Tą vakarą kultūrnamyje buvo švenčiamos Joninės – man ėjo gal aštunti ar devinti, tad žinojau, kad per naktį linksmintis negalėsiu, tačiau į vakarinę dalį kartu su kaimynų anūkais lydimi mano močiutės visgi nupėdinome. Prie salės sienų buvo sustatyti ilgi suolai, ant kurių sėdėjo vyresnio amžiaus žmonės – ten pat klestelėjo ir močiutė. Kartu su kitais šventės svečiais galėjome šokti ir dalyvauti žaidimuose, kuriuos vedė vietinis muzikantas. Man buvo nejauku šokti salės viduryje, vis atsisukdavau į močiutę ir priėjusi kviesdavau prisijungti prie mūsų, bet ji tik mojo ranka ir liepė linksmintis. Kadangi bent pusę kaimo gyventojų sudarė penkiasdešimtmetį perkopę suaugėliai – beveik visi atėjusieji taip ir prasėdėjo ant to suolo, nes linksmintis ir šokti tokiame amžiuje jiems atrodė nepadoru. Grįžtant namo, močiutė man ir kaimynų anūkams aiškino, kad seniems žmonėms šokiai neberūpi, ir kad linksmintumėmės, kol nepasenome, nes nepastebėsim, kaip greit ir patys atsidursime ant suolo ir iš šalies žvelgsime į šėlstantį jaunimą. Močiutei, beje, tuo laiku buvo apie šešiasdešimt – išliko vikri ir galėjo be vargo įsliuogti į medį ir suvaldyti daugiau nei pusę tonos sveriančius galvijus. Kadangi senatvė man, tuomet dar vaikui, atrodė taip toli, kaip Mėnulis, šį pamokymą greitai užmiršau – prisiminiau tik dabar, kai susimąsčiau apie žmogaus gyvenime brėžiamas ribas, kuomet tai, kuo užsiimti galbūt mėgdavai anksčiau, daryti tampa gėda. Nors veikiausiai papročio vyresnio amžiaus žmonėms nuolankiai sėdėti ant suolo ir stebėti besilinksminantį jaunimą nei mano, nei kaimynų anūkų senatvėje nebebus, tam tikros demarkacinės linijos, kurių nevalia peržengti, vis dar egzistuoja.

Į galvą atėjo Johno Williamso romanas „Stouneris“, sąmonėje įstrigęs kaip puikus, skaidraus liūdesio sklidinas kūrinys. Pagrindinis veikėjas Viljamas Stouneris, vaikystę praleidęs Misūrio fermoje, tėvų išsiunčiamas studijuoti agronomijos, tačiau susižavėjęs poezija, priima sunkų sprendimą ir, eidamas prieš gimdytojų valią, pasirenka studijuoti literatūrą. Visi kiti jo blankaus gyvenimo posūkiai – intrigos akademiniame pasaulyje, nemylima žmona, prarasta dukra, neišsipildę santykiai su mylimąja, lėtas, uždaras gyvenimas ir mirtis – priimami kaip duotybė, kuriai neįmanoma pasipriešinti kaip ir apsukti upės srovės į kitą pusę. Romano nuotaiką puikiai nusako ši citata: „Ir jam pasirodė, kad gyventi įmanoma ir net įmanoma retkarčiais pasijusti laimingam.“ (Vert. Violeta Tauragienė.) Nusileisti inercijai ir sąžiningai laikytis visų laikmečio su amžiumi susijusių taisyklių išties įmanoma, tik klausimas, ar tikrai verta pasiduoti iš to kylančiam liūdesiui ir kančiai.

Gaila, kai jaunystėje buvę veiklūs žmonės ima bodėtis savo gyvenimu, pasineria į senstančio kūno stebėjimo analizes ir inertiškos kasdienybės tėkmę. Arba iš anksto nusistato, kad sulaukęs tokio ir tokio amžiaus užsiimti anksčiau džiuginusiomis veiklomis nebegalės. Tokiems žmonių priešingybė yra Kęstutis, kuriam pensinis amžius anaiptol nereiškia persėdimo ant atsarginių suolelio.

Kęstučio dukra pasakoja, kad jos tėtis visuomet garsėjo pozityvumu. Turbūt be gero nusiteikimo ir nebūtų įmanoma nuveikti tiek daug – pasistatyti savo namus ir sukurti išpuoselėtą sodą. Na, gerai, tokie auksinių rankų tėčiai, kurie moka viską susiūti, sutaisyti, sukalti ir sukonstruoti, Lietuvoje gal ir nėra didelė egzotika, tačiau stebina, kad Kęstutis ne tik puikiai tvarkosi sodyboje, kala meniškus inkilėlius, bet buvo pasidirbęs ir laivą, katamaraną, plaukęs jachta į Gotlando salas. Prieš daugelį metų sendaikčių turguje nusipirkęs buriavimo lentą, ėmė mokytis būriuoti – krito, kilo, vėl krito, pametė mariose ne vieną porą akinių, bet nepasidavė, o šio sporto išmokė ir anūką, kuris vėliau įkūrė savo kaitavimo mokyklą. Kęstutis atviras naujiems išbandymams ir potyriams, savo gražiu pavyzdžiu suteikia vilties ir kitiems, bijantiems, kad išėjus į pensiją nebepavyks išlaikyti smagaus gyvenimo tempo. Jaunystės paslaptis atrandama kur kas paprasčiau nei paparčio žiedas per Jonines – tereikia nesidrovėti ieškoti.

Redagavo Aira Niauronytė