– Pradėkime nuo jūsų temos „Sėkmė vaikšto ten, kur vaikšto ir žmonės“, ar turite omeny tiesiogine ta žodžio prasme, kad sėkmė yra ten, kur vaikšto žmonės?
– Taip. Gero architektūrinio projekto esmė yra gatvės lygis, pirmas aukštas. Žinomas italų architektas Giambattista Nolli XVIII amžiuje pirmasis nupaišė Romos žemėlapį, į kurį įtraukė visas erdves: šventyklas, turgus, aikštes ir pan. Tuo metu tai buvo tam tikra inovacija. Žmonės pradėjo skirstyti erdves į viešas ir privačias. Jei imsime nūdienos realijas, modernizmo epochą, mūsų mikrorajonus, pamatysime, kad jie buvo statomi kitaip, atviro planavimo principu. Pavyzdžiui, Pašilaičiai. Aplinkui yra namai, o viduje tarsi palikta erdvė gyventojams. Bet ten nei parkas, nei privatus kiemas. Tarsi visų erdvė, bet kartu ir niekieno. Jei paimsime senamiesčio aikštę, pastebėsime kad ten situacija kiek kitokia. Užeini į aikštę, tada per bromą patenki į kiemą, kuris yra to komplekso gyventojų, užeina į laiptinę, kuri yra tik artimiausių kaimynų, ir galiausiai patenki į savo butą, kuris yra tik tavo. Tokiu svogūno principu ir turėtų būti kuriamos miesto erdvės.
– Lengva kalbėti apie naujai kuriamas erdves, bet Pašilaičių nepaimsi ir nenugriausi. Ar įmanoma tuos sovietinius rajonus kaip nors ištaisyti?
– Taip. Nugriauti ir statyti iš naujo yra utopiška idėja. Reikėtų išpirkti visus butus, nugriauti ir pan., taip galima konvertuoti nebent kokių nors gamyklų teritorijas, bet ir tai nėra tvaru. Todėl reikia stengtis išnaudoti tai, kas jau yra, prisitaikyti jau prie esamo konteksto. Čia noriu paminėti praleistą progą renovuojant daugiabučius. Vykdant renovaciją, buvo tik apšiltinami fasadai, bet galima buvo plačiau į viską pažiūrėti ir pagerinti žmonių gyvenimo kokybę. Pavyzdžiui, padidinti pirmą aukštą, nuleidžiant jį iki žemės lygio, išnaudoti stogus, padaryti ten terasas su unikaliais vaizdais. Galimybių yra, tik reikia jomis naudotis. Aš tikiu, kad architektūros dėka ateityje žmonėms bus daug paprasčiau adaptuotis erdvėje. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad mūsų senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldą ir yra saugomas, jis keičiasi ir yra dinamiškas, o štai rajonai, kurie galėtų būti keičiami, yra labai statiški.
– Grįžkime prie jūsų temos. Žmonės ne tik vaikšto, bet dažnas ir važinėja, kaip architektūra gali prisidėti ir prisideda prie tvaresnio judėjimo?
– Miestų, kuriuos turime, kažkaip radikaliai jau nepakeisime. Buvo istorijoje atvejų, kai namai pastumiami, bet tai nėra gera idėja. Taigi turime ribotą atstumą tarp namų ir bendrą viešą erdvę, į kurią reikėtų žiūrėti tarsi į namų svetainę, kur visi susirenka, bendrauja ir leidžia laiką. Ar taip yra ir mieste? O gal ta vieša erdvė tėra tranzitinė stotelė, kurią pravažiuojame savo visureigiu? Kyla klausimas, ką ten galima nuveikti? Tokioje viešojoje erdvėje turi būti užtikrintas ir pravažiavimas, bet ir turi būti suteikta galimybė pasirinkti, kaip tu nori judėti. Dar nuo sovietmečio mūsų gatvės senamiestyje yra labai plačios, šaligatviams palikta vos keliasdešimt centimetrų (pavyzdžiui, Pylimo gatvė). Kai dabar prisninga, puikiai pasimato, kas yra naudojama, o kas – ne. Yra labai daug tokios erdvės, kur nei žmonės vaikšto, nei automobiliai važiuoja. Tai viena vertus, turime labai ribotus atstumus tarp pastatų, kita vertus norime, kad miestas būtų gražus ir viskas tilptų. Galima taip suprojektuoti, tik į kiekvieną situaciją reikia pažvelgti unikaliai.
– Kokia yra kitų šalių praktika?
– Galiu kaip pavyzdį paimti Amsterdamą, kuris prieš kokių 50 metų atrodė visiškai kitaip nei šiandien. Ten buvo labai daug transporto, parkavimo problemų ir pan. 1970 metais vyko didžiulės riaušės. Buvo partrenkta keletas vaikų, tas paskatino imtis pokyčių ir išstumti visas mašinas iš miesto centro. Dabar apie Amsterdamą kalbame kaip apie labai žalią miestą, kur daugelis važinėja dviračiais. Kopenhagoje irgi vyko panašūs procesai. Valensijos miestas išgyveno panašų likimą. Žmonės suprato, kad greitkeliai neprideda miestui nieko gero. Jie ėmėsi unikalaus projekto ir juos arba panaikino, arba pakišo po žeme. Vietoj didžiulio greitkelių mazgo padarė parką, kuris apjungia visą miestą. Žmonės pradėjo daugiau judėti pėsčiomis, dviračiais, atsirado fontanai, koncertų salės ir pan. Kai šiandien kalbame apie viešas erdves Lietuvoje, reikia sutikti, kad pavėlavome kokiais 50 metų, bet geriau vėliau nei niekada.
– Vis tik kokiais sprendimais galėtų Vilnius pasidžiaugti, kalbant apie tvaresnį judėjimą?
– Iš tiesų turime sprendimų, kurie puikiai pasiteisino. Praktikai iš kitų Baltijos šalių į Vilnių žiūri su pavydu, važiuoja, domisi, esame jau pavyzdys kitiems, kaip galima suprojektuoti gatves. Aišku, savame kaime pranašu nebūsi, bet mes žengiame į priekį.
– Kaip galėtų prie tvaresnio judėjimo prisidėti kiekvienas vilnietis?
– Visų pirma, reikia keisti savo požiūrį. Jei visi važinėsime automobiliais, bus labai daug mašinų. Jei patenki į spūstį, žinok, kad spūstis esi tu. Kad mieste būtų mažiau automobilių, turi būti alternatyvų. Gal ne tau, gal kitiems. Turi būti patogios stotelės, dviračių takai, gaila, kad neturime metro ar greitesnio viešo judėjimo. Turi būti galimybė pasirinkti, kaip nori judėti, ir kad tą daryti būtų patogu. Nes kol bus patogu judėti su džipu, tol tu ir judėsi taip, bet jei bus patogiau važiuoti į darbą autobusu, jame paskaityti knygą ar net sudalyvauti nuotoliniame susirinkime, tu taip ir darysi. Arba važiuosi dviračiu, nes jį paprasčiau kur nors palikti, nereikia mokėti už parkavimą ir pan. Šiuolaikiniame mieste turi būti galimybė keisti transporto priemonę pagal poreikius. Rinktis gyventojas turi pagal save, o ne prievarta, kai visi susodinami ant dviračio ar priversti važiuoti automobiliais. Ateities miestas yra toks, kuriame kiekviena gali pasirinkti, kas jam patogiau.