Akimirka, kai sužinoma apie ligą, – išskirtinės svarbos: tai paliudijo ir atliktas tyrimas
Anot Nacionaliniame vėžio institute dirbančios ir ilgus metus onkologinius ligonius konsultuojančios gydytojos psichiatrės dr. Giedrės Bulotienės, išgirdus vėžio diagnozę dažniausiai pirminė reakcija būna šokas: „Vėžio diagnozė labai sukrečia. Žmogus neretai susiduria net su egzistenciniais klausimais – kiek aš gyvensiu, kaip ilgai, kas dabar bus. Iškyla baimė, galima pavadinti net egzistencine krize, kuomet žmogus atsiduria akistatoje su labai sunkiais gyvenimo klausimais. Net jei tai – pradinė stadija, vėžio diagnozė priimama sunkiau nei kitų ligų, galbūt todėl, kad savyje turi stigmą“, – pasakoja dr. G. Bulotienė.
Praėjus šokui, ateina neigimo stadija – žmonės išgyvena jausmus, kuomet tikimasi medikų klaidos, neteisingos diagnozės ar pan. Kai kada šiuos išgyvenimus lydi atsiribojimas nuo artimųjų. Kita reakcija, dažnai sekanti po neigimo, – pyktis: ant gydytojų, artimųjų, galiausiai savęs. Ši emocija, anot psichiatrės, – normali ir šiuo atveju artimiesiems reikėtų tolerantiškai suprasti, kad sergančiojo pyktis – natūrali būsena, panašią pojūčių paletę praeina visi, susidūrę su onkologine diagnoze. Susidūrus su vėžiniu susirgimu, būdinga ir derybų bei depresijos stadijos. Jei pastaroji, depresijos, stadija užsitęsia, ateina metas įsiterpti specialistams – psichiatrams, psichologams ar psichoterapeutams. Galiausiai pasiekiama susitaikymo stadija, kuri taip pat pasireiškia labai skirtingai. Visgi itin svarbu tai, jog forma, kaip žmogui pranešama apie onkologinę diagnozę, turi didžiulę įtaką šiems vėlyvesniems procesams:
„Mes atlikome mokslinį tyrimą su krūties vėžiu sergančiomis moterimis ir nustatėme, kad tos pacientės, kurios išlieka nepatenkintos arba traumuotos to, kaip joms buvo pranešta apie krūties vėžio diagnozę, vėliau turi didesnę riziką patirti depresiją arba išgyventi potrauminio streso sutrikimą. Kiek man tenka konsultuoti pacientų, tą momentą, kai pirmąkart buvo pasakyta, kad jiems vėžys, pacientas atgamina ir prisimena daugybę laiko po to. Jis gali nebeprisiminti daugybės kitų dalykų, bet momentas, kada ir kaip sužinojo apie ligą, įsimena itin aiškiai su data ir aplinkybėmis. Jei žinia pranešta ne itin priimtinai – žodžiai „jums vėžys“ ausyse skamba ilgai“, – pasakoja G. Bulotienė, išleidusi knygą apie medikų bendravimo ypatumus su paliatyviais pacientais ir jų artimaisiais.
Kaip medikui pasakyti diagnozę tinkamai: svarbiausios taisyklės, kurių reikėtų laikytis kaskart
Tokią žinią pranešti tinkamai, anot pašnekovės, nėra taip paprasta, štai pavyzdžiui Šveicarijoje egzistuoja net specialūs mokymai, paruošiantys medikus tinkamai pranešti apie diagnozę, jos pažengimą ar atvejus, kuomet gydymas nebuvo efektyvus. G. Bulotienė sako, kad viena pagrindinių tokio pobūdžio žinios pranešimo taisyklė yra atsižvelgti į pacientą: jo amžių, išsilavinimą, net gyvenamąją vietą. Pagal tai parinkti retoriką, terminologiją, kuri, tikėtina, šiam žmogui bus priimtiniausia. Žinios negalima pranešti pvz. plaunantis rankas, vartant dokumentus ar užsiimant kitais pašaliniais darbais, užuot žiūrint pacientui į akis ir sutelkiant visą dėmesį. „Reikia išlaikyti pauzę, tai pasakyti pagarbiai. Kita vertus, ne per daug įsitempus, kad žmogus nepradėtų jausti didžiulio nerimo. Reikėtų pasakyti visą diagnozę, neslėpti. Visgi kai kada per vieną kartą suvokti daug informacijos gali būti per sunku. Reikėtų duoti laiko tą informaciją „suvirškinti“. Vėliau žmogus gali dar kartą klausti tų pačių dalykų. Nors gydytojui atrodo, kad jis viską jau paaiškino, bet žmogui buvo per sunku tiek informacijos priimti, ypač tokios skausmingos“.
Pateikiant vėžio diagnozę būtina kartu papasakoti ir koks bus gydymas, nepalikti žmogaus vien su žinojimu apie ligą. Bet kokiu atveju bendraujant su sergančiuoju svarbu suteikti viltį: „Žodis viltis yra pats svarbiausias šiame gydytojo ir onkologine liga sergančio paciento bendravime visą laiką. Visada turi būti suteikiama viltis, atsižvelgiant į to žmogaus aplinkybes. Tai nėra melavimas ar dirbtinis optimizmas, tačiau viltis – labai svarbi. Jei liga vietiškai išplitusi – galima pasakyti, kad irgi yra gydymo būdų, liga neišplitusi į gyvybinius organus ar pan. Kitaip sakant, pabrėžti tai, kas toje situacijoje yra pozityvaus. Meluoti negalima, tačiau kartais kai kuriuos dalykus galima sušvelninti ar pasakyti ne per vieną kartą, pasiūlyti pokalbį pratęsti vėliau ir t.t. Žinoma, teirautis paties paciento, kiek jis nori sužinoti apie ligą, ar galima tęsti pokalbį ir pan.“
Prieinama emocinė pagalba, tačiau dažnai pristinga drąsos kreiptis
Nacionaliniame vėžio institute besidarbuojanti psichiatrė pasakoja, jog čia atvykę onkologiniai pacientai užpildo specialų distreso termometrą, kuriame 10 balų sistemoje žymi, kiek distreso (patologinio streso) jaučia tuo metu. Jei šis žymėjimas pasiekia 5–6 padalą – kviečiamas psichologas. Pacientai turi galimybę naudotis psichologo paslaugomis tiek, kiek reikia.
„Turime ir psichiatrinį ambulatorinį konsultavimą, jei pacientas jaučia, jog tai reikalinga ir pasako apie tai gydytojui. Svarbu neslėpti savo tikrosios būsenos, nors gali būti sunku pripažinti, kad reikalinga pagalba“.
Onkopsichologinė pagalba prieinama ne tik Nacionaliniame vėžio institute. Nemokamas psichiatro ir psichologo konsultacijas teikia ir visos šalies psichikos sveikatos centrai. Egzistuoja ir atskiros iniciatyvos kaip antai 2010 m. asociacijos „Kraujas“ įkūrta VšĮ „Onkopsichologijos ir komunikacijos centras“, kuriame teikiamos nemokamos nuotolinės psichologų konsultacijos onkologine liga sergantiems, jau pasveikusiems žmonėms ir jų artimiesiems. Visgi, anot dr. G. Bulotienės, neretai pacientai prisibijo kreiptis pagalbos, tad čia svarbus aplinkinių, artimųjų paskatinimas, kai kada artimieji gali net savavališkai užrašyti sergantįjį konsultacijai, taip padrąsindami žengti reikalingą pirmąjį žingsnį.
Kaip apie ligą pranešti šeimos nariams: slėpimas nuo vaikų – klaida
Pranešti žinią apie ligą artimiausiems žmonėms – dar viena sukrečianti abi puses patirtis. Visgi gydytoja siūlo neslėpti diagnozės nuo artimųjų, nebent itin išskirtiniais atvejais, kuomet sergančiojo artimieji – itin senyvo amžiaus, patys turintys sveikatos bėdų ir galintys nebeatlaikyti skausmingos žinios. G. Bulotienė siūlo apie diagnozę pasakyti ir atžaloms:
„Kokio amžiaus bebūtų vaikai – jei jie gyvena kartu su tėvais, aišku, kad jie jaus, jog mamai ar tėčiui kažkas negerai. Apie ligą vaikams reikėtų paaiškinti pagal jų amžių ir supratimą, kalbant su mažais vaikais galima į pagalbą pasitelkti net lėlytes. Kai kurie žmonės galvoja, kad nesakydami savo vyresniems vaikams, kurie yra užsienyje, laiko svarbius egzaminus ar pan., juos apsaugo. Anaiptol, slėpti nereikėtų, mat tokiu atveju vaikas gali jaustis net įskaudintas, kad jam nebuvo pranešta. Žinodamas tikrą situaciją, vaikas galbūt norės tėvams skirti daugiau laiko, pagalbos“.
Artimųjų ir paties sergančiojo gyvenimas sužinojus apie vėžį: svarbu ir pokalbių, ir buvusios rutinos išsaugojimas
Ašaros, skausmas, negatyvios mintys – dažnas žmonių, kurių artimasis susidūrė su vėžio diagnoze, palydovas. Kai kada gydytoja sako net stebinti, kuomet pats sergantysis turi daugiau optimizmo nei jį supantys artimieji. Nors moksliniai tyrimai liudija, kad vėžiu sergančiojo artimųjų kasdienybėje depresijos ir streso rodikliai akivaizdžiai šoktelna į viršų, medikė įsitikinusi – šioje vietoje itin svarbu nepamiršti savęs:
„Stebimi atvejai, kai artimieji nebevalgo, nebemiega, gyvena tik artimo žmogaus liga. Tai – jau kraštutinumas. Privalu prižiūrėti savo psichikos sveikatą, išsimiegoti, nusiteikti pozityviai kiek tai įmanoma. Sergančiajam svarbu matyti, kad jo artimieji ne nuolat verkia, o gyvena savo gyvenimą. Šeimos gyvenimas neturi sustoti – vaikai turėtų toliau lankyti savo būrelius, sutuoktinis – taip pat tęsti sau įprastas veiklas.
Konsultavau vėžiu sergančią pacientę, kurios liga pažengusi. Moteris sakė pastebėjusi, kad jos kolegos ėmė šalintis, nebenori su ja kalbėti. Jie pasakė nežinantys, kaip bendrauti su šia moterimi. Pacientei tai – labai skaudu, mat ji laukia pokalbio apie bet ką: gyvūnus, gyvenimą, teatrą. Bet ką, tik nereikia tylos. Taigi, svarbu tęsti įprastą gyvenimą ir bendrauti su žmogumi kaip iki tol. Bendraujant su sergančiuoju reikėtų vengti perdėto ligos sureikšminimo, kadangi žmogus yra asmenybė, o liga – tik viena tos asmenybės dalis“, – savo praktika dalinasi medikė.
Sergant onkologine liga neretai susiduriama su itin sudėtingais emociniais išgyvenimais, pakilimus gali vėl keisti duobės, tačiau ir pats pacientas tinkama mąstysena pajėgus net labai padėti sau. „Itin svarbus gyvenimo prasmės jausmas ir, kaip minėjau pradžioje, vilties palaikymas. Gyvenimas yra prasmingas – net jei jis sunkus, lydimas kažkokių apribojimų. Juk išlieka bendravimas su artimaisiais, potyriai. Galbūt galima klausytis muzikos, vykti į gamtą, pasivaikščioti, tęsti malonias sau veiklas, kažką perduoti vaikams. Visame tame neabejotinai yra prasmė“, – pokalbį pabaigia dr. G. Bulotienė.