„Rengdavome pacientams įvairius renginių vakarus, kurių metu žiūrėdavome filmus, vaišindavomės arbata ir užkandžiais. Ligoninėje kartais apsilankydavo grožio specialistės, kurios papuošdavo sergančias moteris: nudažydavo joms antakius, kurie būdavo prarasti dėl ligos, kartais nuskusdavo slenkančius plaukus ar atlikdavo makiažą. Pacientės pasakodavo, kad joms tai – tarsi terapija, kurios metu galima susiburti su panašaus likimo žmonėmis, pasidalinti savo istorija, sulaukti palaikymo bei palaikyti kitus“, – apie nepamirštamą patirtį pasakoja Rūta.
Šiandien moteris – pati onkologinė pacientė: prieš pusmetį moteriai nustatyta sarkoma. Šios ligos forma, kuria serga Rūta, dažniausiai pasitaiko vaikams, o suaugusiems ji nustatoma itin retai. Jauna moteris sutiko papasakoti apie tai, kaip sužinojo, kad serga sunkia liga, bei būdus, kurie jai leidžia pozityviai žvelgti į sveikimo kelionę.
Neapleido nuojauta, kad simptomai neišnyks
Kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 150 sarkomos atvejų. Tai – piktybinis navikas, kylantis iš jungiamojo audinio: kaulų, kremzlių, riebalų, kraujagyslių. Visgi vienos iš dažniausių vietų navikų vystymuisi – rankos ir kojos.
„Onkologinės ligos diagnozė man nustatyta prieš pusmetį. Simptomai buvo niekuo neišsiskiriantys – einant jaučiau kojos skausmą, nuolat „kankino“ jausmas, kad toje vietoje oda tiesiog „dega“. Kartais eidama jaučiau tokį stiprų skausmą, rodėsi, kad kaulas tiesiog sulūš. Vėliau sužinojau, kad taip ir galėjo nutikti“, – pasakoja moteris.
Ji prisimena, kad pajutusi simptomus kreipėsi į gydytoją traumatologą, kuris atliko rentgeną ir pasakė, kad reikalinga biopsija.
„Aš žinojau, kas tai yra. Dabar galiu pasakyti tiek – nereikia ieškoti priežasčių, iš kur liga atsirado, reikia koncentruotis į gydymą. Mano atveju viskas vyko gana greitai: pasireiškė simptomai, kreipiausi į gydytoją, sužinojau diagnozę“, – sako pašnekovė.
Anot jos, nuo pat pradžių neapleido nuojauta, kad simptomai savaime nepraeis. Šiuo metu moteriai yra taikoma chemoterapija, ji laukia operacijos.
Visų svarbiausia – pasitikėjimas gydytojais
Rūta įsitikinusi – kovojant su klastinga liga, vienas svarbiausių dalykų – bendraminčių, sergančių tokia pačia ar kita onkologine liga, palaikymas.
„Niekas kitas nesupras mūsų patirčių. Bendraujant su žmonėmis, kurie susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, jauti psichologinį palaikymą. Visgi itin svarbu ir kasdienė rutina, nors jos laikytis kartais būna ir neįmanoma“, – teigia pašnekovė.
Ji sako, kad sergančio žmogaus kūnas gyja, kuomet jis itin kokybiškai miega, leidžia sau ilsėtis tiek, kiek norisi.
„Taip pat gydymo metu labai svarbu nebadauti, nors apetito praradimas – vienas iš šalutinių ligos gydymo poveikių. Svarbu bent truputį pavalgyti, gerti daug vandens. Visada galima rinktis alternatyvą ir vietoj kramtomo maisto vartoti gėrimus, kurie suteikia dienos normos maistines medžiagas“, – savo patirtimi dalijasi kaunietė.
Taip pat ji pabrėžia, kad vienas iš veiksnių, įgalinančių sveikti, – neužsidaryti savyje. Anot jos, daugumos pacientų gyvenimas iki ligos ir jos metu išlieka panašus: jie geba eiti į darbą, keliauti, užsiimti mėgstama veikla. Vis dėlto ne visi gali sau tai leisti, mat gydymo šalutiniai poveikiai – negailestingi.
„Asmeniškai man padeda buvimas arčiau realybės. O pats svarbiausias dalykas sveikstant – pasitikėjimas gydytojais. Gydymo procese yra daug sudėtinių dalių, kurios viena nuo kitos priklauso“, – teigia ji.
Rūta sako, kad šiame etape jai svarbiausia gerai išsimiegoti, valgyti, skirti laiko savo hobiams, mat būtent jie nukreipia mintis kitur.
Būtina įsiklausyti į sergančiojo poreikius
Jau pusmetį su sarkoma gyvenanti Rūta sako, kad ši liga „atneša“ labai daug klausimų, todėl svarbu šalia turėti žmones, kurie galėtų padėti rasti atsakymus į šiuos klausimus. Svarbu ne tik rūpestingi artimieji, tačiau ir profesionalūs savo srities specialistai – gydytojai.
„Įsiklausymas į sergančio žmogaus poreikius, leidimas pačiam daryti tiek, kiek leidžia sveikata – tai svarbiausi dalykai, jeigu sunkiai susirgo brangus žmogus. Nereikia kiekvieno darbo daryti už sergantį žmogų. Dažnai artimieji persistengia šokinėdami aplink. Darbai, kuriuos pats gali padaryti, leidžia turėti kažkiek kontrolės savo rankose. Visada galima paklausti, kokios pagalbos reikia. Kartais pati paprasčiausia pagalba – nuvežti į ligoninę gydymo procedūroms ir parvežti po jų namo“, – savo pamąstymais dalijasi moteris.
Anot jos, sunkiausia sirgimo dalis – priimti savo pažeidžiamumą. Ligos akivaizdoje tampi priklausomas nuo kitų žmonių. Visgi Rūta įsitikinusi, jei neprašysi pagalbos, nepatenkinsi savo poreikių, o ligos našta taps vienam per sunki.
Kiekviena diena yra nenuspėjama
Rūta sako, kad viešojoje erdvėje gausu įvairios informacijos, kaip turėtų gyventi onkologine liga sergantis asmuo. Vis dėlto ne viskas, kas teigiama teorijoje, gali būti pritaikoma ir praktikoje.
„Kartais mane suerzina informacija apie fizinį aktyvumą, kai pati esu apribota. Galiu judėti tik su ramentais, iššūkiu man tampa net vaikščiojimas namuose. Žmonės, kurie skelbia apie fizinį aktyvumą, judėjimą kaip sveikimo priemonę, turbūt nebuvo susimąstę apie tuos, kurie negali judėti dėl ligos ar kitų dalykų, todėl tai kažkiek sukelia negatyvių minčių“, – įsitikinusi ji.
Moteris sako, kad šiuo metu neplanuoja dėl ligos keisti ir savo mitybos. Anot jos, tai – tikrai ne esminis dalykas.
„Mano atveju ligos sukėlėjas gali būti radiacija, kurios aš nemažai esu gavusi per visą gyvenimą savo kojoms. Vis dėlto dažniausiai yra įvardijama, kad kaulų vėžio atsiradimo priežastys nėra žinomos. Aš nesu prieš sveiką mitybą, neabejoju, kad prie kitų ligų keisti ją būtina, bet todėl, kad „susirgo“ mano kaulas, aš į tai žiūriu kitaip. Galbūt mano mąstymas kiek paviršutiniškas, bet juk kiekvienas pasirenkame, kuo tikėti“, – sako Rūta.
Ji pabrėžia – sergančiam žmogui turėti dienos režimą nėra blogai, tačiau ši liga – nenuspėjama, tad suplanavus dieną, viskas per sekundę gali apsiversti.
„Aš labiau už tai, kad viskam reikia laiko. Mums reikia poilsio, atgauti jėgas ir išnaudoti šį laiką sau, savo poreikiams, sulėtinti gyvenimo tempą“, – tikina ji.
Pašnekovė pasakoja, kad šiuo metu jos dienos bėga namuose ir ligoninėje. Pasitaiko įvairių negatyvių minčių, kartais dingsta motyvacija užsiimti veiklomis, kurios buvo svarbios iki susergant.
Verta gyventi šia diena
Rūta sako, kad susirgus onkologine liga, pasikeitė ir ji pati, jos požiūris į tam tikrus dalykus.
„Kartais nematau prasmės kovoti su „vėjo malūnais“, nenoriu veltis į įvairias diskusijas. Suprantu, kad tam skiriama energija gali labai sekinti. Apkritai, norisi ramybės, ne chaoso, kurį ir taip liga atsineša su savimi“, – mintimis dalijasi moteris.
Anot jos, kartais liga palieka ne tik psichologinius, bet ir fizinius randus: paveikia organus, kartais juos tenka pašalinti, žmonės praranda galūnes. Net ir pasveikę žmonės pasikeičia: tampa kitokie, nei buvo iki susergant.
„Tuomet privalai prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo. Ne visi pasveikę į normalų gyvenimo tempą grįžta lyg nieko nebūtų įvykę. Praradimai išmoko žvelgti į gyvenimą kitaip. Turi atsisakyti dalykų, kurie anksčiau buvo norma, o dabar jų atlikti nebegali. Kartais visam gyvenimui lieka chemoterapijos šalutiniai poveikiai, pavyzdžiui – rankų ir kojų nutirpimai, kurie išsivysto dėl nervų sistemos pažeidimų. Pasitaiko, kad pacientai negali suimti daiktų, viskas krenta iš rankų“, – pasakoja ji.
Rūta įsitikinusi – sergant sunkia liga svarbu išmokti gyventi šia diena, mat niekada nežinai, kas laukia rytoj. Taip pat svarbu suvokti, kad nemažai žmonių serga onkologinėmis ligomis, tačiau susirgimų simptomus jie geba „paslėpti“, tad galima nė neįtarti, kad jie serga ir kenčia.