Savižudybių sumažėjo visose grupėse, išskyrus senjorus
Penktadienį „Vilnius sveikiau“ surengtoje spaudos konferencijoje Suicidologijos tyrimų centro vadovas Paulius Skruibis sakė, jog savižudybių skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 40 iki 20 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Tai reiškia, kad per metus tragišką gyvenimo pabaigą pasirenka net 500 žmonių mažiau nei prieš 20 metų.
„Vyrai anksčiau nusižudydavo 5 kartus dažniau negu moterys, dabar skaičius sumažėjęs iki 3,9 kartų. Moterų rodikliai visada būdavo mažesni. Mažėja savižudybių praktiškai visose amžiaus grupėse, išskyrus vieną – vyresnius nei 65 metų amžiaus žmones. Tai problematiška dalis – tai, kas keičiasi visuomenėje, ką pasiekė prevencijos programos, yra iki 65 metų. Jų tie pokyčiai nepaliečia“, – sakė psichologas.
Nors savižudybių skaičius ir sumažėjo, o tuo reikia pasidžiaugti, tačiau Europos kontekste vis tiek išliekame juodojo sąrašo viršuje.
Vyresnių nei 65 metų žmonių savižudybės yra problema ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio valstybėse. Taip nutinka dėl to, kad tokiu metu žmogus nebedirba, sumažėja draugų, artimųjų ratas. Be to, žmogus susiduria su įvairiomis ligomis, taip pat ir demencija, Alzheimerio liga.
„Žmonės pradeda jaustis ne tik izoliuoti, bet ir našta savo aplinkiniams. Jei šeimoms nepalengviname situacijos, kaip prižiūrėti artimuosius, kai to jau reikia, mūsų ir kitų šalių tyrimai rodo, kad jausmas, jog esi našta, labai smarkiai prisideda prie savižudiškų minčių. Manau, kad sistema čia pas mus tikrai nelabai išvystyta, kad žmogus nesijaustų našta“, – sakė P. Skruibis.
Specialistai pastebi, kad senjorai nenoriai jungiasi ir į įvairias psichikos sveikatą gerinančias veiklas.
Konferencijos metu buvo aptarti ir pokyčiai Vilniaus mieste. Vilniaus miesto vicemerės Simonos Bieliūnės teigimu, savižudybių skaičius Vilniuje nuosekliai mažėja.
„Matome, kad mes, kaip didelis miestas, turime didesnį atotrūkį ir nuosekliau mažėjantį savižudybių skaičių“, – sakė vicemerė.
P. Skruibis pridūrė, spartesnę savižudybių skaičiaus mažėjimo tendenciją taip pat pastebi nuo 2016 metų.
Tačiau ilgalaikės psichoterapijos, finansuojamos valstybės, Lietuvoje gauti vis dar kone neįmanoma.
„Pagalbos krizės atveju yra daugiau, galima kreiptis į emocines linijas, psichikos centrus, kraštutiniu atveju, kai situacija labai rimta, yra ligoninė. Bet, kai kalbame apie ilgalaikę pagalbą, ji yra išskirtinai privačiame sektoriuje. Jei žmogui reikia ilgalaikės psichoterapijos, tai tik privačiame sektoriuje egzistuojantis reiškinys.
Krizes galima suvaldyti, bet sunkumai taip greitai neišsisklaido, reikia ilgalaikio darbo. Viena dalis, kad galime pasidžiaugti, kas geriau veikia, bet kita vertus, turime kaip valstybė stengtis, kad ilgalaikė pagalba būtų prieinama ne tik tiems, kurie turi lėšų“, – sakė P. Skruibis.
Atkreipkite dėmesį į savo miegą ir valgymo įpročius
Su psichologu P. Skruibiu po konferencijos kalbėjome, kaip atpažinti, kad psichinė savijauta yra prasta.
„Atkreipti dėmesį į psichologinę būklę reikėtų tada, jei pastebiu, kad ilgą laiką jaučiuosi taip, jog mažai kas man teikia pasitenkinimą, džiaugsmą. Prasta nuotaika susijusi ne tik su konkrečiais dalykais, nes visi nuliūstame tam tikrais momentais, bet tai tampa tarsi nuolatiniu gyvenimo fonu. Tai, kas anksčiau buvo smagu, patiko, dabar nebedomina“, – pasakojo pašnekovas.
Pasirodo, kad apie blogą psichologinę būklę byloti gali ne tik apėmusios prastos emocijos, bet ir fiziniai simptomai.
„Atkreipti dėmesį reikėtų ir į miegą. Kai žmogui pasidaro sunku užmigti arba jis prabunda anksčiau nei įprasta, nei reikėtų, o po to nebeužmiega. Gali būti ir taip, kad net po ilgo miego atsibundate nepailsėjęs. Taip pat, kai kažkas keičiasi su valgymu, nueinama į kraštutinumus, pradedama valgyti arba labai daug, arba visai nesinori valgyti“, – sakė P. Skruibis.
Tad iš esmės yra pagrindiniai 3 kriterijai, kai reikia atkreipti dėmesį, kad viduje kažkas negerai: prislėgta nuotaika ar ilgalaikis nerimas, malonumo nebeteikiančios veiklos, kurios džiugino anksčiau, bei sutrikęs miegas ir labai pasikeitęs apetitas.
„Žinoma, tokiu atveju galima pradėti pačiam žiūrėti, ko reikia, ko trūksta. Galbūt fizinis aktyvumas, pasivaikščiojimai, bėgiojimas ar sporto salė gali padėti. O galbūt žmogus miega per mažai, galbūt kankina situacijos gyvenime, kurios nuolat kelia stresą, todėl reikia kažką keisti.
Visgi, gali būti ir taip, kad žmogus jau kažką bandė daryti, o tai nepadėjo. Tada reikėtų ieškoti pagalbos, čia yra keli variantai. Vienas iš paprasčiausiai prieinamų – emocinės paramos linija, į ją galima bet kada paskambinti, ji anonimiška, nemokama ir gali padėti susigaudyti, ką toliau daryti. Taip pat galima kreiptis į psichikos sveikatos centrą poliklinikoje – ten yra tiek psichologų, tiek psichiatrų konsultacijos, priklausomai nuo to, ko reikia. Na, ir žinoma, yra privačiai teikiamos konsultacijos“, – patarė psichologas.
Psichologinė ir fizinė sveikata yra neatskiriama – jei kažkas negerai su kūnu, tai veikia ir mūsų emocijas, o jei emocinė sveikata prasta, ji veikia ir kūną.
Be miego ir valgio apie prastą psichinę būklę gali pranešti sunkumas krūtinėje – jis jaučiamas fiziškai, rodos, ją kažkas slegia, sunku kvėpuoti. Gali kankinti įvairūs skrandžio skausmai, padažnėjęs pulsas.
Pasak pašnekovo, kartais net sunku atskirti, kurie potyriai fiziniai, o kurie kilę dėl psichologinės būklės.
„Pavyzdžiui, panikos atakos metu žmogui atrodo, kad kažkas baisaus vyksta su jo sveikata, jį tuoj ištiks infarktas, todėl žmonės pradeda ieškoti pagalbos, atlieka tyrimus, bet jam pasakoma, kad su širdimi viskas gerai. Nieko keisto, kad šiuos simptomus galima supainioti“, – sakė P. Skruibis.
Jei miegate per mažai ar valgote prastai, jaustis emociškai gerai bus sunku
Pagerinti psichinę būklę kartais gali padėti ir paprastos taisyklės.
„Gali banaliai skambėti, bet yra tam tikros paprastos taisyklės, kurios gali padėti psichinei būklei. Jei žmogus miega mažiau nei 7 valandas, sunku bus jaustis gerai emociškai. Todėl iš pradžių reikia įsivertinti, ar pakankamai miegu.
Antra, pagalvoti, ką valgote. Jei prisikemšate bet ko, emocinei būklei tai nepadės. Jei tik sėdžiu, ir niekur neišeinu, irgi sunku jaustis gerai. Tai labai paprasti dalykai, bet jų nereikia nuvertinti“, – kalbėjo psichologas.
Užklupus sunkiai situacijai, nereikia pasiduoti mintims, kad viskas aplink yra beviltiška ir neišsprendžiama.
„Kalbant iš psichologinės pusės, labai svarbu neapsigauti, kai situacija atrodo beviltiška, neišsprendžiama, ir aplinkiniai nepadės. Būtina suprasti, kad toks jausmas yra apgaulingas – kritinė būsena lemia, kad mūsų matymo laukas susiaurėja, mums nuoširdžiai pradeda atrodyti, kad nėra kitų variantų, nėra išeities, nieko negalime padaryti. Prisiminkite, kad tai netiesa“, – patarė pašnekovas.
Tokiu atveju kito žmogaus perspektyva, artimasis, su kuriuo galima pasikalbėti, ar emocinės linijos savanoris gali padėti praplėsti matymo ribas ir parodyti, kad viskas nėra taip tamsu, kaip atrodo.
Neapleiskite žmogaus, net jei jis pagalbos atsisako
Nors pasakymas „pasiūlykite pagalbą, paklauskite, kaip sekasi“ užrašytas skamba gražiai, realybėje viskas gali būti visai kitaip. Net ir didžiausius sunkumus išgyvenantis žmogus gali atsisakyti pasikalbėti, būti atsitraukęs, nepasakoti, kas jį kankina.
Pasak psichologo, tokia situacija – netgi dažnesnė, nei pagalbos priėmimas nuo pat pirmo pasiūlymo.
„Reikia vis tiek bandyti prie tokio žmogaus prieiti. Tokiu atveju bandyčiau suprasti, kodėl jis nenori kalbėti, paklausti, kodėl nepapasakoja. Ar jis nenori su manimi kalbėti, ar su visais kalbėti, galbūt kalbėtų su specialistu. Neapleisti to žmogaus.
Retai kada būna taip, kad vieną kartą pasiūlius žmogui pagalbą jis pritaria ir pasiryžta ją gauti. Dažniausiai tai yra ilgalaikis procesas, nes žmogus iš pradžių galvoja, kad susitvarkys vienas, niekur nesikreips, tik vėliau pradeda abejoti, o kai artimasis neatstoja ir kalbina, pradeda galvoti, kad tikrai reikia kažką daryti“, – pasakojo P. Skruibis.
Psichologas pridūrė, kad iš savo tyrimų yra pastebėjęs, jog žmonės, turintys minčių apie savižudybę, nemoka išgyvenimais pasidalinti su aplinkiniais.
„Tokie žmonės dažnai turi ypatumą, mes jį vadiname emociniu suvaržimu, kad jiems ypač sunku kalbėti apie savo išgyvenimus. Tai tampa kliūtimi – jam blogai, bet žmogus neturi gebėjimo apie tai kalbėtis“, – sakė psichologas.
Kaip atpažinti, kad artimajam sunku?
Pasak P. Skruibio, norint atpažinti, kad artimajam sunku, iš pradžių galima pastebėti, kad kažkas pasikeitė, žmogus nebe toks, koks buvo anksčiau.
„Jo nuotaika būna prislėgta – galbūt ne visą laiką, socialinėse situacijose žmogus susiima ir atrodo visai gerai, bet namuose jis būna labiau prislėgtas, atsiranda neviltis. Tada labai svarbu pradėti pokalbį, pasakyti, kad matau, jog kažkas negerai“, – kalbėjo psichologas.
Žmogus, galvojantis apie savižudybę, dažniausiai būna nusivylęs savimi, aplinka ir kitais, todėl retai kada pats aktyviai ieško pagalbos, nes nelabai tiki, kad gali būti lengviau.
„Ir tos vilties taip lengvai neįpūsi, nepaskysi motyvacinių kalbų. Pagalba dažniausiai būna iš kitos pusės – ne įkvėpti, o išgirsti, išklausyti, kas yra negerai, kas susikaupę. Tada tos šviesos gali atsirasti daugiau“, – sakė P. Skruibis.
| Pagalbos telefonai: | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64. |
