Kai įsivaizduoju aktyvius vasarotojus XX amžiaus pradžioje, kurie mėgina žaisti naująjį petankės žaidimą, iškart prieš akis iškyla ir jų priešingybė – L. Visconti filmo „Mirtis Venecijoje“ veikėjai. Orios damos atsargiai vaikšto pajūriu. Sūrus jūros vanduo niekada neglamonėjo jų kūnų, nes maudytis jūroje tuo metu atrodė vulgaru – jos, skėčiu prisidengusios nuo saulės, lėtai vaikštinėja, braukdamos suknelių palankais šiltą smėlį. Džentelmenai taip pat vengia vandens grybšnių ir mieliau po skėčiu rūko cigarus, o jūroje turškiasi tik vaikai ir paaugliai, apsirengę juokingus dryžuotus kostiumėlius. Pasigrožėjus paplūdimiu, galima sukti į viešbučio restoraną ir iš grakščių puodelių geriant vėstančią arbatą tingiai kalbėtis apie dienų aktualijas ir politiką.

Minėto filmo, pastatyto pagal klasikinį Thomo Manno kūrinį, pagrindinis veikėjas – kompozitorius. Jis lėtai keliauja prie mirties, lydimas aistringo troškimo priartėti prie išskirtinio grožio paauglio Tadzio ir paslapčia žavėtis jo tobulumu. Šis veikėjas, prie kurio mirtis artėja kurorte, šviečiant saulei ir banguojant jūrai, primena į sanatoriją nuvykusį džiovininką, mėginantį į sergančius plaučius įtraukti gaivaus kalnų ir miškų oro, persismelkti amžinąja gamtos didybe ir įgauti jėgų gyvenimui. Vis dėlto dažniausiai tokie sveikatinimaisi nebeišgelbėdavo pasmerktųjų. Įdomu, ką apie kurortus bei sanatorijas tuo metu svarstė visuomenės dalis, negalėjusi sau leisti ilsėtis, – tie, kurių sąnariai kasdien dilo nuo sunkių žemės ūkio darbų ar tarnaujant kilmingiesiems. Ar jie, nors ir nemažai laiko praleisdavo gamtoje, kada nors pasimėgaudavo gaivaus oro ir vandens malonumais?

Jeigu seniau sveikatinimasis ir kurortai buvo skirti tik mažai visuomenės daliai, šiais laikais retas kuris nėra bent sykį buvęs Lietuvos ar užsienio kurortiniame miestelyje ar neišbandęs SPA malonumų. Neretai į pirtis, masažus ir kitokias sveikatinimosi procedūras einama po sočių vaišių, šampano burbuliukams kutenant pilvą. Malonumas, poilsis ir sveikatos procedūros susimaišo, virsta dar vienu smagiai praleisto savaitgalio prisiminimu – galima užsidėti pliusiuką ir grįžti į darbus.

Šiokiadieniais kasdien iš Birštono išjuda autobusas ir 40 kilometrų rieda į Kauną. Kaune Vytautas dirba sargu automobilių stovėjimo aikštelėje, o po naktinio budėjimo grįžta į Birštoną. Šiame kurorte knibžda dešimtys ar šimtai nuobodžiaujančių poilsiautojų, galbūt nėkart negirdėjusių apie petankę. O štai jau keliolika metų Vytauto hobis ne tik atnešė daug džiugių akimirkų ir pergalių, bet į šį žaidimą įtraukė ir visą šeimą. 2011 metais jie buvo tapę Lietuvos petankės čempionais.

Iš prigimties azartiškas ir veiklus Vytautas vien petankės žaidimu neapsiriboja – jau keliolika metų jis yra sveikuolių klubo prezidentas, mėgsta laisvalaikiu išeiti pabėgioti, pasivažinėti dviračiu. O sezono metu keliauja grybauti ir uogauti. Per filmavimą Vytautas išsitarė, kad stebėti sportą nėra tas pat kaip pačiam dalyvauti, ir antsvorio turintys krepšinio sirgaliai, kurie maukia alų ir taip palaiko savo komandas, jam kelia šypseną.

Jei atvirai, nežinau, kurie iš atostogautojų laimingesni – ar panašūs į tuos, kurie pajūryje slepiasi po nėriniuotu skėčiu ir ilgų sijonų kraštais brauko smėlį ar rūko cigarus, ar tie, kurie šoka į jūrą ir atiduodami paskutines jėgas plaukia link susigalvoto tikslo. Svarbiausia pajusti, kad įtraukei pilnus plaučius oro ir gali bent akimirką pasijusti sveikas, energingas ir laimingas.

Redagavo Aira Niauronytė