„Pirmas simptomas – pradėjo skaudėti krūtį. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, galvojau, gal dėl to, kad svorio priaugau. Bet skausmas nepraėjo ir aš nuėjau pasitikrinti. Tikrai nebuvo taip, kad neturėjau jėgų ar kas nors panašaus, tiesiog nuolat maudė vieną krūtį“, – sako Justina, viso nelengvo pokalbio metu išlikusi nepaprastai nuoširdi, jautri, pozityvi, kartu labai stipri.
Dieną, kai sužinojo diagnozę, ji vadina „rankinio užtraukimo“ diena ir labai dideliu netikėtumu, nes jos šeimoje nebuvo nė vieno, sirgusio šia liga. Moteriai darė įvairiausių tyrimų, dalį jų siuntė į vieną iš Vokietijos institutų. Jokio paveldimumo, nieko panašaus nerado. Beje, Justina sako galvojusi, kad yra per jauna sirgti vėžiu. Tik kai pradėjo gydymą, pamatė, kiek daug jaunų moterų serga.
Ir nors nė vienos priežasties, kodėl ši liga užklupo būtent ją, nerado, ji savęs to ir nebeklausė, nes būtų buvę sunku susikoncentruoti į pozityvų mąstymą ir galvoti, kaip išgyventi.
Nuo išgirstos žinios apie diagnozę iki kol nugalėjo vėžį praėjo metai. Justina atlaikė net 16 chemoterapijos kursų, operaciją. Šiandien praėjo beveik ketveri metai, kai moteriai pasakė, jog išgijo, bet ji nesijaučia visiškai rami – kas pusmetį eina tikrintis, prieš tai nerimauja, nes baisu prisiminti, ką išgyveno, tad nuoširdžiai ragina kitas moteris nelaukti skausmų ir eiti pas gydytojus prevenciškai. Ir nesvarbu, kad moteris jaunesnė, kad patikra kainuoja, bet tai – investicija į ateitį, į savo sveikatą, pagaliau – į gyvenimą.
Pasirinko tuo metu inovatyviausią gydymą pasaulyje
Išgirdus diagnozę, Justinai buvo taikomi du skirtingi chemoterapijos kursai – vienas truko 12 savaičių, kuomet „chemiją“ leido kas savaitę, o kitas – 4, kai buvo leidžiama skirtinga „chemija“. Tuomet – operacija, reabilitacija.
Paklausus, ar ieškojo alternatyvių medicinai būdų, kad pagyti, Justina sako, kad nuo pat pradžių labai pasikliovė mokslu, medicina, gydėsi Nacionaliniame vėžio institute.
Moteris pastebi, kad viešoje erdvėje galima išvysti nemažai norinčių pasipelnyti iš vėžiu sergančių žmonių, kurie bando griebtis bet kokių metodų, kad tik pasveiktų. Dėl to jai labai gaila, nes tuomet tie žmonės pradeda blaškytis, ieškoti bet kokių alternatyvų, save kartais ir apgauna, atidėlioja pasitikrinimus ar net tiesioginį gydymą. Kadangi ji dirba tokioj srity, kur kasdien mato, kaip kuriami nauji produktai, naujos metodikos, sveikatos startuoliai, tai nieko neieškojusi tiesiog pasikliovė tuo, kas buvo siūloma inovatyviausio šioje srityje, ir šiandien yra tikra, kad pasirinko teisingai.
„Mano gydymas buvo paremtas vienos iš chemoterapeučių doktorantūros darbu. Ji sudarė visiškai naują schemą, kuri buvo inovatyviausia tuo metu pasaulyje, tik Lietuvoje su ja nebuvo atlikta tyrimų: vieni vaistai buvo taikomi pirmiau, o standartiškai daroma atvirkščiai. Kadangi pati dirbu su inovacijomis, iškart sutikau. Žinojau, kad jeigu vyksta tyrimai, tai jie nėra iš piršto laužti, žmonės žino, ką daro, o mano atvejis buvo idealiai tinkamas tam tyrimui. Taigi, aš nieko alternatyvaus neieškojau, tiesiog klausiau, ką man sako gydytojai. O jie sakė, kad papildomai nieko daryti nereikia. Susikoncentravau į mitybą, valgiau daugiau burokėlių, šviežių daržovių, uogų, tai man padėdavo po chemoterapijų greičiau atsigauti, bet kokių nors specializuotų papildų nevartojau nei gydymo metu, nei po jo. Labiausiai susitelkiau į gyvenimo būdą: prižiūrėti save, tikrintis, skaniai valgyti, daug keliauti, nepamiršti ilsėtis, džiaugtis gyvenimu“, – sako Justina.
Buvo dienų, kai sunkiai galėjo net atsimerkti
„Kai pradėjau gydytis, iš pradžių kokias pirmas aštuonias savaites neblogai jaučiausi, paskui kaip ir daugeliui kraujo rodikliai blogėjo, mažėjo jėgų, organizmas silpo. Bet vis tiek išlaikiau pozityvų požiūrį, stengiausi kasdien kelti sau minimalų tikslą. Pavyzdžiui, kai jau visiškai nieko nebegalėdavau, tai buvo tikslas pramerkti akis, jei galiu – nusiprausti, paskaityti naujienų socialiniuose tinkluose, įsidėmėti kokių nors pozityvių žinučių, pavartyti gražių žurnalų, – buvau jų prisipirkusi. Tai buvo tos dienos užduotys, kurioms man užtekdavo jėgų. Jeigu jėgų būdavo daugiau, bandydavau lovoje gulėdama pabūti su vaikais, spalvindavome knygutes, žaisdavome. Kai jėgų būdavo dar daugiau – nusileisdavau iš antro aukšto, apeidavau namą vieną, du kartus.
Labai sunkūs momentai tęsėsi 1–2 savaites, kai buvo ypač silpna, o visą kitą laiką aš truputėlį dirbau, bendravau su savo partneriais, klientais, organizavau renginius. Aišku, tokio didelio tempo kaip prieš tai tikrai nesilaikiau, bet dirbau, kad save pamotyvuočiau, pradžiuginčiau, palaikyčiau kontaktus“,– prisimena Justina.
Į klausimą, kaip reagavo netekusi plaukų, moteris sako, kad jų netekties labai neišgyvenusi, laukė, kada galės nusikirpti: truputėlį, kaip pati sako, perlenkė lazdą laukdama, kada tą padaryti tinkamiausia.
„Tik sužinojusi diagnozę savo ilgus plaukus nusikirpo iki pečių, nes taip patarė psichologai: vaikams reikia rodyti fizinį mamos pokytį. Sakiau, kad vėliau bus dar trumpesni, paskui būsiu plika, paaiškinau, kad tokia liga. O štai periodą nuo ilgesnių plaukų iki trumpų truputuką užtempiau. Atsimenu, išskridome į kelionę, į šiltuosius kraštus, ir tiesiog nuo vėjo pradėjo kristi plaukai. Atgal jau skridau su kepure, nes buvo viskas. Pirmas dalykas, ką padariau nusileidus, – nuvažiavau pas savo mylimą kirpėją ir paprašiau kaip draugės išgelbėti. Niekada nenešiojau peruko, buvau plika, eksperimentavau su savo įvaizdžiu, nusipirkau ryškius, gražius akinius.
Peruko nenešiojau ne todėl, kad netiko, bet norėjau palikti taip, kaip yra, ir niekas niekada man nieko nesakė, kreivai nežiūrėjo, nesulaukiau jokių reakcijų, papildomų klausimų iš visuomenės, tik vienas vaikas parduotuvėje su Jazzu sumaišė [šypsosi, aut. pastaba]. Tie, kas nežinojo, kad sergu, turbūt priėmė kaip stiliaus eksperimentą, tie, kas žinojo, žinoma, visada paklausdavo, kaip jaučiuosi, stengėsi padėti. Kai plaukai pradėjo augti, tai irgi eksperimentavau, nebijojau ryškiau jų padažyti. Aišku, nenorėčiau daugiau gyvenime tokio eksperimento išgyventi, bet kadangi taip likimas lėmė, tai elgiausi, kaip tuomet man norėjosi“, – pasakoja Justina.
Po diagnozės – vertybiniai klausimai
„Išgirdus diagnozę iškyla vertybinių klausimų: ką aš darau, kur esu, kaip gyvenu, su kuo dirbu, ar investuoju savo laiką tinkama kryptimi, prie kokių projektų prisidedu, kas yra mano draugai, aplinka. Atsiradus ligai tam tikri žmonės atsisijoja, nes aplinkai irgi šioks toks šokas ištinka. Mano atveju labai išsigrynino draugai, jie nepaprastai mane palaikė, rašydavo žinutes, skambindavo, nors ir nedrąsiai tuo visu periodu. Mes kaip kumštis išlikome ir jam pasibaigus. Taigi, pradedi visai kitaip vertinti, su kuo bendrauji, ką darai iš esmės savo gyvenime. Mano atveju, kai viskas baigėsi, noriu geriausių patirčių – jeigu bendrauti, tai kokybiškai, jei valgyti, tai skaniai, jei keliauti, tai įdomiai. Visur norisi geriausio įmanomo laiko: ir su vaikais, ir su draugais, ir su kolegomis, projektais. Anksčiau nebuvo taip, kad būčiau vertinusi kiekvieną minutę“, – sako Justina.
Moteris atvira, kad visos patirtys mus ugdo ir augina, kaip ir ši liga: „Vėžys buvo geriausia, kas nutiko, nes ne tik vertybiškai peržiūrėjau savo gyvenimą, bet kartu ir tam tikrų socialinių iniciatyvų ėmiausi: sirgdama organizavau pirmąjį lietuvių moterų inovacijų „sprintą“, paskui kitą, kuomet Šiaurės šalių moteris sujungiau su Lietuvos moterimis, kuriančiomis inovacijas, jos kartu kūrė. Dabar prisidedu ir aktyviai organizuoju „Health Tech“ akceleratorių, skirtą gydytojams, slaugytojams, švietimui, kaip kurti inovacijas, iš principo inovuoti savo darbo vietas. Tad atsirado daug daugiau darbų, kurie man teikia didžiulį pasitenkinimą, ir, manau, šiandien aš tinkamai investuoju savo laiką.“
Negalima likti vienoms su liga
„Apie ligą kalbėjausi tiek su vaikais, tiek su darželio bendruomene, tiek su artimaisiais. Nieko neslėpiau. Bet iš esmės man buvo didžiausias šokas, kad ši liga pasikviečia jaunus žmones: sutikau labai daug jaunų moterų. Sakoma, kad reikia tikrintis nuo 50-ies, bet tikrai nesuprantu, kodėl taip vėlai, tikrai patariu – jau nuo 30-ies, mielos moterys, eikite tikrintis, nesvarbu, kad patikra nekompensuojama, tai investicija į jūsų ateitį, į jūsų gyvenimą, ta patirtis, kurios nelinkiu nė vienai pasaulio moteriai.
Labiausiai man pačiai padėjo artimų bičiulių, kurie yra išgyvenę šią ligą, patarimai. Buvo sakančių, kad pirmiausia reikia užsirašyti pas psichologą ir turėti namuose raminamųjų. Tiesą sakant, tik vieną tabletę per tą visą laiką teko išgerti, kai buvo tikrai labai sunku. Bet psichologo paslaugų reikėjo, ir tai buvo mano partneris visame šiame kelyje, nes turėjau daug klausimų be atsakymų, pavyzdžiui, ką sakyti vaikams, kaip bendrauti su artimaisiais. Juk žinoma, kad artimieji išgyvena tokią pačią pokyčio kreivę kaip sergantysis. Mačiau, kaip stipriai išgyveno vyras, mama, brolis, kai kuriais momentais jie ligą neigė net ilgiau nei aš.
Psichologas padėjo susidėlioti mintis, kaip su kuo ką pasikalbėti, jis buvo ramstis, žinojau, kad kiekvieną savaitę turiu erdvės ir laiko pasiguosti, pakalbėti, kaip gyvenu, dėl ko nerimauju. Tai didžiausia mano išmokta pamoka. Patarimas kitiems – jei mes blogai jaučiamės psichologiškai, tai pirmas kelias yra kreiptis į ekspertus, savo srities specialistus, ir prašytis pagalbos. Lietuvoje dirba nemažai profesionalių specialistų, kurie žino, kaip padėti. Juk kai norime numesti svorio, einame į sporto klubą, jei norime gražiai atrodyti, einame į kirpyklą, tai čia – lygiai tas pats. Norime geriau jaustis – privalome ieškoti profesionalios pagalbos“, – įsitikinusi Justina.
Moteris sako, kad labai svarbu neužsisklęsti savyje: „Labai labai daug moterų sutikau savo kelyje, kurios tai išgyvena vienos, nesako apie ligą net savo artimiesiems, slepia. Aš neįsivaizduoju, kaip tokį gyvenimo iššūkį galima išgyventi ir išspręsti vienai. Noriu padrąsinti moteris: jūs esate ne vienos, labai daug ir jaunų, ir vyresnių moterų, ir lieknų, ir stambių, ir pasiturinčių, ir visiškai paprastų, pačių įvairiausių yra tai išgyvenusių. Jei neturite galimybės eiti pas psichologą arba nenorite, yra tam tikrų ekspertų pačiose ligoninėse, yra pacientų organizacijų, kurios tikrai profesionaliai dirba, daugybę klausimų sprendžia, tad labai rekomenduoju nelikti vienai, susirasti žmogų ar grupę, kurioje jaučiatės saugi, kad galėtumėte pasidalinti, kaip jaučiatės, nes išgyvensite emocijų bangas ir gydymo metu, ir gydymui pasibaigus.“
Sunkiausias momentas netikėtas – išgirdus, kad pasveiko
„Po metų išgirdau, kad operacija pavyko puikiai, buvo dar įvairių patikrinimų. Ar švenčiau? Tikrai ne, nes išgyvenau sunkią operaciją, kurios metu visas kūnas buvo vienaip ar kitaip pažeistas. Nešvenčiau tos dienos, tiesiog džiaugiausi, kad viskas pasibaigė. Įdomu, kad kritinis taškas, nors ir kaip keistai tai skambėtų, man buvo išgirdus, jog esu sveika. Po operacijos, po reabilitacijos pasakė, kad esu sveika, kad man daugiau nieko nebereikia daryti, ir atsisveikino. Tada jėgų dar nebuvo, atrodžiau vis dar klaikiai, pradėti veiklos entuziazmo irgi nebuvo, susitikti su gydytojais, kad būtų galima kontroliuoti gydymą, irgi galimybės nebeturėjau, nes kaip ir nėra ką su manimi veikti.
Taigi man buvo sunkiausias momentas – atsisėsti ir susivokti, kad aš dabar sveika, galiu daryti, ką noriu, nors jėgų nėra. Kaip reikės gyventi, nežinojau. Kiek kalbėjau su kitomis moterimis, tai irgi dažnai sakydavo, kad būna sunku, kai viskas pasibaigia, nes jėgų džiaugtis nėra, nes nesijauti gerai, o kaip ir turėtumei iškart būti linksma, laiminga, veikli ir kurti gyvenimą iš naujo“, – atvirai pasakoja Justina.
Kas jai pačiai padėjo išgyventi? Tai, kad Justina visu ligos laikotarpiu dirbo, nebuvo atitrūkusi nuo darbų, išskyrus sunkiausias savaites. Kai tik grįžo iš reabilitacijos, turėjo didelį renginį, skirtą moterims, jų inovacijoms, pati jį moderavo: „Man tai buvo kaip vyšnia ant torto tuo metu, kai aš jau tarsi viską galiu, bet iš tikrųjų dar nelabai pagal savijautą. Turėjau gražią pradžią su daug prasmingų idėjų. Man labai patiko, kad grįžau į bendruomenę pas žmones, su kuriais smagu dirbti, kurti. Tam renginiui pasibaigus ėmiausi kasdienės savo veiklos.“
Justina yra „Future Leadership“ inovacijų agentūros ir „Health Tech“ akceleratoriaus įkūrėja ir vadovaujanti partnerė.
Pirmuosius dvejus metus po ligos moteris sako gana griežtai laikėsi režimo, nevalgė saldumynų, nors iš principo visada sveikai maitinosi ir mitybos nereikėjo stipriai koreguoti: „Žiūrėjau, ką valgau, tik gal prieš ligą daugiau pasimėgaudavau saldumynais, tad stengiausi jų atsisakyti, bet, turiu pasakyti, šiandien leidžiu sau ką nors ir saldaus suvalgyti. Beje, turiu minčių grįžti prie griežtesnės dietos – nevartoti cukraus. Taip pat atsisakiau ir visiškai nevartoju alkoholio. Tikrai galvoju, ką valgau, dažniau renkuosi sveikus produktus.
Po ligos su šeima pradėjome daugiau keliauti. Manau, svarbu parodyti vaikams kitas pasaulio šalis, kultūras, skirtingus žmones,– tai labai praplečia jų pasaulėžiūrą. Norime, kad vaikai suprastų, koks skirtingas mūsų pasaulis, kad yra sveikų, sergančių, kad visi esame skirtingi, bet drauge turime jį kurti.
Šiaip mano gyvenimo režimas labai įtemptas, nes daug darbuojuosi, turiu skirtingų iniciatyvų, kurias kuruoju. Taigi nėra taip, kad nuolat ilsėčiausi, kaip tik gyvenu aktyvų gyvenimą.“
Gyvena inovacijomis, sukūrė sveikatos akceleratorių
„Kažkada inovacijų sritį pasirinkau dėl to, kad mačiau didelį potencialą, tad pradėjau mokytis tam tikrų inovacijų metodikų, pamačiau, jog Lietuvoje niekas to nedarė. Įkūriau savo inovacijų konsultacinę įmonę, pradėjau mokyti metodikų, kurti įvairius projektus su klientais, norinčiais įdiegti naują produktą ar paslaugą, – galiu padėti tiek projekto vadovavimo metu, tiek dėliojant strategiją.
Mano projektai, kuriuos darau, tokie kaip „Health Tech“ akceleratorius, gimsta iš inspiracijos – būtent šis gimė dėl mano ligos, nes medicina pasidarė labai artima. Daug kalbėjau su medikais apie savo patirties kelionę, apie tai, kad diagnozę sužinojau koridoriuje, ir jie sutinka, jog taip neturėtų nutikti nė vienam žmogui. Vieno tokio pokalbio su gydytojais metu sužinojau, kad tie dalykai, kurių aš mokau verslo įmones, kaip atlikti tyrimus su klientais, kaip išsiaiškinti inovacijų problemą ar generuoti idėjas, medikų bendruomenei taip pat labai svarbūs, nes inovacijos stipriai keičia šią sritį, ir jiems tai aktualu. Važiuodama po pokalbio pagalvojau, kad aš juk visada šalia turiu socialinį projektą, be savo darbo, tai kodėl nepasirinkus kurti konkretesnio projekto. Aišku, pradėjus jį vystyti, ėmė juokas, nes neįsivaizdavau mastelio: tai tokia milžiniška, perspektyvi sritis, kasmet auganti 16 proc., kuomet atsiranda daugybė naujų startuolių, naujų iššūkių, kuriuos reikia spręsti. Supratau, kad nereikia laukti, kol kas nors sukurs ekosistemą, – galiu pati pradėti inicijuoti, burti žmonės, jog jie prisidėtų prie šios prasmingos veiklos“, – pasakoja inovacijų ekspertė Justina.
Moteris sako, kad ją dažniausiai įkvepia žmonės, su kuriais dirba, jos partneriai. Štai kad ir kalbant apie šį projektą – didžiuojasi suburta tikrai nuostabia komanda, kuri mato prasmę, pokytį iš esmės ir kuri prisiima asmeninę atsakomybę už jo vystymą. „Aplink mane nėra bambeklių, kurie netiki, nenori, tingi ar kuriems neįdomu nuveikti ką nors prasmingo. Kaip tik atvirkščiai – tai žmonės vizionieriai, norintys pakeisti ir tikintys, kad gali tai padaryti. Man labai patinka, kad inovacijų kultūra Lietuvoje keičiasi, kad einame į gausos požiūrį, kad tarpusavyje nekonkuruojame, – šiame projekte kiekvienas dedame po geriausią savo plytą.“
Paklausus, kokios naujovės sveikatos inovacijose, Justina sako, kad pagrindinė naujovė, kas keičiasi, yra ta, jog atsakomybė nuo gydytojo pereina pacientui, visa ekosistema krypsta link to, kad žmogus pats atsakingas už savo sveikatą. Tai didžiulė prevencijos dalis: mes patys turime tikrintis, tausoti save, gerai maitintis, sportuoti, atsisakyti žalingų įpročių. Milžiniška transformacija vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Kitas svarbus pasikeitimas, pasak moters, – šiandien gyjame reaktyviai: štai, susirgome, mus išgydė, bet ateityje turėsime daugiau tiek nešiojamųjų įrenginių, tiek duomenų apie save, ligas, tad galėsime patys labiau užsiimti prevencija. „Tai reiškia, kad iš reaktyvios pereisime į proaktyvią veiklą, matysime, kas ateity gali nutikti ar šalyje, ar mieste, ar tam tikroje žmonių grupėje. Jeigu mes patys norime, kad ta sistema eitų į priekį, tobulėtų, tai reiktų sutikti dalyvauti atliekant tyrimus, jeigu gydytojai siūlo, ar savo duomenimis nuasmenintai pasidalinti moksliniais tikslais. Būtent iš to ir bus sukurtos visos naujovės. Nors esame maži, bet galime tapti labai konkurencingi visame pasaulyje“, – neabejoja Justina.
Moteris sako, kad sveikatos inovacijos nekuriamos tik gydytojų, jos kuriamos su technologais, dizaineriais, rinkodaros, verslo žmonėmis: „Galime pasidžiaugti, kad turime vieną raštingiausių šalių, kur daug žmonių kalba antra arba trečia užsienio kalba, turime labai stiprų IT ir kitus sektorius. Tiek pacientui, tiek gydytojui profesionalui yra didžiulis privalumas, ir mes, kaip Lietuva, atrandame naują savo veidą būtent šioje srityje.“
Į klausimą, ką pasakytų moteriai, kuri šiandien sužinojo, kad serga vėžiu, Justina sako: pirmiausia svarbu žinoti, kad ji ne viena, yra daug moterų, perėjusių šią kelionę: „Labai svarbu rasti psichologą ar ką nors artimo, su kuo galėtumei pasikalbėti. Reiktų susikoncentruoti į gerumą, kiek įmanoma labiau pozityvias mintis. Vaikai tikrai užaugs, vyras ir šeima išgyvens, tiesiog šioje situacijoje tu esi svarbiausia, tad galvok apie save. Mokslas šiandien toli pažengęs, gydytojai Lietuvoje tiesiog fantastiški – rūpinasi, pataria, taigi nepasiduok nė akimirkai, viskas bus gerai.“
Pasaulyje yra beveik 8 mln. moterų, sergančių krūtų vėžiu
Nacionalinio Vėžio Instituto (NVI) Vėžio registro vedėja Ieva Vincerževskienė sako, kad krūtų vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.
Lietuvoje gyvena daugiau nei 16,5 tūkst. moterų, sergančių krūtų vėžiu, o 6,6 tūkst. iš jų su šia diagnoze gyvena 10 metų ir ilgiau. Daugiau nei 90 proc. krūtų vėžiu susirgusių moterų pasveiksta, jei liga diagnozuojama ankstyvų stadijų.
Kiekvieną dieną pasaulyje nustatoma 6300 naujų krūtų vėžio atvejų ir daugiau nei 1800 moterų kas dieną miršta nuo šios ligos. Tad kas minutę krūtų vėžio diagnozę išgirsta 4 moterys pasaulyje. Vidutiniškai viena iš aštuonių savo gyvenime išgirs, kad serga krūtų vėžiu, o 7,8 mln. moterų jau gyvena su tokia diagnoze. Didžiausi sergamumo rodikliai matomi vakarietiško gyvenimo būdo ir aukšto pragyvenimo lygio šalyse. Lietuvoje sergamumo rodikliai gana žemi, kas metai nustatoma apie 1500 naujų šios onkologinės ligos atvejų ir kas dieną krūtų vėžio diagnozę išgirsta 4–5 lietuvės.
„Šios rūšies vėžys siejamas su vakarietišku gyvenimo būdu, tad sergamumas nuolatos didėja. Vėlyvas pirmasis gimdymas, mažas gimdymų skaičius, trumpas maitinimo krūtimi laikotarpis, nutukimas ir per mažas fizinis aktyvumas – dažniausiai įvardijami rizikos veiksniai, kylantys dėl besikeičiančio moterų gyvenimo būdo“, – krūties vėžio priežastis vardija I. Vincerževskienė.
Gerėja išgyvenamumo, susirgus krūties vėžiu, rodikliai
„NVI Vėžio registro duomenimis, penkerius metus po diagnozės Lietuvoje išgyvena daugiau nei 85 proc. moterų. Vien nuo 2000 m. šis rodiklis augo dešimtimis procentų. Mirštamumo nuo krūties vėžio rodikliai 1992–2020 m. laikotarpiu mažėjo tolygiai, po 0,9 proc.
Kuo anksčiau nustatoma liga, tuo geresni išgyvenamumo rodikliai. Pvz., 98 proc. moterų išgyvena penkerius metus po ligos diagnozės, jei krūtų vėžys buvo nustatytas I stadijos, ir tik 31 proc. išgyvena penkerius metus, kai liga nustatyta IV stadijos“, – komentuoja I. Vincerževskienė.
NVI aktyviai dalyvauja vėžio patikros programų įgyvendinimo Lietuvoje bei vertinimo procesuose. Šiuo metu NVI ekspertai parengė atnaujintas atrankinės mamografinės patikros programos rekomendacijas, atitinkančias naujausias europines gaires bei profilaktinių programų valdymo planus, ir tikisi, kad atnaujinus programą žymiai išaugs moterų dalyvavimas ir bus išsaugota dar daugiau jų gyvybių.
Santaros klinikų gydytoja chirurgė kviečia jokiu būdu nedelsti ir tikrintis
Pasak VUL Santaros klinikų plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojos, gydytojos chirurgės dr. Daivos Gudavičienės, šiuo metu išoperuojama 40–50 proc. nečiuopiamų pakitimų krūtyse, tad svarbu suprasti profilaktinių krūtų patikrinimų svarbą. 50–70 metų moterys raginamos pasinaudoti profilaktinės patikros programa, reguliariai – kas dvejus metus – atlikti mamogramas pagal programą. Šiam tyrimui reikia šeimos gydytojo siuntimo mamogramai pagal programą. Profilaktinė mamografija rekomenduojama krūtų ligų simptomų nejaučiančioms moterims.
„Pacientai, jaučiantys krūtų ligų simptomų, arba profilaktiškai atlikus tyrimus ir radus pakitimų turėtų būti siunčiami krūtų onkochirurgo konsultacijos. Nustatę ar pastebėję pokyčių krūtyje, nedelsdami kreipkitės dėl krūtų ligų specialisto konsultacijos,“ – ragina dr. D. Gudavičienė.
Gydytojo krūtų onkochirurgo konsultacijai gauti pacientas turi užsiregistruoti su šeimos gydytojo siuntimu.
„Atvykęs pacientas konsultuojamas, paskiriami ir atliekami tyrimai, su pacientu aptariami tyrimų rezultatai, jei reikia – gydymo poreikis ir galimybės. Nustačius krūtų vėžį, ištyrus pacientą, kiekvienas atvejis individualiai išnagrinėjamas ir apsvarstomas su įvairiais paciento gydymo procese dalyvaujančiais ar dalyvausiančiais gydytojais. Gydymo planas aptariamas su pacientu, sprendimai priimami kartu – parenkamas ir pasiūlomas optimalus gydymo planas, kuris neretai užtrunka mėnesius. Onkologinės ligos gydymas dažnai susideda iš keleto etapų: chemoterapijos, medikamentinio gydymo, spindulinio gydymo ir chirurgijos, tad itin svarbu, kad pacientas gautų tikslią informaciją, suprastų, kam tai reikalinga, kokie galimi variantai, kokių galima tikėtis rezultatų, šalutinių gydymo poveikių ir kaip juos palengvinti“, – paaiškina gydytoja chirurgė.
Vienas iš piktybinių krūtų navikų gydymo etapų, pasak D. Gudavičienės, yra chirurginė operacija: „Nustatę piktybinę krūtų ligą, atsižvelgdami į atliktų tyrimų rezultatus ir ligos išplitimą, stengiamės atlikti krūtį tausojančias operacijas. Jei reikia šalinti didesnius krūties plotus dėl platesnių pažeidimo plotų, pasitelkiame plastinėje chirurgijoje taikomas technikas – krūties mažinimo, pakėlimo, estetinius pjūvius, t. y. atliekame onkoplastines, krūtį išsaugančias operacijas. Jei reikia krūtį pašalinti, galime atlikti sudėtingiausias onkologines ir krūties rekonstrukcines operacijas. Jei leidžia klinikinė situacija, pacientui gali būti siūloma vienmomentė rekonstrukcija, – pašalinus vėžio pažeistą krūtį, tos pačios operacijos metu ji atkuriama. Rekonstrukciją galima atlikti implantais, ekspanderiais (plėtikliais), savų audinių lopais, juos perkeliant iš kitų kūno vietų.
Nustačius su paveldimu krūtų vėžiu susijusias genų mutacijas, su paciente aptariamas tyrimo planas ir profilaktinės, vėžio riziką mažinančios operacijos galimybė. Tai pasaulyje taikoma praktika, kai esant didelei tikimybei vystytis vėžiui (pavyzdžiui, nustačius BRCA1 mutaciją, tokia tikimybė yra 60–80 proc.), siekiama pacientę apsaugoti nuo šios ligos. Tokiu atveju, kai nėra krūtų vėžio, krūtų liaukos profilaktiškai pašalinamos, kad piktybinis procesas nesivystytų. Tokia operacija sumažina riziką susirgti krūtų vėžiu 95 proc. Tos pačios operacijos metu atliekama vienmomentė rekonstrukcija.“
Gydytoja chirurgė sako, kad didžiulis Santaros klinikų pranašumas – galimybė čia atlikti vienmomentę ar atidėtą krūtų rekonstrukciją. Po onkologinės intervencijos patyrusi plastinės rekonstrukcinės chirurgijos brigada atlieka sudėtingiausias krūtų rekonstrukcines operacijas – persodinami savi audinių lopai, suformuojamos mikrochirurginės kraujagyslių jungtys.
„Daugiaprofilis Santaros klinikų pobūdis leidžia kompleksiškai įvertinti ir aptarti kiekvieno paciento būklę, atsižvelgti į gretutines ligas, inovatyvios technologijos leidžia atlikti visus reikiamus tyrimus ir pasiūlyti optimalų gydymo planą“, – pabrėžia gydytoja chirurgė dr. D. Gudavičienė ir kviečia pacientus, jaučiančius krūtų ligos simptomų (pavyzdžiui, čiuopiamas sustandėjimas krūtyje, padidėję pažasties limfmazgiai, krūties deformacija, įsitraukęs buvęs normalus spenelis, kraujingos išskyros iš spenelio, negyjančios spenelio žaizdos), ir tuos, kuriems atlikus profilaktinius tyrimus nustatyta įtartinų pakitimų, įtariami piktybiniai pakitimai ar rasta gerybinė patologija, užsiregistruoti į krūtų onkochirurgo konsultaciją.
Taip pat kviečia reguliariai konsultuotis pacientus, kuriems krūtų vėžio rizika yra padidėjusi – anksčiau gavusius spindulinį gydymą krūtinės srityje, nustačius su dažnesniu krūtų vėžio išsivystymu susijusias genetines mutacijas.
Lietuvoje šiuo metu vykdomos penkios ligų prevencijos programos, kurių išlaidas Ligonių kasos kompensuoja iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo – gimdos kaklelio vėžio prevencinė programa, krūties vėžio prevencinė programa, prostatos (priešinės liaukos) vėžio prevencinė programa, storosios žarnos vėžio prevencinė programa, širdies ir kraujagyslių ligų prevencinė programa.
Daugiau informacijas apie vykdomas programas galite rasti ČIA.
Dėl emocinės sveikatos pagalbos visuomet galima kreiptis čia – pagalbasau.lt, tuesi.lt. Nemažai kontaktų kiekviename mieste galima rasti ir ČIA.
