Nuo tada, kai draugas atkreipė dėmesį į tuos burbuliukus, ėmiau jų ieškoti visuose stiklo dirbiniuose – pradėjau mokytis atskirti unikalų meistro rankų darbą nuo mašinos pagaminto produkto. Nes taip gera naudotis daiktais, kuriuos pagamino kitas žmogus. Dabar, kai mašina – dirbtinis intelektas – jau pranoko mūsų mokymosi ir daugelį kitų gebėjimų, vėl pradedame vertinti kito žmogaus rankų darbą, kuris reiškia tikrumą, ilgalaikiškumą. Kasdienybės ritualai su tokiais daiktais teikia daugiau džiaugsmo, estetinio pasitenkinimo ir prasmės.
Edmundas irgi dirbo stiklapūčiu. Mintys persikelia į viduramžių cechus iš senų litografijų. Reta, romantiška, didelės meistrystės reikalaujanti ir senas tradicijas turinti profesija. Meistrus iš Murano salos prie Venecijos – šių stiklių darbai ypač vertinami – įkvėpė dar senovės Romos stikliai. Į salą Venecijos stiklo meistrai perkelti XIII amžiuje. Lietuvoje stiklininkystės ir vitražo istorija prasidėjo XV–XVI amžiuje. Jau senuosiuose Vilniaus planuose pažymėta Stiklių gatvė. Joje prekiauta stiklu, stiklo dirbiniais. Tas pats gatvės pavadinimas ir iki šiol gyva profesija jungia mus su tais laikais, kai suklestėjo miestai – būtent amatų cechai ypač padėjo sustiprėti miestiečių luomui. Įdomu, kad Lietuvoje valstiečiams iki pat baudžiavos panaikinimo neleisdavo imtis amatų, tik miesto gyventojams. Amatininkai – meistrai – buvo didžiausi savo srities profesionalai – menininko sąvokos viduramžiais dar nebuvo.
Dabar daugelį mums kasdien reikalingų daiktų gamina toli nuo senamiesčio, didžiuliuose fabrikuose Azijoje, ir sunku net įsivaizduoti, kad kadaise darbas vykdavo čia pat, miesto cechuose. Centre ir senamiestyje dabar prie ekranų dirba įmonių ir įstaigų darbuotojai, dar ten liko parduotuvių ir kavinių. Profesijos, tokios kaip stiklapūčio, primena, kokiu mastu iš tiesų pasikeitė miesto gyvenimas, ir liudija, kad vis dėlto turime ryšį su ta gal kartais per daug romantizuojama praeitimi.
Stiklapūčio profesija, be visos romantikos, fiziškai sunki. Reikalauja labai stiprių plaučių. Darbas ne tik kūrybinis, bet ir alinantis. Edmundo kūnas vieną dieną pasakė: „Stop. Užteks.ׅ“ Ir meistras turėjo atsisakyti šio darbo. Gerai, kad pūsdamas stiklą laisvalaikiu piešdavo karikatūras. Tai buvo hobis, vėliau tapęs beveik išsigelbėjimu: Edmundas čia nukreipė mintis ir visą kūrybinę energiją.
Karikatūros, kaip ir darbas su stiklu, – charakteringa veikla, ne kasdien sutiksi stiklapūtį ar karikatūrų dailininką. Edmundo asmenyje gyvena jie abu. Šis grafikos žanras primena istorijos vadovėlius, kai analizuodavome piešinius su kariaujančiais Stalinu ir Hitleriu ar su Dėde Semu, sunkiančiu paskutinį fabriko darbininkų prakaitą. Tos karikatūros tapo istorijos šaltiniais. Prisimenu ir 10-ojo dešimtmečio – savo ankstyvos vaikystės – didelio formato laikraščius su politinę ir socialinę satyrą išreikšdavusiais linksmais piešiniais. Jų tada dažnai neperprasdavau – tai būdavo suaugusiųjų reikalai.
Karikatūra kalba apie dabartį – ji reikalauja dalyvauti visuomenės gyvenime ir gaudytis politinėse, socialinėse realijose. Tik tada akimirksniu suprasi mintį, šyptelėsi ar nesutikdamas pakraipysi galva. Karikatūra gali pasakyti daugiau nei ilgas straipsnis. Kompiuterių eroje karikatūros tapo memais arba demotyvatoriais, išsiplėtė į komiksus. Žanras niekur neišnyko, tik pakeitė formą, nes neišnyko žmonių humoro jausmas. Karikatūra gali kelti ir filosofinius klausimus, pasišaipyti ne vien iš konkrečių politikų veiksmų, bet iš žmogiškosios prigimties.
Stiklas trapus, kaip ir žmogus, jo kūnas, jo laikas. Bet, kita vertus, stiklių kūriniai gali išlikti šimtmečius ir atstovauti tūkstantmetei tradicijai. Karikatūra – tai būdas juoktis iš to, ko negali pakeisti. Toks gebėjimas daro žmogų labai stiprų, nenugalimą. Taip pat karikatūra kalba apie laikinumą – praeinančių aktualijų atspindžius, nors gali kalbėti ir apie universalias žmonių ydas ir bėdas. Šios dvi meno rūšys turi po kelis vienas kitą papildančius aspektus. Jos papildo viena kitą ir Edmundo gyvenime.
Edmundas laimingas, kad turėjo hobį. Pomėgį turėti išties verta, nes kiekvienam iš mūsų vieną dieną jis gali tapti išsigelbėjimu – gyvu, prasmingu ir smagiu kasdienybės ritualu.
Redagavo Jurgita Radzevičiūtė
