Kazys Algirdas – inžinierius, ir, pasak jo dukters, ne tik siaurąja profesine prasme. Apie jį kalbant tinka lotyniškas terminas ingenium, reiškiantis gebėjimą, išradingumą. Jis pats nuo pamatų pasistatė namą, o išėjęs į pensiją – ir pirtį, ją užsikuria kas šeštadienį. Turi gražią šeimą. Jam, rodos, viskas gyvenime pasisekė, bet jis norėjo ką nors dovanoti žmonėms, kurie galbūt toli ir gal jaučiasi vieniši. Ir Kazys Algirdas nutarė dovanoti pokalbį. Išėjęs mokymus, jis jau ketverius metus savanoriauja „Sidabrinėje linijoje“ – reguliariai telefonu kalbasi su žmonėmis, kurių niekada nėra matęs.

„Sidabrinė linija“ – tai nemokama emocinės ir informacinės pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms. Pokalbiai gali būti apie bet ką: nuo pasaulio aktualijų ir perskaitytų knygų iki pasišnekučiavimo apie orą ir šios dienos savijautą, – visi jie nuskaidrina dieną ir suteikia prasmės. Poreikis bendrauti, domėtis kitais ir būti tuo, kuriuo domimasi, – esminis žmogui, nesvarbu, kiek jam metų. Atviras, ramus pokalbis įžiebia džiaugsmo kibirkštėles akyse ir gali būti tas geras darbas, iš esmės keičiantis gyvenimus.

XX a. pradžioje rūstiems žmonėms, kurių atvaizdai liko senose nuotraukose, kalbėjimas buvo tabu. Ir pokario – mano senelio – karta dar mažakalbė, ką jau kalbėti apie jų tėvus. „Mažiau kalbų – daugiau darbų“, – šis posakis stūkso kaip paminklas tokiam požiūriui. Dirbusių žemę šiauriečių – mūsų proprosenelių – gyvenime kalbos ir darbai išties, matyt, buvo priešingybės. Mano ir jaunesnei miestiečių kartai dabar nelengva įsivaizduoti, kad reikėjo skubiai prieš lietų sugrėbti šieną, laiku perkelti gyvulius ganykloje, nuimti ir apdoroti derlių, kol jo nesunaikino kruša, ir padaryti daugybę kitų dalykų, kurių neatlikus žiema galėjo būti labai sunki.

Vakaruose XX a. pradžioje irgi nebuvo priimta atvirai kalbėtis ir reikšti emocijas: tuo metu populiarios bihevioristinės psichologijos krypties atstovai tyrinėjo objektyvų žmonių ir gyvūnų elgesį – reakciją į stimulą. Anot vieno šios krypties kūrėjų, Johno Watsono, laikyto 3-iojo dešimtmečio vaikų auklėjimo ekspertu, tėvų pareiga yra nustatytu laiku pamaitinti vaikus, o jau glostinėti ir guosti juos verkiančius – lepinimas ir smerktinas elgesys. Vakaruose emocinio gyvenimo vertė buvo pripažinta 6–7 dešimtmetyje atsiradus kognityvinei ir humanistinei psichologijos kryptims. Lietuvoje apie emocinę sveikatą pradėta garsiau kalbėti visai neseniai. Tik visai neseniai imta įsisąmoninti ir pokalbio vertę.

Įdomu, kad, anot antropologo Robino Dunbaro, esminė Homo sapiens vystymosi sąlyga buvo... kalbėjimasis. Tiksliau, paskalos: mokslininkų teigimu, žmonėms visada buvo svarbu, kas ką myli, kas ko nekenčia, kas patikimas, o ko geriau privengti. Ir nors dabar žmonės dažniau gyvena vieni ar mažomis šeimomis nei didelėmis giminėmis, šiuolaikinių serialų populiarumas atliepia pirmykštį norą stebėti ir aptarinėti kitų – bendruomenės – gyvenimą. Mumyse kažkur giliai slypi tai, ką turėjo visi iki mūsų gentimis gyvenę Homo sapiens ir ką turės po mūsų. Ar esate kada girdėję, kaip garbaus amžiaus moterys telefonu kalbasi apie Marijanos ir Chosė Alberto meilės reikalus, tarsi šiedu būtų jų giminaičiai ar bent kaimynai? Mano vaikystėj, kai meksikietiškų serialų veikėjai buvo apsigyvenę kiekvienuose namuose, tokie telefoniniai pokalbiai tikrai vykdavo. Serialų veikėjai pakeisdavo toli gyvenusius giminaičius ir buvo puikus apkalbų objektas. Nes pokalbis, kad ir pats paprasčiausias, yra būtinas, ir visai nesvarbu, apie ką jis.

Bendravimo ir buvimo bendruomenėje poreikis, kaip ir erdvės tyrinėjimas, būdingas kiekvienam žmogui, ir visai nesvarbu, kiek jam ar jai metų. Kaip sako Kazio Algirdo dukra, senatvė – tik kūnui, bet ne sielai ir ne protui. Kitas Kazio Algirdo pomėgis – kelionės. Nepailsdamas lipa į kalnus ir atranda vis naujas šalis. Jis gali dalintis savo atradimais ne vien su savo šeima, bet ir su pokalbininkais „Sidabrinėje linijoje“, jiems skambučio metu žodžiais vaizduotėje sukurdamas ištisą naują pasaulį.

Redagavo Jurgita Radzevičiūtė