Taip rodo DELFI užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ reprezentatyvi gyventojų nuomonės apklausa. Jos duomenimis, net 64,3 proc. respondentų šeiminiam konfliktui pergaugus į smurtą policijos į pagalbą nekviestų. Dar 18 proc. pasireiškus bet kokiam smurtui artimoje aplinkoje sako, kad partneriui tik pagrasintų, kad kreipsis pagalbos, bet to nepadarytų.
Tik 17,7 proc. respondentų į šeiminį konfliktą kviestų policiją. Daugiausiai jų (12,3 proc.) pagalbos kreiptųsi tuo atveju, jei sutuoktinis (-ė)/partneris (-ė) trenktų.
„Pas mus yra suformuotas požiūris, kad šiukšles nešti iš namų yra negerai, moterims yra užkrauta ta tokia moralinė atsakomybė, kad jos tarsi turi išlaikyti šeimos veidą. Bet jeigu yra fizinė prievarta, pagalbos būtina kreiptis“, – vertindama apklausos rezultatus sako Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė.
Jai antrina ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Komuniakcijos skyriaus vedėja Mintautė Jurkutė. Pašnekovės teigimu, tokį požiūrį iki šiol skatina vyresnės kartos atstovai, todėl išsivadavimas iš žalingų stereotipų vyksta lėtai.
„Labai dažnai mamos savo dukras sulaiko nuo kreipimosi pagalbos sakydamos: „žinai, dukryte, visko čia būna. Kartais reikia pakentėti“. Ilgą laiką vyravo supratimas, kad konfliktai yra šeimos reikalas, šeimą siekiama išsaugoti bet kokia kaina“, – teigia specialistė.
M. Jankauskaitė svarsto, kad besikreipiančiųjų pagalbos būtų daugiau, jei lietuviai dėl smurto liautųsi kaltinti aukas ir būtų iškomunikuojama aiški žinutė, kad nukentėjęs asmuo niekaip negali būti kaltas dėl patirtos prievartos.
„Buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad mūsų visuomenėje yra labai paplitęs aukų kaltinimas. Moterys, kurios patiria smurtą, išgyvena ir gėdos jausmą, kad jų šeimoje yra tokie negeri dalykai. Viena iš smurtautojų naudojamų manipuliacijų yra sakymas, kad moteris yra kalta, kad ji išprovokavo tą pyktį. Jis tai jai nuolat kala į galvą. Jei ji prisipažįsta kažkam iš draugų, kad tai vyksta, tai visi sako, kad reikia elgtis taip, kad jo neišprovokuotum“, – sako M. Jankauskaitė.
„Spinter tyrimų“ atlikta reprezentatyvi apklausa rodo, kad moterys bei jaunesnio amžiaus respondentai įvardijo daugiau atvejų, kuomet būtų linkę kviesti policiją. Vyrai bei vidutinio ir vyresnio amžiaus atstovai visais atvejais stengtųsi apsieiti be pareigūnų įsikišimo.
Noras palikti smurtautoją gali virsti košmaru
M. Jurkutė vardija ir kitas galimas priežastis, kodėl net ir smurtą patyrę žmonės vengtų kreiptis pagalbos. Anot jos, JAV atlikti tyrimai rodo, kad mėginimai apsiginti nuo smurtautojo gali išaukti dar didesnius agresoriaus išpuolius.
„Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad tikimybė, jog moteris bus smarkiai sumušta ar net nužudyta, padidėja keletą kartų, kai auka nusprendžia palikti smurtautoją. Smurtautojas išsigąsta, pradeda dar labiau kontroliuoti auką, daugiau smurtauti. Todėl sprendimas kreiptis pagalbos yra esminis“, – akcentuoja ji.
Tuo tarpu M. Janakauskaitė pastebi, kad vis dar egzistuoja ir sistemos spragos, kurias esą būtų galima užlopyti remiantis kitų šalių pavyzdžiais.
„Policiją tu praktiškai gali išsikviesti tik tada, kai yra aiškūs požymiai – kraujas, mėlynės, sulaužyti kaulai ir panašūs dalykai. Bet mes puikiai žinome, kad smurtas prasideda anksčiau. Psichologinis terorizavimas, persekiojimas, visų gyvenimo aspektų kontrolė gali vykti ir be požymių. Kad žmogų baugintum, nereikia jo sumušti ir kol kas mūsų teisinė sistema neleidžia padėti tokiems žmonėms.
Pavyzdžiui, JAV patirtį jau šiuo metu perima ir kitos Europos valstybės. Jie turi tokį įrankį, kuris vadinasi „civilinis nesiartinimo orderis“. Jeigu moteris jaučiasi nesaugiai, ji gali kreiptis į teisėją, NVO padedama užpildyti dokumentus, teisėjas juos pažiūri ir per 24-rias val. išduoda orderį, kuris draudžia smurtautojui prie jos artintis. Jeigu jis šio reikalavimo nepažeidžia, jam nėra jokių baudžiamųjų pasekmių, jis neturi jokių baudžiamųjų įrašų. Jeigu jis pažeidžia šią nuostatą, į tai žiūrima labai griežtai ir prasideda baudžiamasis procesas. Kai JAV įsivedė šią normą, smurto artimoje aplinkoje ten gerokai sumažėjo, manoma, kad net apie 50 proc. Ir tai padėjo jį stabdyti toje stadijoje, kai jis nėra peraugęs į fizinę prievartą“ – teigia M. Jankauskaitė.
Ir nors R. Matonis tikina, kad policija reaguoja į visus pranešimus apie bet kokias smurto formas, jis pripažįsta, kad įrodyti patyrus psichologinį, ekonominį ar seksualinį smurtą gerokai sunkiau. Tiesa, policijos atstovo teigimu tokia situacija yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Siūlo pagalbos mygtukus
Lygių galimybių specialistė M. Jurkutė mano, kad lietuviai iki šiol net gyvybei pavojingas situacijas bando spręsti patys dar ir todėl, kad stinga pasitikėjimo institucijomis, tačiau policija atkerta, kad pasitikėjimas pareigūnais dar niekada nebuvo toks didelis kaip dabar.
„Ir kitose žmogaus teisės klausimų srityse mes pastebime, kad net identifikavus smurtą ar kitą pažeidimą, žmogus nėra linkęs kreiptis pagalbos.
Jei turime situaciją, kai žmogus nemato gerųjų pavyzdžių, kai buvo kreiptasi pagalbos ir pagalba buvo gauta, tai žmogus suprasdamas, kad save stumia į pavojų, gali nuspręsti nieko nedaryti ir toliau gyventi tokioje situacijoje. Ypač jei šeimoje yra maži vaikai ar kiti faktoriai, pavyzdžiui, ekonominė priklausomybė. O jei dar nėra tinkamų paslaugų, tai sprendimas palikti smurtautoją gali tapti socialine savižudybe“, – sako specialistė.
Tuo tarpu R. Matonis tikina, kad pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje kasmet vis daugėja, kas esą rodo, kad žmonės pagalbos ieško ir tiki, kad ji bus efektyvi. Be to, anot jo, policija ieško ir naujų būdų, kūrie leistų užtikrinti smurtą patyrusių aukų saugumą.
„Mes kiekvienais metais gauname apie 50-imt tūkstančių pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Jei nepraneša auka, tada praneša kaimynai“, – teigia R. Matonis ir priduria, kad nuo šių metų šeimoms, kuriose užregistruojami smurto atvejai, yra siūloma įsigyti pagalbos mygtuką.
„Tai nauja paslauga ir ja naudojasi nedaug žmonių. Ja pagalbą galima išsikviesti greičiau, smurtautojas gali atimti mobilų telefoną, tačiau paspaudus mygtuką – atvyks pareigūnai, kurie žino šeimos istoriją“, – sako R. Matonis.
Tyla – gera byla
M. Jankauskaitė pabrėžia, kad lietuviai vis dar painioja šeimoje kilusį konfliktą nuo sisteminio smurto. Ir nors smurtautoją, jos teigimu, tramdyti būtina visais atvejais, specialistė tikina, kad skirtumus įžvelgti ir atpažinti būtina.
„Vykstant sisteminiam smurtui yra aiškus vaidmenų pasiskirstymas, kas yra auka ir kas yra agresorius. Tada prieš žmogų yra taikomos kontrolės ir galios strategijos, grasinimai, manipuliacijos, izoliavimas, ekonominis smurtas, vyriškų privilegijų demonstravimas. Nebūtinai prieš žmogų yra fiziškai smurtaujama, bet jis gyvena nuolatinėje baimėje, įtampoje.
Visa tai gali būti ir konfliktas, bet tai nėra sisteminis, pasikartojantis, bauginantis elgesys. Nes mane pastumti partneris gali ir konflikto metu. Reikia suprasti, ar tai yra sisteminis elgesys, ar vienkartinis elgesys, kuris partneriui nėra būdingas“, – aiškina specialistė.
DELFI užsakymu atlikta apklausa rodo, kad lietuviai ne tik nėra linkę ieškoti pagalbos esant pavojui, bet pasirenka ir ne pačius efektyviausius konfliktų sprendimo būdus. 43 proc. respondentų nurodė, kad kilus konfliktui – nesikalba, o tai, anot psichologės Šarūnės Vienės, tėra problemos ignoravimas, bet ne išeitis.
„Konfliktų sprendimo būdas dažniausiai priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių ir jo charakterio. Žmonės pasirenka nekalbėti tada, kai neranda kitų konstruktyvių būdų išspręsti konfliktą. Tokiu atveju įsitraukęs į tarpusavio konfliktą žmogus tampa pasyvus ir pradeda plaukti pasroviui, dažnai tikėdamas, kad problema iš kurios išsirutuliojo konfliktas, savaime išsispręs. Deja, tai yra tik iliuzija“, – sako psichologė.
27,1 proc. respondentų teigia, kad kalbasi ir ieško, kodėl kilo konfliktas. Toks elgesys būdingas 25-45 metų, aukštesnio išsimokslinimo atstovams, didmiesčių gyventojams.
22,6 proc. gyventojų nurodė pabūnantys ramiai ir apsimetantys, kad nieko neįvyko. Tai būdinga vyresniems nei 45 metai apklausos dalyviams.
Kaip rodo apklausa, moterys nurodė dažniau bando kalbėtis, bet tai esą būna vienpusė iniciatyva.
„Šis ir nemažai kitų tyrimų rodo, kad moterys dažniau nei vyrai yra linkusios kalbėti apie savo jausmus ir kylančias problemas. Tačiau nereikėtų į tai žvelgti kategoriškai ir teigti, kad vyrai nėra linkę ieškoti konflikto priežasčių. Kartais poroje vyras ir moteris skirtingai sprendžia iškilusias problemas. Koks konflikto sprendimo būdas bus pasirinktas, priklauso nuo konkrečių jame dalyvaujančių žmonių, jų asmeninės patirties. Tiek moterys, tiek vyrai gali rinktis kalbėti arba nekalbėti. Konfliktinė situacija savaime yra kelianti stresą. Todėl žmogaus elgesys ir sprendimo būdas didele dalimi priklauso nuo asmeninių įgūdžių ir gebėjimo valdyti emocijas stresinėse situacijose“, – teigia Š. Vienė.
Nustatant konflikto kaltininkus išsiskiria vyrų ir moterų nuomonės. Moterys, rodo tyrimas, labiau linkusios teigti, kad dėl kilusio konflikto yra kalti abu partneriai, o vyrai nurodė, kad kaltė tenka tam, kuris nesugeba susitvardyti.
M. Jurkutė pasakoja ir apie Lygių teisių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atliktą tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad du penktadaliai respondentų iš dalies sutinka, kad moterys dažnai pačios išprovokuoja smurtą (42%) ir kaltindamos vyrus dėl smurto moterys yra linkusios „sutirštinti spalvas“ (39 % ). Buvo ir sutinkančių, kad kai kurioms moterims smurtas – patinka. Tyrimo ataskaitoje pabrėžiama, kad su tokiais teiginiais dažniau sutiko vyrai nei moterys.
Anot pašnekovės, toks požiūris atspindi visuomenėje dažnai vyraujančią poziciją, kad moteris pati išprovokavo tokį elgesį. „Mes vis dar nekalbame, kodėl jis pakelė ranką, o kalbame apie tai, ką ji padarė, kad jis pakėlė ranką. Moteris iš artimoje aplinkoje esančių asmenų gali sulaukti net tokių pamokymų: „nu tai nesakyk nieko. Tai jeigu žinai, kad jam nepatinka, tai nelysk“. Tarsi moteris būti atsakinga už tai, kaip su ja elgiasi vyras. Kol tokios nuostatos nepasikeis, vargu ar matysime proveržį“, – teigia M. Jurkutė.
Nežino smurto formų
M. Jurkutės teigimu, egzistuoja keturios smurto artimoje aplinkoje formos: fizinis smurtas, psichologinis smurtas, seksualinis smurtas ir ekonominis smurtas. „Spinter tyrimai“ duomenys parodė, kad lietuviai lengviausiai atpažįsta fizinį smurtą.
Tyrimas parodė ir tai, kad moterys teigia dažniau jaučiančios spaudimą iš savo partnerių. Psichologė Š. Vienė spaudimą įvardija kaip psichologinio smurto formą.
Paklausus, kodėl tautiečiams sunkiai sekasi identifikuoti smurtą artimoje aplinkoje, M. Jurkutė pastebi, kad apie smurtą artimoje aplinkoje kalbama per mažai, žmonėms trūksta žinių, todėl jie negeba atpažinti kitokių smurto formų. „Iš tyrimų matome, kad fizinis smurtas yra pati paskutinė patiriama smurto forma. Jei prasidėjo fizinis smurtas artimoje aplinkoje, vadinasi, buvo patirtos ir kitos smurto formos. Dar neprasidėjus fiziniam smurtui būna bent jau psichologinis smurtas ar ekonominis smurtas. Tačiau žmonės, matydami kokia didelė vertybė visuomenei yra šeima, bando visaip tai užglaistyti, tvarkyti savo jėgomis“, – sako M. Jurkutė.
Ji taip pat pastebi, kad galbūt šeimos nariai nenori pripažinti, kad kažkas santykiuose yra negerai. „Jeigu mokykloje šviestume apie įvairias smurto formas, žmonėms būtų lengviau jas atpažinti. Dabar bandoma viską „nurašyti“ į tai, kad gal čia nieko tokio, kad neverta apie tai per daug galvoti. Jei visuomenei duotume stabilumo ir saugumo jausmą, psichologų pagalbą, tada dažniau išgirstume, kad kažkas yra negerai“, – teigia specialistė.
Su tokiu požiūriu sutinka ir psichologė Š. Vienė. „Visuomenėje gana lengvai atpažįstamas fizinis smurtas, tai patvirtina ir šis tyrimas. Su kitų smurto formų atpažinimu yra kiek sudėtingesnė situacija. Dažnai asmenys dar iki susiduriant su fiziniu smurtu jau gyvena bijodami, girdėdami grasinimus, patirdami žeminimus, prievartą, socialinius apribojimus, finansinę kontrolę. Visa tai yra psichologinio, seksualinio ir ekonominis smurto formos, kurios ne visada yra atpažįstamos“, – sako psichologė.
Įsišaknyję stereotipai
Specialistai pastebi ir tai, kad Lietuvoje vis dar gajūs stereotipai, kurie esą sukuria palankią terpę vešėti smurtui.
„Kai mes kalbame apie smurtą prieš moteris, bendras vardiklis, kuris vienija visus smurtautojus, tai sudaiktinantis požiūris į moterį. Tai yra, kad jis ją mato kaip asmenį, kuris jį turi aptarnauti buityje ir asmenį, kuris turi aptarnauti seksualiai. Smurtautojo poreikiai yra dėmesio centre ir jeigu jiems kas nepaklūsta, jis pasiunta, mėgina kitą asmenį kontroliuoti kaip savo nuosavybę“, – pastebi M. Jankauskaitė.
Kad stereotipai keičiasi lėtai rodo ir apklausa. Pinigų uždirbimas, vaikų auklėjimas, laisvalaikis, apsipirkinėjimas bei finansų tvarkymas yra pagrindinės keturios sritys, kur į veiklą vienodai įsitraukia abiejų lyčių atstovai. Kitos nagrinėjamos namų ūkio darbų sritys vis dar atitinka klasikinius stereotipus: moterims priskiriamos namų tvarkymo, skalbimo bei lyginimo „funkcijos“, vyrams – buitinių prietaisų priežiūra ir namų remontas.
Kiek labiau nuo stereotipų išlaisvinta maisto gamyba – jaunesniuose namų ūkiuose (iki 35 m.) valgio gamyba neretai tampa ir vyrų atsakomybės sritimi.
M. Jurkutė teigia, kad galbūt tai yra pokytis, kurio labai ilgą laiką niekas nematė. „Mes remiamės Europos lyčių lygybės instituto tyrimais. Jie parodo, kad tiek namų ruošos darbams, tiek vaikų auginimui moterys skiria daugiau laiko nei vyrai“, – sako lygių teisių specialistė.
Tyrimas parodė ir tai, kad moterys dažniau jaučiasi neįvertintos ar neišgirstos, vyrams dažniau atrodo, kad jų nuomonė mažiau svarbi nei partnerės/sutuoktinės. Moterys taip pat dažniau nurodė kenčiančios dėl partnerio dažnai vartojamo alkoholio. Pavydo scenos dažnesnės jaunesnėje amžiaus grupėje (iki 35 m.).
Ir nors 70,5 proc. respondentų sutiko, kad jaučiasi santykiuose neįvertinti, dauguma lietuvių apie skyrybas negalvoja. M. Jankauskaitė pastebi, kad moterys dažnai stengiasi išsaugoti įvaizdį, kad šeimoje nėra jokių problemų.
Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu. Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 65 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1006 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose. Tyrimo rezultatų paklaida 3,1%.