Ne, jie nebuvo sportininkai ar ypatingi dviračių entuziastai. Tiesiog du gerokai suklerę dviratėliai su ant išdilusios sėdynių odos užrištomis skarelėmis – dažniausiai naudota susisiekimo priemonė kaime. Dviračiais kaimiečiai veždavo šilto pieno sklidinus bidonus, miltus, upėje sužvejotas lydekas, vaikus, viščiukus ir kitus pavežamus dalykus.
Šiuolaikinis tiek miesto, tiek kaimo žmogus paprastai su šia dvirate transporto priemone susiduria nuo ankstyvos vaikystės. Pradedama lengvučiais plastikiniais, paskui būna balansiniai, triračiai, vėliau – su papildomais dviem rateliais šonuose, vaikiški, o subrendus – bėginiai, kalnų arba vintažiniai dviračiai. Šiais laikais atrodytų keista ką nors įsimylėti tik dėl to, kad jis ar ji turi dviratį. Įprastais dviračiais, rodos, nieko nebenustebinsi. O suaugėlių, kurie prisipažintų taip niekada ir neišmokę važiuoti dviračiu, apskritai reikėtų paieškoti su žiburiu.
Vienas mano kalbintas rašytojas – dviračių entuziastas – juokais pasakojo, kad jo beveik trisdešimties metų važinėjimo patirtyje atsispindėjo visos kultūrinės transformacijos, kurias patyrė tėvynė. Gariūnmečiu dviratininkas traktuotas kaip nebrendyla, o skustagalviai, išvydę dviratį minantį suaugėlį, imdavo šaipytis ar net pasiūlydavo „į lempą“. Paskui dviratis tapo savaitgalinių žygių į gamtą aksesuaru, o dar vėliau jį atrado madingi miesčionys, praktikuojantys ekologišką ir sveiką gyvenimo būdą. Vilniuje, ko gero, dar tebėra netoli judrios gatvės kažkieno užrašytas grafitis: „Dviratis jau išrastas. Atkemša miestus ir smegenis.“ Sėdint mašinų spūstyje šie žodžiai skamba kaip didelė išmintis.
Kažkur Palangoje šiuo metu gyvena Valdas, šiokiadieniais jis dirba kruopštų elektriko darbą, o laisvu laiku pasineria į pasaulį, kuriame dviratis yra ne tik susisiekimo priemonė, bet ir kai kas daugiau – gyvenimo filosofija, ištvermės mokykla. Dviratis – lyg antras kūnas, kuriuo reikia rūpintis, atsižvelgti į jo siunčiamus signalus, susilieti su juo į vienį. Mindamas į kalną visada žinai, kad vėliau bus nuokalnė, o varžybose atiduodamas visas savo jėgas – supranti, koks stiprus gali būti ryžtas.
Dviratis dažniausiai skirtas vienam keleiviui, tačiau į bendruomenę susibūrę žmonės ant skirtingų dviračių gali nuveikti daug dalykų. Pavyzdžiui, kartu patirti keliavimo grožį, tyrinėti aplinką, gamtą ir dalintis vienijančia aistra.
Truputį pavydžiu aistringiems žmonėms, pasiryžusiems daug ką paaukoti dėl laisvės. Užsiimti veikla, kuri neatneša pirštais apčiuopiamos naudos ar nekuria konkrečių produktų, yra neabejotinai gražu. Galbūt tuo užsiimti ar tiesiog įgyvendinti svajones brandžiame amžiuje kai kam apskritai vis dar atrodo įtartina – juk reikia padoriai sėdėti, apsivilkus kasdienybės rūbu, drauge su tokiais pat padoriais kaimynais, ypač jeigu gyveni mažame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta ir turi nuomonę vienas apie kitą. Tačiau išdrįstantieji elgtis nebūtinai taip, kaip priimtina kažkam kitam, turbūt ir įkvepia, padrąsina kitus savo pavyzdžiu.
Kol rašau, mano trimetis sūnus duodasi po namus su plastikiniu dviratuku – galbūt vaidina lenktynininką arba „Barboros“ kurjerį. Negali žinoti, kas iš jo bus po šešiasdešimties metų, jei tuo laiku žemė tebesisuks apie savo ašį. Norėčiau įsivaizduoti, kaip užsisegęs šalmą ir atsisėdęs ant dviračio kartu su bendraminčiais jis leidžiasi į ilgą žygį, per kurį supras kažką svarbaus ir, pats nustebęs, namo sugrįš visiškai KITOKS.
