Vėžio dienoraštis

Įtaria, kad ligą paskatino rūkymas

Natūralus klausimas „kodėl" iškilo ir man. Gydytoja įtarė, kad mano atveju žarnyno vėžio riziką galėjo padidinti rūkymas. Mano šeimoje sirgusių šia liga nebuvo, nebuvo ir kitų rizikos veiksnių – netinkamos mitybos, antsvorio, alkoholio vartojimo ar kitų lėtinių ligų. Gydytoja pasakė, kad, pagal naujausius tyrimus, rūkaliai dažniau miršta nuo žarnyno vėžio negu nerūkantieji. Tai man buvo netikėta. Galbūt jei būčiau žinojusi, būčiau anksčiau pasitikrinusi žarnyną. Kita vertus, geriausia būtų tiesiog mesti rūkyti. Ką ir padariau iš karto, sužinojusi diagnozę.

Šiandien nuo diagnozės nustatymo praėjo jau 10 metų. Jaučiuosi gerai, tyrimai geri, tad tikiu, kad liga nesugrįš. Tai ir yra svarbiausias mano, kaip, beje, ir visų persirgusiųjų vėžiu uždavinys – elgtis taip, kad liga neatsinaujintų. O svarbiausia to sąlyga – stiprus imunitetas. Todėl ir noriu pasidalyti savo patirtimi bei pateikti keletą patarimų, kurie buvo naudingi man.

Jei abejojate, drąsiai kreipkitės į kitą specialistą

Man buvo įtartas II stadijos vėžys, t. y. peraugęs žarnos sienelės sluoksnį ir išplitęs į gretimus audinius. Medikai patikslino, kad galutinė diagnozė paaiškės po operacijos. Sakė, kad greičiausiai bus paskirta ir chemoterapija. Kažkodėl suabejojau dėl diagnozės ir gydymo, todėl nusprendžiau pasikonsultuoti su dar vienu specialistu. Antras specialistas patvirtino pirmojo diagnozę ir pasiūlė tą patį gydymo planą. Dviejų medikų nuomonės sutapo, tai mane nuramino, suteikė tvirtybės.

Asociatyvioji nuotr.

Buvo atlikta operacija – pašalinta gaubtinės žarnos dalis, kurioje buvo auglys, taip pat greta esantys limfmazgiai. Po to sekė chemoterapijos kursas, kurio tikslas buvo sumažinti vėžio atsinaujinimo riziką.

Kuo daugiau klauskite gydytojo

Dar iki gydymo pradžios išsiklausinėjau apie tai, kaip vyks operacija, ko tikėtis po jos, kokie nepageidaujami poveikiai gali būti. Taip pat iš anksto pasistengiau kuo daugiau išsiaiškinti ir apie chemoterapiją, kaip galima sušvelninti šalutinius poveikius ar jų išvengti. Gydytojas ramino, sakydamas, kad šiandien tikrai yra daug galimybių padėti: ir specialūs vaistai nuo pykinimo, ir dietologų, ir psichologo patarimai, taip pat pasakė, kad į pagalbą bus galima pasitelkti ir netradicinius gydymo būdus, pvz., fitoterapiją.

Po operacijos vargino skausmas, pjūvis sunkiai gijo, buvo užkietėję viduriai. Prireikė laiko, medikų pagalbos, kad žarnyną išmankštinčiau ir jo veikla atsigautų. Pavyko susidoroti ir su nepageidaujamais chemoterapijos poveikiais: pykinimu, neįprastu nuovargiu, imlumu infekcijoms. Visa tai įveikti padėjo gydytojų patarimai dėl mitybos, vaistažolių ir augalinių preparatų vartojimas, masažai.

Ligos negalima palikti savieigai

Esu giliai įsitikinusi, kad susirgus negalima ligos palikti savieigai. Neteisinga galvoti, kad tik medikai turi dirbti dėl tavo sveikatos. Mano nuomone, po to, kai medikai atlieka savo svarbų darbą, ne mažiau svarbu yra ir pačiam tinkamai rūpintis savimi. Nieko nedarydamas sveikatos neatgausi. Reikia dirbti ne dėl gydytojo, ne dėl kitų, o dėl savęs: keisti gyvenseną, jeigu ji buvo netinkama, mitybą, daugiau judėti ir pan. Reikia išnaudoti visus gydymo būdus, tačiau kartu apie visus sveikatinimo planus tartis su gydytoju, nes kitaip galima smarkiai pabloginti, o ne pagerinti sveikatą.

Fizinis aktyvumas

Anksčiau maniau, kad, siekiant geros sveikatos, pakanka tik daug vaikščioti, dabar žinau, kad labai teigiamai veikia mankšta. Su gydytoju aptariau pratimus, kurie man tinka, gydytojo dėka atradau fitoterapiją.

Prisiversti mankštintis nebuvo lengva, tačiau po poros mėnesių pajutau ir pirmuosius rezultatus: sumažėjo nerimas ir nuovargis, pagerėjo nuotaika, padidėjo ištvermė, raumenų jėga. O kai gydytojas pasakė, kad pagal naujausius tyrimus reguliari mankšta net iki 50 proc. gali sumažinti vėžio atkryčio riziką, pagerinti išgyvenamumą, mankštinuosi dar uoliau.

Nors man vėžys buvo nustatytas jau prieš 10 metų, aš ir dabar nesu pasyvi gyvenimo stebėtoja, darau viską, kad liga neatsinaujintų. Visiškai pakeičiau gyvenseną, mitybą, minčių valdymą, nuolat atlieku profilaktinius tyrimus. Gyvenu ir mėgaujuosi kiekviena diena. Ir tą kiekvieną dieną po ligos dabar matau kitaip: gražesnę, spalvingesnę, įvairesnę, džiaugsmingesnę.

Šaltinis
Specialusis projektas „Vėžio dienoraštis“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją