Nevaisingumas, pasak akušerės-ginekologės R. Dargienės, yra liga, kai porai, gyvenančiai reguliarų lytinį gyvenimą be apsaugos priemonių, nepavyksta pastoti per vienus metus.
Gydytojos teigimu, prie nevaisingumo skaičiaus augimo prisideda ir pastarųjų dešimtmečių pokyčiai Europoje, kurie stipriai keičia demografinį vaizdą.
„Nuo 1971 iki 2017 m. besituokiančiųjų amžius šoktelėjo nuo 25 metų iki 30,4 metų. Nuo 9,6 proc. iki 15,6 proc. padaugėjo šeimų, savo noru gyvenančių be vaikų. Auga ir gimdančių moterų amžius: daugiau kaip 40 metų gimdančių moterų skaičius ūgtelėjo nuo 1,2 proc. iki 4,8 proc.
Didžioji dalis Vakarų Europos šalių gyvena žemiau „pasikeitimo“ ribos, kai šeimai tenka mažiau nei 2,1 vaiko.
Lietuva pasaulio kontekste savo statistika tikrai neišsiskiria. Šeimai tenka 1,3 vaiko. Visame šiame paveiksle ir viena to priežasčių – nevaisingumas, kuris paliečia vieną iš 6 ar 7 porų – tiek laukiančių pirmojo vaiko, tiek negalinčių susilaukti antrojo ar trečiojo.
Didžioji dalis šalių kompensuoja gydymo išlaidas poroms, kad šeimose gimtų laukiamas naujagimis. Pagalbinio apvaisinimo procedūros tampa įprastos. Šiomis dienomis Europoje 1 iš 20 naujagimių yra gimęs pagalbinio apvaisinimo būdu“, – sako nevaisingumo gydymo specialistė.
– Gydytoja, kokie veiksniai turi įtakos nevaisingumui?
– Nevaisingumo priežastys yra įvairios, glūdinčios tiek moters, tiek vyro reprodukcinės sistemos pokyčiuose. Kartais kelios nedidelės problemos, kurias turi abu partneriai, nulemia tai, kad vėluoja kūdikio atėjimas į šeimą. Neretai aiškios priežasties, atlikę pirminį poros ištyrimą, nerandame.
Vienas pagrindinių lemiančių veiksnių – moters amžius. Šiuolaikinėje visuomenėje pirmiausia dažnai planuojame studijas ir darbą, o šeimos planavimą atidedame vėlesniam laikui. Tada atsiranda probleminis veiksnys – amžius. Kad ir kaip būtų, optimaliausias amžius pastoti yra iki 35 metų. Vėliau pastojimo galimybės mažėja, didėja persileidimų rizika.
Be abejo, gali būti ir daugiau priežasčių. Moterims – tai ir pažeisti kiaušintakiai, endometriozė, ovuliacijos sutrikimai, endokrininės sistemos pakitimai, išsekęs kiaušidžių rezervas, gimdos ar priedų uždegiminiai pakitimai, augliai, įgimtos anomalijos.
Vyrams – spermos kiekio, judrumo ar morfologijos pakitimai. Juos gali nulemti reprodukcinio trakto funkcijos pokyčiai dėl infekcijų, buvusios traumos ar operacijos, onkologinės ligos ar jos gydymo. Sėklidžių kraujotakos pakitimai, atsirandantys esant varikocelei, gali keisti spermos kokybę. Gali sutrikti vyrų endokrininės sistemos reguliacija.
Aišku, visada lieka grupė nežinomųjų – kai atrodo, kad pora sveika, viskas gerai, tačiau moteris nepastoja.
Būna, ateina pora, sako, nepastojame. Klausiu: „Gal rūkote?“ Dėkui žmonėms, kad jie atsako nuoširdžiai. Nes turiu priminti, kad rūkymas nepadeda, jo reikia atsisakyti. Reikėtų nevartoti ir daugiau kaip vieno vieneto alkoholio per dieną, palaikyti normalią kūno masę 19–29 kg/m2.
Kartais pernelyg didelis žmogaus fizinis aktyvumas ir papildų vartojimas mažina pastojimo galimybes, o neretai ir priešingai – antsvoris, blogi mitybos įpročiai. Yra daug dalykų, kuriuos aptarus per konsultaciją rekomenduojame koreguoti.
Patariame pasirūpinti visaverte mityba ir neskaičiuoti dienų, nelakstyti su testais, o nurimti ir laukti nėštumo, turint santykius bent 2–3 kartus per savaitę ar dažniau – pagal savo temperamentą. Pernelyg didelis vaikučio planavimas pradeda kelti psichologinę įtampą, nerimą. Tai jokiu būdu nedidina pastojimo galimybės.
– Kaip ir per kiek laiko diagnozuojamas nevaisingumas? Kokios procedūros (diagnozuojant) atliekamos moterims ir vyrams?
– Laikas, kai būtina susirūpinti, čia taip pat priklauso nuo moters amžiaus. Iki 35-erių – metai. Per vienus metus pastoja 8 iš 10 porų. Tačiau laukimo laikas trumpėja iki 6 mėnesių, jei moteriai buvo atliktos ginekologinės operacijos, galbūt įtariama ar jau diagnozuota endometriozė, nereguliarios menstruacijos, persirgti mažojo dubens uždegimai, planuojamas ar buvęs onkologinės ligos gydymas arba moteris yra vyresnė nei 35 metų.
Ištyrimo planas skiriamas abiem – vyrui ir moteriai, nes nėštumas yra bendras projektas. Atlikdami vieną pagrindinių tyrimų vyrui – spermogramą – atmetame trečdalį galimų nevaisingumo priežasčių. Labai džiugina, kad vis daugiau porų atvyksta kartu ir vis rečiau reikia kalbėti, jog svarbu tirti abu.
Moterims vertiname kiaušintakių pratakumą, tiksliname, ar vyksta ovuliacija, ištiriame gimdos aplinką – ar palanki pastoti, kūdikiui išnešioti. Galimi tyrimai – putų mėginys arba rentgenokontrastinis kiaušintakių pratakumo vertinimas, jie vienodai informatyvūs. Neretai atlikus kiaušintakių tyrimą pora sulaukia ilgai laukto nėštumo. Yra įrodyta, kad pats kiaušintakių pratakumo tyrimas didina pastojimų tikimybę esant neaiškios kilmės nevaisingumui.
Neretai vertinant moters pilvo ertmės organus atliekama diagnostinė laparoskopija. Gimdos vertinimui – minimaliai invazinė gimdos apžiūros operacija – histeroskopija. Svarbią reikšmę abiejų partnerių diagnostikoje sudaro ir hormonų, infekcijų, chromosomų ar genų tyrimai. Vaisingumo specialistas patars, koks reikalingas ištyrimo ar gydymo planas.
– Kaip gydomas nevaisingumas moterims ir kaip vyrams?
– Ištyrus porą bandoma rasti, kuri priežastis – labiausiai lemianti. Tuomet ji ir koreguojama. Kadangi nevaisingumas yra poros diagnozė, gydomi abu.
Dažnai pakanka sureguliuoti moters ar vyro endokrininę pusiausvyrą: skydliaukės funkciją, testosterono ir kitų hormonų lygį, galbūt normalizuoti prolaktino kiekį. Atkurti ovuliacinius ciklus ar koreguoti spermos pakitimus ir moteris pastoja. Kartais, radus kiaušintakių nepratekamumą, galima juos atverti laparoskopijos būdu. Neretai pakanka pašalinti polipą, sąaugas ar gimdos pertvarą. O gal tiesiog pakeisti gyvenimo, mitybos įpročius, koreguoti kūno masės indeksą. Tačiau dažnai ištyrus porą tampa aišku, kad pirmo pasirinkimo gydymas – pagalbinis apvaisinimas.
– Kas yra pagalbinis apvaisinimas, kaip jis skirstomas ir kaip šios procedūros atliekamos?
– Pagalbinis apvaisinimas – tai bet kuri procedūra, per kurią surenkamos lytinės ląstelės ir atliekamos apvaisinimui reikalingos manipuliacijos ne žmogaus kūne, bet specialiai pritaikytoje laboratorijoje. Procedūros, padedančios apvaisinti kiaušialąstę.
IUI – intrauterininė inseminacija – tai pagalbinio apvaisinimo procedūra moters kūne. Procedūra atliekama kuo arčiau ovuliacijos laiko, laboratorijoje paruošus surinktas vyriškąsias lytines ląsteles. Jos per kateterį talpinamos į gimdą. Spermatozoidai atsiduria arti ovuliacijos vietos, sutrumpėja ir palengvėja jų kelias kiaušialąstės link.
Ši procedūra padeda išvengti gleivių barjero, kuris gali susilpninti ar stabdyti spermatozoidų judėjimą. Apvaisinimas vyksta natūraliai, moters kūne. Tai minimaliai invazinė, greita, neskausminga procedūra.
IVF / ICSI – pagalbinio apvaisinimo procedūra mėgintuvėlyje, kai tiek moters, tiek vyro lytinėms ląstelėms embriologas taiko specialias manipuliacijas, kad įvyktų kiaušialąstės apvaisinimas. Tai daugiapakopė ir sudėtingesnė procedūra, kai pasitelkus vaistus auginama grupė folikulų moters kiaušidėse, subrandinamos kiaušialąstės, per chirurginę procedūrą punkcijos būdu jos surenkamos ir perduodamos apvaisinimo procedūrai į embriologijos laboratoriją.
Atliekant punkciją moteris nuskausminama, „migdoma“. Kartu į laboratoriją perduodamos ir vyriškos lytinės ląstelės – spermatozoidai. Embriologas jas vertina, paruošia, pritaiko reikiamą pagalbinio apvaisinimo būdą. Vėliau sukurti ir augantys embrionai laboratorijos inkubatoriuje stebimi, vertinami ir dažniausiai 3–5 parą ar vėliau po to, kai buvo užšaldyti, jie yra atšildomi ir talpinami į gimdą.
Jei pora atitinka kriterijus, galima pasinaudoti teritorinės ligonių kasos kompensacija už pagalbinį apvaisinimą. Tai įvertinama per pirmąją konsultaciją. Vienos pagrindinių sąlygų – turi būti įvykusi santuoka ir moters amžius siekti ne daugiau kaip 42 metus.
Kompensuojami du gydymo ciklai porai. Tai didelė parama nevaisingoms poroms, tačiau visuomet gydymui prireikia ir nekompensuojamų medikamentų bei procedūrų, kurių kainos aptariamos prieš gydymo ciklą.
Pirmoji konsultacija porai – tai išsami ligos istorijos, gretutinių susirgimų, buvusių intervencijų, ginekologinės istorijos, specialaus ištyrimo visuma. Labai svarbu atsivežti jau atliktus tyrimus, konsultantų išvadas, kad nereikėtų dubliuoti jau atliktų svarbių tyrimų. Tikrai dalį ištyrimo ir stebėjimo, neretai ir chirurginių operacijų atlieka kolegos. Svarbu turėti aptartą ištyrimo ir gydymo planą.
Jei planuojamas pagalbinio apvaisinimo gydymas, reikia vieno mėnesio numatytiems tyrimams, jiems įvertinti, gydymo planui sudaryti, išaiškinti, porai apmokyti, o jau kitą mėnesį, pradėjus gydymo procesą, jo pabaigoje nekantriai laukiami nėštumą patvirtinantys tyrimai.
– Kiek tų pagalbinio apvaisinimo ciklų reikia, kad rezultatas būtų pasiektas?
– Vienam kokybiškam embrionui sukurti reikia nuo 8–15 brandžių kiaušialąsčių. Tad ir gydymo ciklų skaičius priklausys nuo moters kiaušidžių rezervo – kiek galės užauginti folikulų ir kiek juose bus kokybiškų kiaušialąsčių, bei moters amžiaus, to pagrindinio lemiančio veiksnio.
Kiekviena pora turi savo istoriją, viskas labai individualu. Vieniems pavyksta iš pirmo karto, kitiems prireikia ir šešto ar devinto. Bet svarbiausia, kad pavyksta. Šiame procese labai svarbu poros nusiteikimas, kantrybė, pozityvumas, įsiklausymas, rekomendacijų laikymasis. Svarbiausia nenusiminti, jei nepavyksta pastoti iš pirmo karto, ir bandyti dar sykį.
– Ar pagalbinis apvaisinimas garantuoja sėkmę? Kokias atvejais ir kas gali lemti, kad vis dėlto nepavyks?
– Apibrėžkime sėkmę – poros lūkestis yra gimęs sveikas naujagimis. Ne pastojimas, nėštumas, bet sveikas naujagimis.
Dalis pastojimų, deja, bet nutrūksta. Tokia natūrali gamtos atranka vyksta ir natūralaus pastojimo atveju.
Didžioji nesėkmės priežastis – aneuploidija (pakitęs chromosomų rinkinys), susijusi su moters amžiumi. Lietuvoje tikslios šio rodiklio statistikos neturime, tad remiamės Europos duomenimis: gyvo gimusio naujagimio tikimybė 1 embriono kėlimui moterims iki 39 metų yra 20–22 proc., 40–42 metų – 13 proc., 42–43 metų – 6 proc., o daugiau kaip 44 metų – 1,2 proc.
Sėkmės šansas labai priklauso nuo motes amžiaus. Optimaliausias laikas sėkmei – iki 39 metų. Sėkmę lemia ir visos komandos – vaisingumo specialistų, embriologų – patirtis, laboratorijos įranga, poros ramybė ir pasitikėjimas.
Labai svarbu turėti realius lūkesčius, kuriuos nulemia amžius, nevaisingumo priežastis, moters kiaušidžių rezervas ir poros apsisprendimas – kiek pagalbos jie pasiryžę priimti. Embrioną galima sukurti ir naudojant donoro lytines ląsteles, galima ir paties embriono donorystė. Kai kurie sprendimai porai būna nepriimtini ir tenka sustoti nesulaukus norimo rezultato.
– Yra tekę girdėti, kad pora pastoti pagalbiniais būdais bandė aštuonis kartus. Ir pati užsiminėte, kad tų kartų gali būti daugiau. Ar dažni tokie atvejai, kai vieno ar dviejų kartų nepakanka? Ir kokios to priežastys?
– Kaip minėjau, kartais pastojama jau ir po pirmojo karto. Yra porų, kurioms pakanka vieną kartą pabandyti, kad suprastų – padariau viską, daugiau nebegaliu. Savo klinikoje turime išties ne vieną įspūdingą atvejį. Ne viena pora yra atvykusi 8 ar net 9 kartus pagalbiniam apvaisinimui. Aštuoni bandymai buvo nesėkmingi, o štai devintas – sėkmingas.
Kad nepakaktų 1 ar 2 gydymo ciklų – pasitaiko neretai. Priežastys – moters amžius, nevaisingumą nulemiantys veiksniai. Svarbiausias čia – 5 dienos embrionas, vadinamoji blastocista, kurio kokybė, „taisyklingas“ vystymasis ar vadinamasis euploidiškumas 70–80 proc. ir nulemia pastojimą. Jei panagrinėsime amžiaus grupes, iki 35 metų iki 55 proc. embrionų bus euploidiški (embrionai su taisyklingu chromosomų rinkiniu), 35–37 metų grupėje tokių bus 44 proc., 38–40 metų grupėje – 32 proc., o perkopus 42 metus – tik 8,5 proc.
Lietuvoje preimplantacinės diagnostikos (embrionų ištyrimas iki patalpinimo) tyrimas nėra leidžiamas, tad 35–37 metų moteriai turint 6 embrionus ir numatant, kad tik vienas bus euploidiškas, nėštumo tikimybė yra 1 iš 6. O 41–42 metų moterims tik vienas embrionas iš 15 bus euploidiškas, taigi nėštumo tikimybė – 1 iš 15. Čia ir atsiranda būtinybė kartoti gydymo ciklus. Didėja ir poreikis donorinių lytinių ląstelių norimam rezultatui. Tačiau, jei pora tinkamai supras galimybes, turės realius lūkesčius – jų neišgąsdins ir ilgesnis kelias nėštumo link.
– Užsiminėte apie lytinių ląstelių donorystę – kaip tai vyksta? Kaip atrenkami donorai, kas juose vertinama? Kokią informaciją apie donorą gauna recipientas?
– Lytinių ląstelių donorystė – vienas sėkmingiausių nevaisingumo gydymo metodų, nes apvaisinimui naudojamos sveikų, atrinktų donorų ląstelės.
Taikant šį pagalbinio apvaisinimo būdą donoro ar donorės ląstelės yra vaisinamos su partnerio(-ės) ląstelėmis ir sukurti embrionai talpinami į moters gimdą.
Lytinių ląstelių donorai(-ės) tokioms procedūroms atrenkami atsižvelgiant į griežtus atrankos kriterijus. Atliekami išsamūs tyrimai dėl ligų ar būklių, kurios galėtų turėti įtakos kūdikio sveikatai. Rezultatus atidžiai įvertina gydytojai specialistai.
Donorystė yra visiškai anonimiška. Recipientai negali susitikti su donoru/-e, pamatyti jo / jos nuotraukos ar gauti apie jį / ją asmeninės informacijos.
Tačiau, renkantis donorą ar donorę, porai pateikiama bendra informacija apie donoro ar donorės amžių, plaukų ir akių spalvą, svorį, ūgį, kraujo grupę, Rh faktorių, išsilavinimą, pomėgius.
– Kiek kainuoja pagalbinis apvaisinimas ir kas į tą kainą įeina?
– Pagalbinio apvaisinimo paslaugą sudaro konsultacijos, tyrimai, taip pat ir pati apvaisinimo procedūra.
Paslaugos kaina priklauso nuo to, kokios papildomos paslaugos ir procedūros bus reikalingos įvertinus individualią kiekvieno paciento situaciją. Standartinis paslaugų paketas, įvertinus reikalingas konsultacijas, tyrimus, procedūras ir vaistus gali kainuoti 3000–4000 eurų.