Kalbėti su vaikais sunku
Stengiausi apie ligą nesakyti kuo ilgiau. Vaidinau „gyvenimą be ligos". Man atrodė, kad aš žinau, kaip mano vaikai jausis, kai aš jiems pasakysiu, kad sergu. Jiems bus be galo sunku, bet nemąsčiau, ką jie galvoja ir jaučia, matydami mane kitokią: pavargusią, dažnai gulinčią, mažiau bendraujančią, kartais bėgančią vemti į tualetą. Aš tikrai norėjau ir stengiausi, kad namuose viskas vyktų kaip įprastai, bet...
Supratau, kad net slogos paslėpti neįmanoma, o onkologinės ligos gydymas yra ilgas. Vaidinti, kad nieko nevyksta, darėsi sunkiau ir sunkiau. Dabar suprantu, kad aš bėgau nuo vaikų, vengiau jų, kad tik jie nieko nepastebėtų. Ar nuo to aš buvau geresnė mama, ar nuo to man buvo lengviau? Tikrai, ne. Lengviau tapo tada, kai pasakiau jiems tiesą. Kai galėjau apkabinti juos ir pabūti silpna, kai buvo sunku. Kai maži delniukai glostė man galvą, kai sūnus atnešė savo mylimiausią meškiuką, kad tik mano miegelis būtų ramus.
Pranešti diagnozę artimiesiems nėra lengva. O kalbėti su vaikais apie tai ypač sunku. Tam reikia pasiruošimo. Pats sergantysis turi nuspręsti, kada tam tinkamas metas. Reikia suprasti, kad nuslėpti ligos greičiausiai nepavyks. Būtų gerai, kad pranešimas nebūtų taip ilgai atidėliojamas, kad vaikas apie ligą nesužinotų iš kitų – klasės draugų, kaimynų. Vaikui tai tikrai būtų didesnis šokas.
Kaip pristatyti ligą ir kiek apie ją pasakoti, priklauso nuo vaiko amžiaus ir brandos lygio. Svarbiausia būkite nuoširdus ir nemėginkite apsimesti, kad viskas yra gerai. Jei su vaikais nekalbama ar kalbama nepakankamai apie ligą, jie gali įsivaizduoti situaciją dar baisesnę, nei ji yra iš tiesų.
Pranešimas priklauso nuo vaiko amžiaus: padeda nugalėti nesaugumo jausmą
Vaikams iki 7–8 metų žinią apie ligą reikėtų pranešti aiškiai ir suprantamai. Tokio amžiaus vaikai viską supranta pažodžiui, todėl formuluotės turi būti tikslios. Vaikas pats jau yra sirgęs vienokia ar kitokia liga, ir paaiškinus jis supras, kad sergant reikia gulėti, reikia gerti vaistus, vykti pas gydytoją, tad jo nestebins jūsų pablogėjusi sveikata.
Vaikas galimai žais, dūks kaip įprastai, nebus susitelkęs į jūsų ligą nuolatos, ir tai yra gerai. Jis neturi jaustis kaltas dėl to, kad jūs sergate. Jo elgesys neturi būti siejamas su jūsų liga (neklausiau mamos, dėl to ji susirgo). Nepaaiškinus tikrosios situacijos, vaikai lieka vieni su savo abejonėmis ir baimėmis. Kalbėjimas apie ligą padeda nugalėti vaiko nesaugumą.
Suaugusiųjų melas paaugliui prilygsta išdavystei, todėl neverta nuo jo slėpti tikrovės. Jis tikrai labai greitai pastebės pasikeitusią situaciją namuose. Jei neaiškinsite, kas vyksta, jis jausis išstumtas iš šeimos, nesvarbus, nepilnavertis, nereikalingas. Tiesiog būtų neteisinga nuo jo tai slėpti.
Žinodamas, ko galima tikėtis šioje situacijoje, jis tikrai jausis kiek geriau. Jei jis girdės tik nuotrupas apie ligą, galimai tikslesnės informacijos jis ieškos internete. O tokia informacija gali kelti dar daugiau baimių. Atsakykite vaikui į jo rūpimus klausimus, kalbėkite ir apie jo, ir apie savo jausmus. Jūsų informacija visada bus teisingesnė, nei draugų, kaimynų ar perskaityta internete. Vaikams labai svarbu jausti, kad jie yra gerbiami ir vertinami, kad jais pasitikima kaip suaugusiais.
Svarbiausia: kiekvieną kartą, kai vaikas nerimaus ir jūsų klaus, ar viskas gerai, pateikite jam optimistišką ir nuoširdų atsakymą. Viskas priklauso nuo Jūsų tikėjimo, kad pasveiksite.