Psichoterapeutas Vitalijus Žukas teigia, jog žmogaus asmenybei formuotis pamatai dedami pirmaisiais dvejais jo gyvenimo metais. Jei tuo metu pritrūksta motinos artumo ir meilės, brandos galima ir niekada nepasiekti.
Lemia motinos elgesys
Įsimylėjote iš pirmo žvilgsnio? Meilė trenkė lyg žaibas iš giedro dangaus? Negalite apie jį ar ją negalvoti? Taip gera, kad iš laimės svaigsta galva? Būtent apie tokį stiprų jausmą, kaip įkvėpimą kūrybai, nuolat kalba menininkai. Pasirodo, ne iš gero gyvenimo.
Psichoterapeutai sako, kad meilė turi keturias fazes. Susidomėjimą, pasireiškia seksualine trauka, nulemia estrogenai. Antroji meilės fazė – romantinis įsimylėjimas. Šis etapas pamažu pereina į prisirišimą ir tik vėliau išsivysto tikroji, brandi meilė.
„Įsimylėjimas yra beveik kaip liga, staiga apsvaigina tarsi koks virusas ir po kiek laiko kone savaime praeina. Euforiją žmogus jaučia tuomet, kai smegenys gamina didelį kiekį hormono dopamino. Vėliau aistrą, susijaudinimą, euforiją sukeliančio hormono kiekis smegenyse sumažėja, jį pakeičia kitos cheminės reakcijos, siunčiančios mums norą globoti, saugoti mylimą žmogų, prisiimti už jį atsakomybę. Bet jei žmogus nebrandus, dopamino sukeliamas pasitenkinimas gali įtakoti priklausomybę“, – aiškina psichoterapeutas V. Žukas.
Pasak psichoterapeuto, priklausomybė nuo jausmų atsiranda dėl ankstyvoje vaikystėje iš motinos negautos visapusiškos šilumos ir globos. Nesėkmingai susiklosčius oralinio prisirišimo laikotarpiui, dedančiam pamatus asmenybei formuotis, žmogus pradeda nuolat siekti patvirtinimo, jog yra mylimas, geidžiamas, gražus, vertingesnis už kitus.
„Pirmieji kūdikio gyvenimo metai yra lemtingi. Tai oralinio prisirišimo arba žindymo laikotarpis, kai vaikas yra visiškai priklausomas, o motina turi tenkinti absoliučiai visus jo poreikius: nori valgyti – duoda krūtį, verkia – paima ant rankų ir glaudžia prie širdies, kad girdėtų jos tvinksnius, kaip girdėjo būdamas įsčiose. Nešioja, glosto, myluoja, apsupa besąlygiška globa ir gerumu, teikiančiu kūdikiui pasitenkinimą. Kuo daugiau tos meilės vaikas gauna, tuo lengviau bręsta, todėl pirmuosius dvejus metus ji turėtų nesitraukti nuo savo kūdikio. Net ir vėliau, jei vaikas apleistas, neprižiūrimas, paliekamas likimo valiai, juo nesirūpinama, be abejonės, ateityje jo branda bus komplikuota. Tada, kai kūdikis žindo motinos krūtį, formuojasi jo seksualiniai potyriai. Ko pritrūksta kūdikystėje, stengiamės gauti seksualinių glamonių metu“, – aiškina V. Žukas.
Pasak psichoterapeuto, beveik nėra moterų, kurios savo kūdikiui galėtų visiškai atsiduoti, o kai kurios jo klientės, įmonių vadovės, į darbą grįžta jau po trijų mėnesių. Dėl to oralinės priklausomybės laikotarpio sėkmingai beveik nė vienas nesame praėję. Tai, ko kūdikystėje mums pritrūko iš motinos, suaugę bandome kompensuoti meilės ryšiais, santuoka.
Meilė laužo likimus
Priklausomybė nuo romantinių jausmų ir tikroji meilė yra du visiškai skirtingi dalykai. Priklausomas žmogus nuolat ieško naujo meilės objekto, nes visą laiką nori jausti euforiją, gauti dar vieną dopamino, vadinamo laimės hormonu, dozę – visiškai taip pat, kaip narkomanai ar alkoholikai, trokštantys atsigauti, pasijusti gyvybingais.
Eilinį kartą įsimylėję, tokie žmonės pasijaučia svarbūs, vertingi, nes suranda partnerį, atsakantį į jo siunčiamus signalus.
„O iš tikrųjų, kaip tik tos vertės žmogui ir trūksta, nes kūdikystėje jis negavo to, ką turėjo jam duoti motina – prisirišimo. Todėl dabar jam reikia nuolatinio patvirtinimo, kad yra mylimas, mielas, geidžiamas. Labai sunku gyventi tokiems nuo romantinių jausmų priklausantiems žmonėms. Kiekvienas naujas partneris jiems yra kaip dopingo dozė“, - sako V. Žukas.
Pasak psichoterapeuto, priklausomybė nuo romantinių jausmų ir normalaus įsimylėjimo skiriasi tuo, kad adekvatus žmogus nepuola dairytis kito partnerio, kai jo aistra sumažėja – jis nori saugoti, globoti, džiuginti mylimą žmogų, būti su tuo, kurį myli. Nutrūkus tokiam ryšiui, normalūs žmonės pyksta, liūdi, analizuoja, kas atsitiko, o priklausomi – lyg niekur nieko puola ieškoti naujų meilės objektų. Jų smegenys jau būna užfiksavę palaimą teikiančią emocinę būklę ir skatina siekti kuo greičiau ją atkurti su kitu partneriu.
Kad pajustų pasitenkinimą, kaskart dozė turi didėti, todėl naujų meilės ryšių pradedama ieškoti vis dažniau. Apleidžiamos šeimos, pamirštami vaikai, nelieka draugų, atidedami svarbūs gyvenimo įvykiai, į galvą lenda įkyrios mintys, pradedama fantazuoti, nepasitikėti mylimu žmogumi, atsiranda nesveikas pavydas, savininkiškumo jausmas, poreikis kontroliuoti. Visa tai veda prie depresijos, nusivylimo gyvenimu, todėl visi „romantikai“ anksčiau ar vėliau atsiduria psichiatro arba psichoterapeuto kėdėje.
Subręsti padeda psichoterapija
V. Žukas tikina dar nė karto nesulaukęs pacientų, kurie skųstųsi dėl poreikio įsimylėti. Paprastai visi ateina tada, kai gyvenimas apkarsta tiek, jog pasidaro per sunkus. Kaip ir visos priklausomybės, kenčiantys nuo romantinių jausmų troškulio, gydomi ilgalaike psichoterapija. Nors pagerėjimas ateina tik po kelių metų, nė viena priklausomybė visiškai neišgydoma – niekam nepavyksta išvengti atkryčių.
„Paprastai tie žmonės supranta, kad jiems kažkas negerai, bet apie tai nekalba nei su artimaisiais, nei su draugais. Nesako ir psichoterapeutui, tačiau gydant nerimą, depresiją ar kitus sutrikimus, gilinantis į asmenybės pokyčius, išaiškėja tikrosios priežastys. Padėti gali tik su psichoterapeutu užsimezgęs šiltas, adekvatus, į jokį įsimylėjimą neperaugantis ryšys, leidžiantis žmogui nuo oralinės priklausomybės pereiti prie asmenybės brandos“, – dalinosi patirtimi V. Žukas.
Pasak psichoterapeuto, net gilios senatvės sulaukęs žmogus gali būti nebrandus kaip mažas vaikas – ne be reikalo sakoma, kad kai kurie žmonės niekada nesubręsta. Psichoterapiniais terminais kalbant, tai yra oralinio tipo asmenybės. Tačiau koks nebrandus bebūtų žmogus, niekada nevėlu jam pradėti keistis.
„Asmenybė gali bręsti visą gyvenimą. To, ko kūdikystėje nesuteikė motina, gali suteikti saugus prisirišimas prie psichoterapeuto. Psichoterapijos proceso metu priklausomybės simptomai sumažėja. Bet tam reikia daug laiko – ne mažiau kaip dviejų metų“, - tikina V. Žukas.
Viską paaiškina biochemija
Kuo labiau vystosi neuromokslai, tuo labiau papildoma šiuolaikiškai modifikuota Froido teorija. Mokslininkai jau išsiaiškino, kad smegenų biocheminiuose procesuose dalyvauja ir mūsų elgesį nulemia maždaug 100 skirtingų medžiagų.
„Galima piktintis, kad suskaldžius meilę į cheminius komponentus, sumenkiname tą šventą jausmą ir jo paslaptingus kerus, bet mokslininkai jau pripažino, kad viskas, kas sukelia nuotaikų pokyčius, gali virsti mus kankinančiais įkyrumais. PEA junginio, kuris išsiskiria mums meilinantis, viliojant, koketuojant, poveikis panašus į amfetamino – narkotiko, sukeliančio euforiją, poveikį. Tą patvirtina ir smegenų skenavimas: kai kurios įsimylėjusių žmonių smegenų sričių būklė tampa panaši į opiatų sukeltą euforiją. Tada, kai liūdna, jaučiame beviltiškumą, neaiškų nerimą, kai trokštame pakilių jausmų, iš tiesų mus kamuoja tik biocheminis alkis – intuityviai ieškome dirgiklių, kurie praskaidrintų kasdienybę“, - tvirtina psichoterapeutas.
Būtent dėl smegenyse vykstančių biocheminių procesų aistrą gali sustiprinti pavojus, negatyvus susijaudinimas, baimė, įtūžis. Tai paaiškina, kodėl metų metus ant skyrybų slenksčio gyvena, o kartais ir visai neišsiskiria lyg katė su šuniu besiriejančios šeimos.
„Esu turėjęs pacientų, kurie po konflikto taip aistringai puola vienas kitam į glėbį, kad patiria didžiausią palaimą. Jų aistrą kursto pykčio priepuoliai“, – neslepia V. Žukas.