Ar kada nors po traumos esate patekę pas tokį gydytoją, į kurio kabinetą įėjus pasitraukia baimės, o jo žinojimas, kad viskas bus gerai, rodos, iškart nuramina? Jis tikras tuo, ką daro. Ir net jeigu lūžęs kaulas sugytų šiek tiek kreivai, jaučiate, kad jūsų vertė nesumažėja ir tas netobulumas nesutrukdys rasti savo misiją visatoje.

Viktoro Visata, kurioje sveiksta patefonai ir vinilai, apgobta ramybės, susikaupimo. Leiskite man jus ten palydėti. Įeidami pro duris tiesiog nurimkite. Tai tarsi nusivalyti batus. Čia niekas nepavyktų įsitempus ir skubant. Įžengus į šią erdvę sunku nuspręsti, nuo ko pradėti. Ar nuo plokštelių kolekcijos: išgirsti istorijas apie kiekvieną muzikos grupę ir gurmaniškai pasiklausyti jų kūrinių? O gal Viktoro išsiklausinėti skirtinguose kampuose sudėtų patefonų paslaptis?

Valandų valandas galėtum praleisti tik tyrinėdamas kiekvieną patefoną ir klausydamasis pasakojimų, iš kur jie atkeliavo, kuo ypatingas vienas ar kitas modelis, kokia vieno ar kito grotuvo taisymo fazė, ką dar liko nuveikti. Kiekvienas laidelis, plokštelė, jungtis, svirtis, indeliai ir stalčiukai – visa čia turi paskirtį, savo vietą ir orbitą ir darniai gyvuoja tarpusavyje.

Ne mažiau, nei kalbėtis ir apie viską sužinoti, meistro visatoje norisi ir patylėti. Būtent tyloje, veikiant kantriai ir kruopščiai, čia įvyksta stebuklai. Jie neaugina puikybės, bet akumuliuoja energiją, kad viskas toliau suktųsi. Ir tik tada, kai legendinio modelio patefonas sutviska prašmatniau, nei atrodė savo gimimo dieną, ir muzika suskamba vaiskiau, nei grojo paskutinius kelis dešimtmečius, – tik tada čia pakvimpa žolelių arbata ir sausainiais, tada galima atsipūsti, paskendus minkštoje sofoje.

Ne šiaip sau jūsų klausiau apie gydytoją. Dirbtuvėse dažnai skamba tokie žodžiai, lyg čia būtų operacinė, palata ar sanatorija. Tarkim, kai kurie plokštelių grotuvai vadinami donorais. Jų pačių prikelti jau nepavyks, tačiau viena ar kita detalė pasitarnauja į gyvenimą grąžinant kitus patefonus.

Į Viktoro dirbtuvę vis atvyksta naujų pacientų – patefonų ir plokštelių. Kai kurie – sunkūs atvejai, kiti lengvesni, treti čia – tik atlikti reguliarios higienos: nusiprausti dulkių, atsišviežinti. Nuplovus plokštelę „dainininkė išsivalo dantis, trūbačiai dūdas išsivalo, būgnierius lėkštes išsiblizgina“ ir muzika praskaidrėja. Pacientai čia lieka nežinodami, kiek truks gydymas. Skubant pasimėgavimas procesu virstų netvarka, o malonumas – prievole.

Dirbtuvėje nuolatinis judėjimas: šventiškai nusiteikę pagydytų patefonų ir plokštelių šeimininkai išsineša juos į namus; Viktoro seni pažįstami užsuka patarimų, kaip įsirengti garso sistemą, ar tiesiog padėkoti. Kol esu ten, vyksta nežinia kokius sukrėtimus patyrusios „Led Zeppelin“ plokštelės reanimacija. Savadarbis aparatas ritmiškai, periodiškai suūžia ir pamažu lygina susibangavusį plokštelės kraštą. Praėjus plokštelių madai, tikriausiai ji ilgam buvo nugulusi į sandėlį, o vėliau, prasidėjus vinilų ir patefonų renesansui, nusipirkta vos už vieną eurą, tikintis stebuklingo pagijimo.

Prakalbinti Viktorą sunku. Pataisyti patefonai ir plokštelės kalba už jį. Viktoras vieną po kitos keičia patefono galvutes. Erdvę paeiliui užpildo skirtingų žanrų muzika. Jis kviečia patirti skambesio niuansus. Kita galvutė – kitokia garso spalva, skirtingas gylis, viena skambesiui suteikia šaltumo, kita – šilumos įspūdį. Atidžiai stebint Viktoro dirbtuvės detales – pavieniui ir jų visumą – ryškėja ir simboliškas jo paties portretas.

Paniręs į savo sumanymus, apie nieką kita negalvodamas Viktoras pamiršta rūpesčius. Jis yra susitelkęs, čia ir dabar. Dirbdamas, kad pratęstų daiktų gyvenimą, Viktoras neskaičiuoja laiko, gali nepastebėti, kaip atslenka naktis. Kaip pats sakė, laimingi žmonės laiko neskaičiuoja. Viktoras tiki, kad laikas, praleistas taisant patefonus, neįsiskaičiuoja į gyvenimo trukmę.

„Led Zeppelin“ plokštelės gal ir nepavyks idealiai išlyginti, bet ji bent jau turėjo šansą ir patyrė meistro rūpestį.

Redaktorė Aira Niauronytė