurie palaiko. Bet esu girdėjusi ne vieną istoriją, kai atsisakoma ir finansuoti, pasiūloma išeiti ir iš namų, tokių istorijų šiandien dienai dar yra“, – įvardija pašnekovė.
„Viena įsimintiniausių istorijų iš tos nevyriausybininko praktikos, kaip 14 metų berniukas atėjo pas mus į organizaciją ir sako: „ar galiu porą savaičių pas jus ofise pagyventi kol susirasiu darbą ir kažkur išsinuomosiu?“. Šokiravo tas momentas, nes tu kaip ir negali nepadėti, nes vaikas kreipiasi į tave, o iš kitos pusės atsakomybė – kaip gali nepilnametį asmenį, kuris dar turi būti tėvų priežiūroje, atitraukti nuo tėvų ir priimti. Tada kreipiausi į mamą, ilgai kalbėjome“, – dalijasi A. Rudomanskis.
Pašnekovas neslepia, kad nemažai istorijų dar net nežinoma, nes ir apklausose daugiausia dalyvavo tie vaikai, kurie jau turi juos palaikančių žmonių ratą. Vyras pastebi, kad dalis vaikų tiesiog savyje užgniaužia jausmus, nes bijo būti pasmerkti.
„Ypatingai jie bijo būti pasmerkti mokytojų, nes ignoruoja tą problemą ir neapgina iškarto nedviprasmiškai ir labai aiškiai. Po to jie grįžta į šeimas, namus, kur girdi ne tik mamas ir tėčius, ne tik brolius ir seses, bet girdi ir močiutes, ir pusbrolius, tetas, dėdes. Ypatingai, kai pasipila naujų emocinių krizių per įvairias šventes prie šventinio stalo, dažnai pradeda kalbėti apie tai, kuo labai įskaudina tuos vaikus. Pradeda kalbėti apie įvairius paradus, įvairius dalykus, kurie tiems vaikams net nėra pažįstami“, – sako pašnekovas.
Net tėvai gali įžeisti savo vaikus
R. Račienė sako susidurianti su įvairiomis patirtimis ir įvairiais žmonėmis, o socialiniai tinklai, kuriuose gausu įvairios informacijos. Pašnekovė neslepia, kad jos feisbuko drauguose taip pat ne vienas asmuo labai homofobiškai rašo socialiniuose tinkluose. O štai atsitiktai su jo dukra atsitiktinai susipažinusi moteris sako iš jos išgirdusi: „aš niekad nepasakysiu jam apie save“.
„Yra gyvenime įvairių situacijų, yra „pasislėpusių“ ir suaugusių, ir nesuaugusių vaikų, kurie su tėvais jau nebesidalina. Tas irgi ne mažiau skaudu“, – įvardija pašnekovė.
A. Rudomanskis sako, kad socialiniai tinklai nėra tik nesaugi aplinka – jie taip pat suteikia galimybę pasiekti tuos, kuriems reikia palaikymo.
„Komunikuojame, dažniausia, per socialinius tinklus, kartais parašome kažkokius straipsnius. Suprantame, kad labiausiai pažeidžiamų kartais ir nepasiekiame, nes dažniausiai tie, kurie labiausiai pažeidžiami, labai dažnai užsidaro savyje, neieško paramos ir pagalbos nes nebetiki, kad ta pagalba ir parama gali būti. Mūsų organizacija, dar kelios organizacijos yra, kurios, pirmiausia – išklausys, nesmerks, aišku, ieškosime bendrai pagalbos ir paramos.
Aišku, mes neturime daug resursų, kad galėtume padėti, kaip kai kuriose valstybėse yra net sukuriamos prieglaudos laikinam laikotarpiui, kai labai emocinė sveikata paveikta. Bet stengiamės pagal savo galimybes, vedame ir grupines terapijas, kuriems reikia, ko anksčiau, atrodytų, nereikėdavo ir nekalbėdavome apie tai. Turime ir individualias konsultacijas, mūsų psichologai padeda krizinėse situacijose atsidūrusiems vaikams. Noriu pasakyti, kad jauni žmonės nebijotų skambinti ir į pagalbos linijas – Emocinės pagalbos linijos yra labai pasikausčiusios šioje srityje, dalis mūsų narių savanoriauja Jaunimo linijoje, Vaikų linijoje ir pirma pagalba gali būti suteikta tenai. Jei tie vaikai kenčia šiandieną ir jie girdi mus – nebijokite kreiptis. Pradėkite nuo to, ką žinote ir manau, tikrai rasime sprendimą“, – drąsina A. Rudomanskis.
R. Račienė sako, kad nebe didžiausias vis dar vyraujantis mitas visuomenėje – homoseksualūs žmonės yra kažkuo kitokie. Vašingtone neseniai vykusioje konferencijoje buvo pristatytas Kosta Rikos atvejis, kaip analogiška vaikus palaikanti organizacija per pusę metų gerokai padidino visuomenės toleranciją ir nes buvo įstatymais įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka.
„Kaip Kosta Rikos organizacija padarė pokytį, kad per pusę metų įteisintą santuoka? Jie buvo sukūrę filmą, kur paprasčiausiai rodė žmones, kurie gyvena, yra niekuo neišsiskiriantys, ne paradas, ne dar kažkas, bet tiesiog mylinčios šeimos, tėvų su savo vaikais. Tuos filmukus suko pačiu geriausiu laiku, per futbolą, nes Kosta Rikoje jis labai populiarus. Tiesiog buvo išpirktas pats geriausias laikas jie sakė, kad pasiekė tai, jog laikymas LGBT žmonėms išaugo net 12 procentų, ko jiems trūko, kad peržengtų tą 50 procentų ribą, – pasakoja, ką išgirdusi konferencijos metu R. Račienė. – Galvoju, kad kai kalbama apie LGBT žmones, tiesiog yra įsivaizduojama kažkas tokio, kaip paradas. Ne, tai yra tie patys žmonės, kurie užima įvairiausias pozicijas, moka tuos pačius mokesčius, tai yra tie patys vaikai, kurie eina gatvėje, tai tiesiog esame Mes ir niekas kitas“.
Supratingumą reikia auginti
A. Rudomanskis pastebi, kad auginti žmonių supratingumą ir toleranciją LGBT žmonėms reikia dar visose amžiaus grupėse.
„Reikia ieškoti tų būdų. Lietuvoje turime antidiskriminacinę programą, yra paskelbtas konkursas kitais metais įgyendinti LGBT antidiskriminacines priemones, joms skirta 50 tūkstančių eurų. Piktdžiugiškai pajuokavome, kad didesnius kyšius ima klerkai, o su tuo čia nori išspręsti metų metus besitęsiančias problemas, susijusias su LGBT diskriminacija. Reikia nepamiršti kad yra labai daug pasipriešinimo. Kas ir Kosta Rikos atvejis – nebuvo tokio didžiulio pasipriešinimo, trūko tik kad perliptų tą ribą. O pas mus situacija kur kas blogesnė. Pamenate, kai per Lietuvos televiziją norėjo transliuoti apie šeimas ir buvo pasinaudota tuo nepilnamečių apsaugos įstatymu. Televizija kreipėsi išaiškinimo į Žurnalistų etikos ar galima transliuoti apie LGBT šeimas. Tik kai buvo priimtas Konstitucinio teismo sprendimas, kad šeima yra neutrali lyčiai, tai šiek tiek situacija pagerėjo. Bet iš esmės dar neaišku, ar nebūtų kliūčių rodyti per transliacijas kažką panašaus“, – pasakoja A. Rudomanskis.
„Ginklas yra, be abejo, toks istorijos, kuriomis mes dalijamės. Susitikime kongrese irgi nuskambėjo mintis, kad kuo daugiau palaikytojų reikia ne iš LGBT bendruomenės, bet iš plačiosios visuomenės. Kai tai bus pasiekta, kad ne iš problemas išgyvenančios bendruomenės dalies kuo bus didesnis supratesniųjų ratas, tuo bus lengviau daryti pokytį ir politikoje“, – sako R. Račienė.
A. Rudomanskis antrina, kad būtent jų organizacijos saugios aplinkos klubuose dalyvauja daugiausia palaikantys mokytojai, mokiniai, kurie veikloje dalyvauja tam, kad jų draugai iš LGBT nebijotų. Taip mokyklose auginama tolerancija.
„Būkit tėvais, kaip yra duotybė, bet kurio vaiko – bet kurios lyties, ar jis bus kairiarankis, ar geltonpaukis, ar dar kažkoks. Žmonijos įvairovė tikrai yra labai didžiulė. Laikas nusimesti pančius su savo suvokimu, kad gali būti tik taip, o kitaip jau negali būti. Pasaulis tikrai eina į priekį ir sako visiems atsipalaiduoti ir gyventi draugiškai“, – sako R. Račienė.
