Rinkis gyvenimą

Lietuvoje ne vienerius metus fiksuojamas didelis savižudybių skaičius, aukšti alkoholio vartojimo rodikliai. Rimtų pasekmių palieka ir smurtas artimoje aplinkoje. DELFI žurnalistai projekte ne tik analizuoja susidariusią situaciją, bet ir kviečia lietuvius neužsimerkti susidūrus su šiomis socialinėmis problemomis.

Ligotumas, kalbant apie šiuos sutrikimus, nuo 2016 iki 2022 m. padidėjo 28 proc. Moterų ligotumas ir psichikos elgesio sutrikimų srityje yra apie 1,6 karto didesnis nei vyrų.

„Skaičiai atspindi tik pačią ledkalnio viršūnę – į statistiką neįeina daugelis privačių psichologų, psichiatrų. Tame civilizuotame turtingajame pasaulyje – Vakarų Europa, Šiaurės Amerika – yra daug atliktų tyrimų, kurie rodo, kad bent kartą gyvenime rimtą sutrikimą patiria nuo 25 iki 30 procentų žmonių. Šie tyrimai daryti šiek tiek seniau, prieš kovido pandemiją, tad natūralu, kad, ko gero, dabar skaičiai dar blogesni. Lietuvoje, atsižvelgiant į blogus mūsų psichikos rodiklius dėl savižudybių ir taip toliau, be abejo, tie skaičiai didesni. Tai reiškia, kad kas trečias ar kas ketvirtas žmogus susiduria su ta situacija, kai jau reikėtų specialistų pagalbos. Ir nebūtinai tai psichozė ar dar kas nors. Mes gyvenime jaudinamės dėl labai įvairių sudėtingų situacijų – skyrybos, artimųjų netektys, stiprūs sukrėtimai profesinėje veikloje ir panašūs dalykai. Be abejo, visa tai atsispindi mūsų psichikoje. To nereikėtų bijoti, nes taip yra, taip yra visame pasaulyje. Svarbiausia – atsisakyti baimės ir gėdos jausmo“, – kalba Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius.

Vilniaus Geštalto instituto vadovė Brigita Kaleckaitė pastebi, kad situacija Lietuvoje kinta, – prieš 10–15 metų žmonės iš viso nedrįso prabilti apie psichinę būklę. Dabar apie tai kalbama gerokai drąsiau, gerokai daugiau yra ir pagalbos.

„Statistika auga galbūt dėl to, kad daugiau žmonių turi sutrikimų, bet gali būti ir dėl to, kad jie daugiau kreipiasi, daugiau ieško pagalbos ir daugiau kalba apie tai. Anksčiau žmonės užsidarydavo, nesikreipdavo, būdavo gėda kreiptis, apie tai nekalbėdavo, – dalijasi B. Kaleckaitė. – Dažnai sakau, kad turi būti daugiau apibrėžtumo. Kai yra daug neapibrėžtumo ir dideli pokyčiai, žmogaus psichika negali atlaikyti ir išbūti tokioje situacijoje. Svarbu kurti rutinas, kurti bent kokį dienos saugumo „gabaliuką“, struktūras, kad geriau jaustumėmės. Rudenį išleista labai įdomi knyga. Kanados psichiatras, psichoterapeutas yra parašęs, kad mes dažnai sergam ir turim sutrikimų, galbūt, ne dėl to, kad esame silpni, o dėl to, kad mūsų pasaulis eina kažkur ne ten ir mes tiesiog nespėjam. Yra labai daug nesaugumo, neapibrėžtumo ir mums sunku gyventi pasaulyje, kokį susikūrėme.“

M. Marcinkevičius antrina, kad prieš kokių 10–15 metų pasaulyje buvo kalbama apie depresijos epidemiją. Pastarąjį penkmetį depresija niekur nedingo, tačiau statistika rodo, kad vyrauja būtent nerimo sutrikimai.
„Tai mokestis už mūsų šiuolaikinį gyveno būdą, už nuolatinį skubėjimą, už begalinį informacijos srautą, kurį mes turim priimti, bet iš tiesų nesugebam priimti – mūsų smegenys neevoliucionuoja kaip kompiuteriai kas keleri metai po kelis kartus. Nerimas dabar yra daugelio kasdienis palydovas, ir daugelis jau taip įpratę prie skubėjimo ir nerimo būsenos, kad net įsivaizduoja, jog tai normalu. Dažnai žmonės kreipiasi tik tada, kai ar ištinka panika, ar išsiveržia nerimas, nes jis turi kažkur išsiveržti. Labai dažnai nerimas išsiveržia per įvairius somatinius simptomus – žmonės pajunta [širdies] ritmo, skrandžio sutrikimų, kamuoja skrandžio opos ir taip toliau. Kai jau pradeda tirti kitų sričių specialistai, paaiškėja, kad priežastis yra visai ne somatiniai dalykai, o psichologiniai“, – aiškina psichologas.

Anot M. Marcinkevičiaus, nerimas, liūdesys ir kitos emocijos yra normalios, visi žmonės jas patiria, tačiau kiekvienas turi pats įvertinti, ar tai, ką jaučiame, netrukdo gyventi, ar nepablogėjo socialinis gyvenimas, gyvenimo kokybė.

„Kaip ir fizinei savijautai, mankštai skiriame laiko, taip turėtume ir įvertinti save. Dar vienas patarimas – tiek nerimo, tiek depresijos atveju labai dažnai žmogus negali pats savęs diagnozuoti. Svarbu stebėti savo artimuosius: jei labai keičiasi jų elgesys, savijauta, matome, kad yra dirglūs, nerimastingi, blogai miega ar tampa sulėtėję, niekas nebedžiugina, nieko nebenori, reikėtų jiems padėti, pašnekėti, nes save įvertinti visada sudėtingiau, iš šalies kartais matyti geriau“, – pataria Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktorius.

Žmonių perdegimas, būna, pajuntamas ir darbe. B. Kaleckaitė sako, kad lietuviai jau nuo seno yra tauta, linkusi daugiau dirbti, nei atostogauti, skirti laiko sau.
Brigita Kaleckaitė

„Kai seniau vykdavo mokymai apie perdegimą, tai jie būdavo daugiau pliusui pažymėti – o, kaip faina, tokius mokymus turėjome. O dabar paskutinius dvejus metus tokie mokymai labai aktualūs. Darbuotojai ir apskritai žmonės kalba, kad nespėja, yra didžiulis stresas, didelė įtampa. Ne tik nerimas, bet būtent tas ilgalaikis stresas gali mus labai stipriai sargdinti. Teko surinkti nemažą sąrašą priežasčių, kodėl ištinka perdegimai. Tų priežasčių yra daug ir vidinių, kai žmogus, pavyzdžiui, nemoka laiko planuoti arba pats negali sustoti, bėga nuo problemų, bėga nuo vienatvės, netgi mirties baimės, bet tos problemos gali būti ne tik vidinės, o ir išorinės. Kalbu apie tai, kad pačioje organizacijoje procesai taip suorganizuoti, sudėlioti, jog žmogus nebeturi laiko atsikvėpti. Visi žinome problemą, kad trūksta darbuotojų, – vienas žmogus dirba už du tris, daug projektų, krūviai dideli. Tad visada sakau, kad šią problemą reikia spręsti kompleksiškai: neužtenka padaryti mokymų – darbuotojai pasimokė ir viskas, nuo rytojais jie gyvena kitaip. Ne, į tą problemą reikia žiūrėti ir organizacijos lygmeniu – galbūt, keisti darbo procesus, mažinti krūvius, rūpintis ne tik per asmeninį ryšį, asmeninį požiūrį, bet ir žiūrėti, kaip veikia organizacija, kaip sistema“, – pašnekovė įvardija, kad ieškoti sprendimų turėtų ne tik pavieniai žmonės, bet ir įmonės.

Vilniaus Geštalto instituto vadovė sako, kad pokyčių jau yra, – darbuotojai stengiasi skirti daugiau laiko poilsiui, išdrįsta kalbėti su darbdaviais apie viršvalandžius, kalbasi apie sprendimus. Tačiau yra ir kita medalio pusė.

„Yra kitas niuansas, kurį mes matome, – kai pats sustoju, o aplinkui visi bėga, vėl kyla nerimas: visi kažką daro, visi mokosi, visi dirba, visi aktyvūs, o aš čia sėdžiu kažkur miškelyje ramus, ir gyvenimas eina. Beje, kai aplinkoje daug aktyvių ir bėgančių, labai sunku pačiam sustoti ir pagalvoti, ar tikrai verta bėgti kartu“, – įvardija B. Kaleckaitė.

Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktorius pastebi, kad nors žmonių požiūris į psichiatriją ir gydymą po truputį kinta, mitų vis dar neatsikratėme.

„Mitų visuomenėje daug, ir to yra dvi istorinės priežastys. Pirma – iš tiesų psichiatrija ilgą laiką buvo gana atsilikusi medicinos sritis. Daugelis ligų gydytos jau šimtmečiais, gana efektyvi ir chirurgija, ir terapinis gydymas. Pirmieji psichiką veikiantys psichotropiniai vaistai atsirado tik apie 1953–1956 metus – praeito amžiaus viduryje. Filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ visiems gerai žinomas, bet jis sukurtas dar prieš vaistų atsiradimą, todėl ten elektroimpulsinė terapija ir taip toliau. Reikia suprasti, kad per tą laiką pasaulis labai toli pažengė, o psichiatrija – ypač, nes vaistai atsirado gan vėlai, lyginant su kitomis medicinos sritimis“, – sako M. Marcinkevičius.
Martynas Marcinkevičius

Pašnekovas paaiškina, kad dėl gana vėlai atsiradusio medikamentinio gydymo psichiatrijos ligos visame pasaulyje vis dar stigmatizuojamos, o filmuose matomi kraupoki psichiatrinių ligonių vaizdai žmonių sąmonėje taip pat nekelia teigiamų emocijų. Be to, posovietinėse šalyse psichiatrija buvo gana ribota.

„Žmonės buvo atribojami nuo tos „laimingos tarybinės visuomenės“, nebuvo vietos tokiems. Net ir formalių draudimų buvo daug – dėl darbo, vairavimo ir panašiai. Per 30 nepriklausomybės metų mes senų senovėje palikome tą sistemą ir dėl tų pačių darbų daugumai profesijų jokių apribojimų nėra, negalima vairuoti tik su psichozėm, o su nerimu, valgymo sutrikimais, depresija – kuo puikiausiai. Kas man šiek tiek juokinga, nors suprantama, kad daug mitų turi žmonės, kurie nebuvo gimę sovietmečiu, – vadinasi, tuos mitus kažkaip sugeba perimti iš sovietinių žmonių, ir tai yra didelė problema, nes, kaip ir kalbėjome, kiek mes matome besikreipiančių pagalbos, tai – tik ledkalnio viršūnė. Tai reiškia, kad didžioji dalis negauna pagalbos ne dėl to, kad neprieina, o dėl to, kad neateina patys. Bet kuri negydoma liga progresuoja – nerimas ar perdegimas pereina į depresiją ar panašiai. Labai dažnas reiškinys, kai negydoma depresija, nerimas pereina į alkoholizmą, kitas priklausomybes – tai viena tamsioji pusė. Kita tamsioji pusė, kad tie žmonės kenčia“, – mitų žalą ir pasekmes paaiškina psichologas.

Asmeninių psichologinių problemų nesprendžiantys, nerimo ar kitų sutrikimų negydantys žmonės ne tik griauna savo gyvenimą, – dėl to kenčia darbo našumas, artimieji.

B. Kaleckaitė priduria, kad ne kartą specialistai girdėjo atsisakymų gydytis, kreiptis į psichologus ar psichiatrus: daliai tiesiog atrodo nepriimtina, nors jiems tai rekomenduojama.

„Aiškiname, pasakojame, pateikiame argumentų, kodėl reikėtų. Kartais prireikia net 1–2 metų jau lankantį psichologijos ar psichoterapijos konsultacijas žmogų įkalbėti nueiti pas psichiatrą. Kai kurie nebebijo ir drąsiai eina, kalbasi, bet dar yra dalis žmonių, kurie bijo, nenori eiti, nors pasireiškia silpnumo, ligos ženklas. O kita problema, kai nueina pas psichiatrą ir būna paskirta vaistų, – prasideda įvairūs žaidimai: negersiu, man jie nereikalingi, nepadeda. Yra labai daug mitų, kad tie vaistai gali pakenkti, tad žmonės nenori vartoti, nors vaistai būna tikrai reikalingi“, – dar kelias problemas atskleidžia pašnekovė.
M. Marcinkevičius sako, kad psichiatrai baigę medicinos studijas, tačiau mitų prisiklausę žmonės į psichiatrijos sritį neretai vis dar žiūri įtariai. Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia sulaužytą koją – ji gali sugyti ir nesugipsuota, tik ar neskaudės, kai bus palikta savaime gyti. Vargu. Tas pats ir kalbant apie psichinę žmogaus sveikatą – medikai, psichiatrai padeda tikslingai gydydami. Juolab kad vis daugiau darbui naudojamos smegenys.

Statistiškai moterys dažniau kreipiasi pagalbos, nors psichologai pastebi, kad vargu ar mažiau su problemomis susiduria vyrai. Tik, kaip ir fizinių sutrikimų atvejais, vyrai vengia medikų, rečiau ieško pagalbos.

„Tu gi vyras, turi būti didvyris, karys ir dvasinį silpnumą parodyti – nevyriška. Tą „tu vyras“, „tu neverk“, turbūt, daugelis atsimena iš vaikystės. Tas irgi labai veikia, – dar tokia mūsų kultūra. Statistika dažniausiai nemeluoja: vyrai nesikreipia, bet kitaip sprendžia problemas – per alkoholį ir kitas priklausomybes. Jie nesikreipia pagalbos ten, kur reikia, bet negali išbūti su ta dvasine būsena, ir tada vienintelis „gydymo“ būdas lieka alkoholis bei kitos psichoaktyvios medžiagos“, – dažniau priimamus vyrų sprendimus paaiškina psichologas.

B. Kaleckaitė pataria stebėti save ir artimuosius. O turėti problemų, patirti krizių nėra nenormalu. Žmonės negali būti antžmogiai, tiesiog reikia mokytis spręsti problemas, o ne bandyti nuo jų bėgti.

M. Marcinkevičius antrina, kad žmogus turi savęs paklausti: ar esu patenkintas savo gyvenimu, darbu? Svarbu nesistengti gyventi kažkieno primesto gyvenimo. O jei yra poreikis, nereikia bijoti tiesiog nueiti pasikalbėti su specialistu, – tikrai niekas nepuls guldyti į ligoninę.