Kai kalbinu skirtingų kartų rašytojus, mūsų visuomenėje vaidinančius ne tik rašytojų, bet ir kitokių profesijų atstovų vaidmenis, mėgstu užduoti jiems klausimą: ar norėtų gyventi vien iš kūrybos? Atsakymų būna įvairių – vieni bijo, kad tokiu atveju nuo per didelio emocinio krūvio išprotėtų ar pasuktų savinaikos keliais, kiti tikina beveik vien iš rašymo ir gyvenantys, treti skundžiasi, jog laiko rašyti trūksta žvėriškai ir būti vien tik rašytojais – didžiausia svajonė. Tokių rašytojų man labai gaila, nors kartais jie nuveikia kur kas daugiau, nei tokiomis sunkiomis sąlygomis atrodytų įmanoma. Jie rašo savo miego ir poilsio sąskaita.
Kai studijavau (profesiją, iš kurios, pasak pamokyti mėgstančių tetulių, duonos nevalgysi), domėdavausi, kaip jaučiasi žmonės kasdien prašapdami darbe fiksuotą valandų skaičių. Kartais jie nenoriai kalbėdavo apie savo tarnybą, esą ten švaistantys laiką, kai tikroji prasmė tvinksi visai kitų gyvenimo sričių arterijose. Negalėdavau suprasti, kaip žmonės aukoja gyvenimą nuobodiems darbams. Kartais žavėdavausi – kai kurių žmonių darbinė veikla atrodydavo lyg svajonė – įdomi, prasminga ir auginanti. Tik nesupratau, kaip taip imti ir pradėti gyventi tokį gyvenimą, apie kokį svajotum, – gal pradžiai vis dėlto reikėtų pasikankinti ir patirti, ką tai reiškia „tikras“ – neįdomus – darbas?
Išgyvenau dramą pajutusi, kad didelę dalį savo įsivaizduojamo jaunos rašytojos potencialo išeikvoju užsakovų padiktuotoms užduotims biure, – tada bėgau atgal į nesaugų literatūros ir mūzų pasaulį. Nors tada pasirinkau iš pirmo žvilgsnio laisvą gyvenimo būdą, aštuonerius metus neišleidau knygos. Žiūrint iš dabarties perspektyvos, per tiek laiko galėjau nuversti kalnus, o nuveikiau ne kažin ką – tiesiog gyvenau ir vidinėmis antenomis gaudžiau įvairias iš pasaulio sklindančias vibracijas. Vis dar nežinau, ar tai buvo labai prasminga, bet bent jau nenuobodu.
Jeigu kas nors man pasakytų, jog būdama 35-erių galėsiu išeiti į pensiją, tikriausiai labai suglumčiau, nes bijočiau, kad turėdama tiek laisvo laiko jį nemokšiškai prašvaistysiu. Nors, jei iki tol būčiau, kaip Rolandas, dirbusi lėktuvų bandytoja, galbūt mąstyčiau visiškai kitaip? Kadangi bijau aukščio ir net keleiviniuose lėktuvuose man, švelniai tariant, nejauku, galiu tik įsivaizduoti jausmą, kai įsėdi į daiktą, kurį valdydamas nardai padangėse kaip paukštis.
Rolandas daugelį metų gyvena netoli aerodromo, pats konstruoja lėktuvus ir jais skraido – nesusidūrusiems su tokiais dalykais tai skamba be galo romantiškai. Įsivaizduoju, kad šis kūrybingas užsiėmimas turbūt primena kitus, kuriems irgi reikia daug laiko, aistros ir talento, – procesas toks pat svarbus kaip rezultatas. Jeigu pavyksta pabaigti taip, kaip norėjai, trumpam atsiplėši nuo buities bei kitų banalybių ir patenki į padebesius. Filmavimo metu Rolandas išsitarė, jog vienas įdomiausių jausmų aplanko tada, kai geležies gabalas atgyja.
Kelerius metus detalė po detalės konstruotas lėktuvas baigtas – lieka įsėsti, užvesti variklį, pakilti ir skristi. Panašiai kaip kasdien rašyti sakiniai susipina į pastraipas, o pastraipos – į pasakojimą – ir tada pagaliau kūrėjas paleidžia užbaigtą tvarinį. Kas galėtų išmatuoti, kiek laiko verta stengtis, kad patirtum TĄ akimirką?
Redaktorė Airė Niauronytė
