Padėjo vienas įsitikinimas
Kas padėjo? Laikas, ramybė ir tikėjimas, kad niekas nesitęsia amžinai. Laikas gydo? Gal juokinga, bet taip. Neišvengiamai reikia laiko jėgoms sugrįžti. Žaizda be laiko negyja, atsistatymui po chemoterapijos taip pat jo reikia.
Chemoterapija – kaip rungtynės, kuriose atiduodi jėgas ir, kad vėl būtum stiprus, turi pailsėti. Pertrauka būtina, kad vėl galėtum grįžti į ringą. Ir ne tik fizinių jėgų atstatymui, bet ir dvasiniam pasikrovimui. Pauzė ir ramybė. Priimk, kad kitaip būti negali. Net stipriausi sportininkai pavargsta. Tu irgi pavargai, bet pailsėjęs atsigausi.
Neįpareigok savęs būti visada stipriu. Neprievartauk savęs, nereikalauk iš savęs daugiau, nei kūnas tuo metu gali. O ir mintis paleisk atostogauti. Neversk jų dirbti, mąstyti, kurti. Paleisk jas į malonias vaikystės lankas, į gražius prisiminimus. Kodėl aš tai dariau? Dėl to, kad būti „čia ir dabar" mano mintims būdavo per sunku. Chemoterapija, matyt, paveikdavo ir jas. Tik neprarask tikėjimo, niekas nesitęsia amžinai. Gydymas taip pat. Kursas po kurso, vis pirmyn.
Siūlo nereikalauti iš savęs per daug: kartais negali ir kūnas, ir siela
Buvo svarbu man ir mano artimiesiems išmokti gerbti ramybę, priimti ją kaip būtinybę, o ne kaip mano pasidavimą ligai. Dabar ir aš, ir jie žino – ramybėje aš taip pat kovoju su liga. Ir kaip saulei pašvietus traukiasi šešėlis, taip chemoterapijos šalutinis poveikis palieka mano kūną, ląsteles užpildo vis daugiau jėgų, mintys pasikrauna realesnių idėjų, aš vėl tampu aš. Kiek kitoks, bet aš.
Veikla išties padeda jaustis stipresniu, reikalingesniu, gyvenimą daro prasmingesniu. Tik ji turi būti pasverta ir tinkama esamoms jėgoms. Kitu atveju ji tik didins bejėgiškumo, bevertiškumo jausmą. Ir didins tą vidinę tuštumą. Ką gali po chemoterapijos, kai net mirksėti atrodo sunku, kalbėti, klausyti nėra jėgų, per sudėtinga.
Pamenu, kai praėjus porai dienų po vaistų suleidimo, artimieji suorganizavo išvyką į Birštoną. Jaučiausi įpareigotas ten vykti, juk prasiblaškymas gerai. Visgi, nebuvo taip gerai. Išties buvo baisu, nes jaučiausi visiškas bejėgis ir apgailėtinas. Suorganizuoti pietūs kėlė šleikštulį, na, o ir kokios gražios bebūtų upių tėvelio Nemuno pakrantės, pasivaikščiojimas ten man buvo iššūkis – kojos linko, galva svaigo. Dėkoju artimiesiems už kelionę, bet ji buvo išties ne laiku.
Ji būtų padėjus ir nudžiuginus ar prablaškius, jei būčiau nors kiek sustiprėjęs, o ne pačiu chemijos atakos piko metu. Šiuo atveju ji tik dar labiau parodė koks aš bejėgis – negaliu nei fiziškai būti kaip kiti, nei emociškai pasidžiaugti viskuo. O jie taip stengėsi.
Taigi, nekelkime sau per didelių reikalavimų, nedarykime to, ko kūnas (o galimai ir siela) tuo metu nepajėgia. Po ligos kurkime mažus planus, nes dideli dalykai iš jų ir susideda. Aš supratau – šuoliais sveikata negrįžta, mažais žingsneliais, bet pirmyn. Taigi, laikas, ramybė ir tikėjimas.