Minčių chaosas išgirdus diagnozę
Tai viena iš daugelio istorijų, kurių pirminė psichologinė reakcija į ligą – šokas. Šokas susijęs su netikėjimu tuo, kas vyksta. Žmogus dažnai sako, kad tuo momentu buvo kaip sapne, laukė kol atsibus ir grįš į įprastą gyvenimą. Šoko būsenoje žmogus gali daug ko neatsiminti, gali sutrikti jo orientacija aplinkoje, dažni koncentracijos sutrikimai.
Išgirdus diagnozę galvoje būna „minčių chaosas" – nerimas dėl ateities, iškilę prisiminimai, ką pacientas girdėjęs apie sergančius šia liga, vaizdiniai kenčiančių, išsekusių, mirštančių. Liūdna, bet su tuo asocijuojasi onkologinė liga. Mes žinome daug skaudžių istorijų apie kovą su šia liga, bet mažai girdime sėkmingų istorijų. O jų tikrai yra. Džiugu, kad vis drąsiau pasirodo tie, kurie sėkmingai žengia pirmyn, nugalėję ligą, išmokę gyventi su ja.
Tai ne tik motyvuoja sužinojusį šią diagnozę, bet ir keičia požiūrį į onkologiją. Kai nuostata į šią ligą yra tik negatyvi, žmogus šoko stadijoje dažniausiai ir išgirsta tik neigiamus dalykus. Jei gydytojas, pranešdamas diagnozę , akcentuos ligos procentinį išgyvenamumą, žmogus daugiau nieko ir nebeišgirs. Jo galvoje suksis procentai, kurie kitai informacijai „užkimš ausis“. Tad diagnozė pirmiausiai turėtų būti pranešama su gydymo galimybėmis, taktika, eiga, o ne skaičiais.
Neigimo stadija gali būti net naudinga
Iš nepakeliamos baimės, nerimo dėl ateities kyla neigimo reiškinys. Tai apsauginė reakcija, kuri palaipsniškai veda į tikrovę. Neigimas tarsi atitolina tikrąją situaciją. Žmogus jau suvokia, kas vyksta, kad tai nėra sapnas, bet nenori tikėti, kad tai tiesa. Kai per sunku suvokti tiesą, prie jos tarsi pratinamasi palaipsniui.
Ligos neigimo stadijoje žmogus dažnai nepasitiki gydytojais – ieško kitų, netiki tyrimų rezultatais, vyksta jų atlikti į kitą įstaigą ir pan. Galima teigti, kad neigimas naudingas, nes neleidžia žmogui prarasti vilties, duoda laiko susitaikymui, tik svarbu, kad jis neužsitęstų per ilgai ir nebūtų atidėliojamas gydymas.
Kartais artimieji pareiškia, kad neatpažįsta savo žmogaus, kad jis labai pasikeitė, sužinojęs diagnozę, jo mąstymas tapo ne toks logiškas, jis kategoriškas. Reikia tiesiog turėti kantrybės, išklausyti pacientą, neaiškinti, kad jis neteisus, kad realybė kitokia. Svarbu jį motyvuoti gydytis, o ieškojimuose jis bet kuriuo atveju ras tą pačią tiesą, ją priims, supras. Tik šiuo momentu tai per daug sunku. Tam reikia laiko.