Vėžio dienoraštis. Kaip gyventi be baimės dėl ligos atsinaujinimo: padėjo onkologo išvardyti požymiai

Aš taip laukiau paskutinės chemoterapijos, po to paskutinio spindulinės terapijos seanso. Taip norėjau, kad greičiau ateitų ta diena, kai pasakysiu: „Viskas! Gydymas baigtas!“ Ta diena atėjo. Atrodo, kad džiaugiausi, bet taip lauktos ramybės nesulaukiau.

Nerimavau dėl pakartotinų tyrimų, kurie bus po mėnesio. Po mėnesio, kai tyrimai rodė, kad ligos nėra, buvo smagu, labai smagu, bet ar ramu? Ne. Aš kaip laužo žarija, rusenau baime. Ypač sunku buvo pirmaisiais metais po ligos. Bijojau padaryti kažką ne taip. Maniau, kad netinkami mano veiksmai, poelgiai gali vėl prikviesti ligą. Bijojau gyventi, kvėpuoti, judėti.

Bet mokiausi ir supratau keletą dalykų:

• Kad skausmas, kurį aš kartais pajuntu savo kūne, nebūtinai yra sugrįžusi liga. Kojos skausmas ar pykinimas būdingas sergant ne tik onkologine liga. Yra begalė kitų ligų. Aš tiksliai išsiaiškinau (su savo onkologu), kokie simptomai galėtų pranešti apie ligos grįžimą ir man išties ramiau.
• Žinau, kad negaliu pakeisti praeities, negaliu nuspėti ateities. Bet galiu rūpintis savo sveikata dabar – tinkama mityba, fiziniu aktyvumu, žalingų įpročių atsisakymu. Ir darau tai ne vien su mintimi, kad liga negrįžtų, o tam, kad jausčiausi geriau, kad galėčiau mėgautis gyvenimu, būti aktyvesnė dabar, šiandien.
• Išmokau ir supratau, kad niekada nevėlu išbandyti save įvairiose srityse ir išmokti naujų dalykų. Jie kelia iššūkius, bet motyvuoja, padeda kurti naujus tikslus. Man teko atsisakyti sporto, teniso, kurį taip mėgau, bet aš lankiau siuvimo kursus. Dabar savo kurtais darbeliais puošiu dukras. Tai netolygu, bet tikrai džiugina. Ir dar toliau pabandysiu atrasti ką nors naujo.

• Aš džiaugiuosi santykiais su savo artimaisiais, pažįstamais. Džiaugiuosi buvimu su jais. Aš ne šiaip vaišinu juos arbata ir pyragu, aš patiekiu tai iš gražiausių savo puodelių ir lėkštučių. Juk kurti gražias akimirkas ypatingiems svečiams reikia dabar, o ne kada nors. Ypatingi svečiai – tai mano artimiausi žmonės. Ypatinga akimirka – dabar.
• Žinau, kad ligos ir tų išgyvenimų, kuriuos ji davė man, aš nepamiršiu niekada, bet noriu pašalinti visus dirgiklius, kurie primena ją. Mano namai buvo „užpildyti vėžiu" – lentynos pilnos knygų, kur žodis „vėžys“ ar „onkologija“ kasdien atkreipdavo mano dėmesį (norom ar nenorom), žurnalai, straipsniai kompiuteryje. Jie tarsi žybsinčios lemputės vis šmėžavo prieš akis. Aš išdalinau knygas tiems, kurie dar gydosi, kurie dar mokosi, kaip gyventi su liga. Aš jau daug perskaičiau apie vėžį, daug ką išmokau.

Ir jeigu vėžys dabar mane paleido, tai kodėl man jo nepaleisti? Kodėl aš apie jį turiu galvoti? Aš turiu gyventi. Net žinodama. Taip, baimės ir ligos žarijos rusena. Tik aš jų nekurstau. Ir net jei gyvenimo vėjas įpūs liepsną, aš vėl ją bandysiu gesinti.