Su gamta, rodos, nubusdavo ir iki tol nepadaryti darbai, dar neišlaikyti būsimos sesijos egzaminai. Pirmame kurse kartu su dviem draugėmis kalėme lotynų sentencijas, mintyse kartojau: „Qualis rex, talis grex“ – „Koks valdovas, tokie ir pavaldiniai.“ Lotynų kalbos dėstytoja, švelniai tariant, nebuvo draugiška, tad kartojomės posakius su lengva baime, nematydamos juose nei didesnės prasmės, nei grožio. Mokėmės susėdusios blausiame senamiesčio pusrūsyje, kuriame apšvietimas ir dieną, ir naktį būdavo toks pat. Kai pervargome, nutarėme eiti mokytis į parką, prie upės. Susirinkome užrašus, pasiėmėme pledą ir apkvaitintos aukštai danguje kybančios saulės nužygiavome. Tą dieną – pirmą kartą tą pavasarį – atkreipiau dėmesį į baltus, kvapnius žiedus medžiuose, gyvybės vandeniu čiurlenančią upę, žydrą dangų, paukščius, vabalėlius. Leidausi pavasario nuvedama į džiaugsmo pokylį. Gamta apgaubė ramybe ir visos iki tol graužusios bėdos pasirodė nepaprastai menkos. Žinoma, paskui teko grįžti į realybę.

Nors mieste galima užtikti gamtos salelių ir pasimėgauti žydinčių kaštonų užuovėja ir vėsa, dažniausiai visa tai tėra fonas – reikia laukti prie šviesoforų, skubėti į pastatą X, o iš ten leistis laiptais į pastatą Y. Svilinti akis į kompiuterio ekraną, naktį neramiai miegoti, pro langą gaudžiant mašinų varikliams ir vis pasigirstančioms policijos ar greitosios pagalbos automobilių sirenoms. Miestas ir vis greitėjantis ritmas, prie kurio reikia priderinti net savo širdies dūžius, kartais taip išsiurbia energiją, išsekina, kad viduje irgi ima atsirasti ir plėstis siurbikės juodosios skylės. Vieniems pavyksta jas peršokti, o kitus įtraukia ir ilgai nepaleidžia. Kai kalbėjomės su Sauliumi, jis užsiminė, kad, baigęs mokslus, su žmona apsistojo mieste ir gyveno trejus metus. Tada pajuto, kad kažkas ten ne taip, ir grįžo į gimtąją Žemaitiją – Tryškių miestelį.

Dabar jiedu gyvena erdvioje, meniškai sutvarkytoje sodyboje, kurioje gamta nėra tik fonas – santykis su ja dera prie jų gyvenimo būdo. Kaip ir šamaniškų būgnų gamyba nėra tik meistravimas laisvalaikiu – tai lėtas, įtraukiantis, meditatyvus procesas. Jeigu imsiesi darbo su neramia širdimi ir skubėsi – nepavyks. Kai rėmas pagaliau išriestas, reikia aptraukti jį elnio oda.

Visgi neapsigaukite: toks būgnas nėra tiesiog egzotiškas instrumentas, paklūstantis bet kurio būgnytojo valiai. Šamaniško būgno garsai besiklausančius žmones paveikia skirtingai – svarbu, kaip juos priimsi. Skeptiškai nusiteikę tikriausiai girdėtų vien ritmą, o pasiruošę atsiverti – pulsuojančią energiją, į kitas visatas prasiveriančias suvokimo duris.

Saulius pasakojo, kad dar nesijaučia galintis groti kitiems žiūrovams – tik sau pačiam ir šeimos nariams. Paklausiau jo: ką jis patiria klausydamasis būgno, ar panyra į transą? Tai greičiau užplūstanti ramybė, cirkuliuojančios energijos išlyginimas ir atpalaidavimas. Juk kiekvienas žmogus irgi yra energijos šaltinis – ritmas gali padėti ją suvaldyti. „Kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą“ – sakė Volandas romane „Meistras ir Margarita“. Tikriausiai panašiai yra su dvasiniais ieškojimais ir gijimu, kiekvienam pasirenkant skirtingas, jam ar jai paveikiausias praktikas.

Mąstydama apie Sauliaus riečiamus instrumentus įsivaizduoju ritualiniais rūbais apsitaisiusį šamaną. Spragsint į tamsų dangų kylančiai ugniai, jis ima mušti būgną. Susirinkusiųjų kūnais vibruoja stipri energija, o šamano dvasia atsiskiria ir nukeliauja į kitus pasaulius – kalbasi su kitomis dvasiomis ir regi ateitį, kuri taip arti, kad gali ją užuosti tarsi ką tik prasiskleidusius baltus vaismedžių žiedus.

Redagavo Aira Niauronytė