Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2017 m. nerimo sutrikimai buvo diagnozuoti beveik 300 mln. žmonių ir oficialiai tapo dažniausiu psichikos sveikatos sutrikimu pasaulyje. Ši problema koronaviruso metu tik dar labiau paaštrėjo. Dar vasarį psichikos sveikatos specialistai skaičiavo, jog psichologinius sunkumas vien Lietuvoje patyrė beveik kas antras gyventojas.
Sutrikimas seka nuo pat vaikystės
Nors skaičiai kalba patys už save, o apie patiriamas emocines problemas garsiai kalbėti išdrįsta vis daugiau žmonių, rasti pašnekovą, norintį pasidalinti savo gyvenimo su nerimu istorija, nebuvo lengva. Apie savo kovą su šiuo sutrikimu anonimiškai papasakoti sutiko Airijoje gyvenanti 42-ejų Rasa. Moteris atvira – dėl nevaldomo nerimo kurį laiką ji negalėjo gyventi įprasto kasdienio gyvenimo, vairuoti ar netgi atostogauti.
Rasa pasakojo, kad nerimas ją seka nuo pat mažų dienų: vaikystėje ji paniškai bijojo laidotuvių, į viską reaguodavo gana jautriai: „Kai aš buvau vaikas, požiūris į psichinę sveikatą Lietuvoje nebuvo labai geras, ir man net nekilo idėja apsilankyti pas psichologą“.
Bėgant metams, sako pašnekovė, problemos niekur nedingo, o tik aštrėjo ir savo piką pasiekė po emigracijos į Airiją: prasidėjo nemiga, lankė nejaukios mintys, ir Rasa, kaip pati sako, pradėjo įsivaizduoti baisiausius scenarijus, galinčius nutikti čia ir dabar.
„Naktį galvodavau, kad gali nutikti kažkas blogo, o aš nemoku kalbos. Man prasidėdavo dusulys, permušdavo širdis, galvodavau, kad galiu apalpti. Kaip aš išsikviesiu pagalbą? Tada skambindavau vyrui, pasakodavau, kad jaučiuosi labai prastai ir prašydavau, kad jis grįžtų namo. Jis galvodavo, kad aš simuliuoju, bet kartą pamatęs į namus važiuojantį greitosios pagalbos automobilį pradėjo mane palaikyti, net padėjo ieškoti informacijos, kas man gali būti“, – dalinosi Rasa.
Greitosios pagalbos automobilis, teigia moteris, tapo labai svarbia gyvenimo dalimi: prieš kiekvieną kelionę ji pasitikrindavo, kur yra artimiausias greitosios pagalbos punktas. Sykį, pamena Rasa, dėl nerimo netgi teko nutraukti atostogas ir grįžti namo.
„Man kažkas negerai“
Rasa sako gan greitai supratusi, kad greitoji pagalba – tėra laikina išeitis ir negali būti pastovus svečias namuose, tad pagalbos kreipėsi į medikus. Vis dėlto jų siūlomi gydymo metodai pašnekovės netenkino: „Įvairūs raminamieji negalėjo visko išspręsti. Aišku, tuo momentu aš jausdavausi geriau, tačiau vėliau visi simptomai grįždavo atgal ir aš visiškai nemačiau progreso. Galų gale aš pradėjau sakyti, kad man kažkas negerai ir man reikia pas psichiatrą“ .
Pasak pašnekovės, Airijos medikai psichiatro vizitui siuntimo nedavė, tad ji pati pradėjo ieškoti psichologo. Tiesa, sau tinkantį specialistą Rasa teigia suradusi ne iš karto. Nors pradėjusi lankytis pas psichologą sveikatos pagerėjimą pajuto ne iš karto, po kurio laiko pašnekovė teigia išmokusi gąsdinančias mintis nukreipti kita linkme.
„Aš bijojau atsisėsti prie vairo, galvojau, kad nuvažiuosiu nuo kelio, bet išmokau nukreipti savo mintis kita linkme. Pradėdavau galvoti, kokia puiki kelionė laukia manęs, kaip smagiai aš nuvažiuosiu. Ir po kurio laiko mano vairavimo baimė visiškai pranyko“. Pamažu, sako ji, vis sėkmingiau susitvarkyti sekėsi ir su kitomis nerimą kėlusiomis situacijomis.
O kas toliau?
Kaip pasakoja Rasa, kurį laiką nerimas visiškai buvo ją palikęs ramybėje, tačiau ratas vėl užsisuko pablogėjus sveikatai – moteriai grėsė gimdos kaklelio vėžys ir ji palūžo, prasidėjo stresas, baimė ir panika. Tuomet pašnekovė dar sykį kreipėsi į psichologą, pradėjo lankyti ir grupinę terapiją.
Rasa neabejoja, kad nerimo priepuoliai ateityje gali pasikartoti, tačiau sako suprantanti, kaip įkyrias, obsesines mintis stabdyti.
„Leidžiu savo kūnui pailsėti, jeigu jaučiu, kad jis pervargęs, nes mane pervargusią gali kamuoti tos nemalonios mintys“ , – kalba Rasa. Moteris sako, kad dabar klauso savo organizmo siunčiamų ženklų ir neleidžia jam kankintis. Būtent todėl, mano ji, sugeba save kontroliuoti.
„Aš žinau, ką man daryti, kad galėčiau padėti sau. Manau, kad tai yra svarbiausia – suprasti, ko reikia savai situacijai. Kas veikia man, nebūtinai padės kitam. Tačiau gyvenimas su nerimu yra pastovus darbas su savimi: aš visada sukontroliuoju savo mintis, neleidžiu negatyvumui išlįsti į paviršių, prieš miegą klausau raminančios muzikos ir darau tai, kas man patinka. Aš jaučiuosi laiminga, o tai yra svarbiausia,“ – pokalbį užbaigė pašnekovė.
Kas yra nerimas? Istorija, dažnėjantys atvejai ir kova su sutrikimais
Rasos istorija nėra vienintelė, tokių atvejų – milijonai. Ir nors per savo gyvenimą nerimą bent kartą ar kelis patiria kiekvienas žmogus, vis dažniau jis virsta gana sudėtingu, gyventi trukdančiu psichikos sveikatos sutrikimu.
Psichologai akcentuoja, kad nerimas dažniausiai yra mūsų atsakas į gresiantį pavojų – pirmykščių žmonių bendruomenėje tai buvo galimi plėšrūnai ar priešiškai nusiteikusi gentis. JAV psichologas Williamas Meekas rašė, kad šis priešistorinis mąstymas yra išlikęs iki šių dienų: pamačius plėšrų gyvūną, žmogus dažniausiai išsigąsta, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje nerimas atsiranda ir dėl, atrodytų, visiškai negrėsmingų dalykų – egzaminų, darbo pokalbių arba vizitų pas daktarą.
Nerimas taip pat gali būti reakcija ir į teigiamus pokyčius. Kanados psichinės sveikatos asociacija įvardijo, kad net šventės arba persikraustymas gali paskatinti nerimavimą.
Vis tik psichikos sveikatos specialistai sutaria, kad yra ne tik juodoji medalio pusė – nerimo jausmas gali skatinti veiklą, perspėja apie artėjančias grėsmes. Be to, Yasminos Tibi-Elhanany ir Simone G Shamay-Tsooros tyrimo atliktais duomenimis, buvo nustatyta, jog socialinę fobiją turintys asmenys jaučia daugiau empatijos kitiems.
Šeši dažniausiai pasitaikantys nerimo sutrikimo tipai yra generalizuotas nerimas, panika, socialinė fobija, specifinės fobijos (vorai, aukštis, vanduo), obsesinis – kompulsinis sutrikimas ir potrauminio streso sindromas.
Nors nerimo sutrikimas šiandien atrodo įprasta ir gana dažna diagnozė, Antikos laikais tai tiesiog buvo laikoma isterija. Šis žodis yra kilęs iš senovės graikų žodžio, reiškiančio „gimda“ ir, kaip jau galima atspėti, buvo laikoma moteriška liga. Senovės graikų filosofas Platonas V-IV a. pr. Kr. lygino moters gimdą su sutvėrimu, kuris „klaidžioja po moters kūną, blokuoja takus, sukelia dusulį ir ligas“.
Nerimas kaip galimas psichinis sutrikimas pradėtas matyti gerokai vėliau. Jau po Kristaus graikų filosofas Epiktetas nerimui įveikti siūlė taikyti modernų sprendimo būdą: žmogus turi suprasti, kad kai kurie dalykai negali būti sukontroliuojami – jie tiesiog vyksta.
Senovės graikų ir romėnų bei šiuolaikinio žmogaus supratimas apie nerimo sutrikimą gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, Viduramžiais psichikos sutrikimai buvo demonizuojami, o sergantieji, dažniausiai moterys, buvo apkaltinami raganyste.
Moterų žeminimas dėl psichinės sveikatos negalavimų tęsėsi ir Viktorijos epochoje: dėl savo tuometinės socialinės padėties moterys dažnai jausdavo nerimą, depresiją, paniką arba fobiją. Tokie negalavimai buvo įvardijami kaip isterija, kuri tradiciškai buvo laikoma moteriška liga. Vienas iš moterų isterijos simptomų buvo nerimas.
Viktorijos epochoje atgimė tradicinės, tyros moters paveikslas, todėl moterys, susiduriančios su psichiniais sutrikimais, dažnai atsidurdavo psichiatrinėse ligoninėse, nes buvo laikomos išprotėjusiomis. Viena tokių moterų buvo Saraha Gardner, kurios diagnozė skambėjo taip: išprotėjimas, sukeltas nerimo.
Panofobija arba nerimavimas absoliučiai dėl visko, didžiuliu nuovargiu pasireiškianti neurastenija ir psichoanalizės tėvu vadinamo Zigmundo Froido įvardinta nerimo neurozė – šiandien netrikomis laikomos diagnozės, kurios buvo artimiausios dabartiniam nerimo sutrikimui.
Įdomu tai, kad vienas Z. Froido pavyzdžių puikiai atitinka šiuolaikinio nerimo sutrikimo atvejį: pasak jo, moteris, išgirdusi, kad jos vyras kosėja, pagalvos, jog jis serga plaučių uždegimu ir pradės regėti jo laidotuves. Būtent tokia nelaiminga minčių gija yra siejama su dabartiniu generalizuotu nerimo sutrikimu, kuris, pasak Amerikos nerimo ir depresijos asociacijos, yra labiausiai paplitęs nerimo sutrikimas.
Šiuolaikinis nerimo sutrikimas buvo pripažintas tik 1980 metais, trečiajame „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo“ leidime. Taip nutiko todėl, kad nerimas buvo ir yra laikomas standartiniu jausmu, kuris yra visiškai įprastas žmonėms. Iki tol nerimas buvo įvardijamas tik kaip kitų ligų simptomas ir nebuvo galvojama, kad tai gali būti atskiras sutrikimas.
Paties dažniausio – generalizuoto – nerimo sutrikimo simptomai yra nemiga, įsitempę raumenys, sutrikusi koncentracija, nuovargis, pagreitėjęs širdies ritmas ir irzlumas.
Nerimo sutrikimai nuo natūralaus nerimo jausmo skiriasi tuo, kad nerimas pradingsta, kai dingsta grėsmė. Emocinės sveikatos centre „Lengvos mintys“ minima, jog įprastas nerimas visada turi priežastį, yra laikinas bei suprantamas tarp kitų žmonių. Čia ir atsiranda esminis skirtumas: nerimo sutrikimą turinčiam asmeniui nerimas dažnai kyla nesant konkrečiai grėsmei ir tai tampa ne reakcija į įvykius, o pastovia būsena.
Nerimo sutrikimas taip pat gali paskatinti ir kitas psichologines problemas, tokias kaip depresija. JAV terapeutas Sally R. Connolly tai apibūdina kaip amžiną ratą: nerimaujant į galvą skverbiasi mintys apie neegzistuojančias grėsmes. Tada asmuo pradeda jaustis blogai, nusivilia savimi ir artėja link depresijos.
Nerimo sutrikimai gali paveikti ne tik psichinę, bet ir fizinę sveikatą: nuo didelio nerimavimo pagreitėja pulsas, gali pykinti, silpsta imunitetas. Psichologas Timothy J. Leggas sako, kad dėl pastovaus kūno pasiruošimo grėsmei smegenys gauna didesnį kiekį deguonies. Taip jos padeda kovoti su grėsme iki tol, kol ji dingsta. Grėsmei nedingstant smegenys nepasiunčia signalo grįžti į ramybės būseną, nemažina deguonies kiekio, nes vis dar mano, kad yra pavojuje, ir taip silpnina organizmą.
Nerimo sutrikimo era: ar yra būdas išspręsti šią problemą?
Nors su nerimo sutrikimais žmonės susidurdavo skirtingais istoriniais laikotarpiais ir aplinkybėmis, šiandien ši problema tapo itin dažna ir aktualia: pasaulyje su nerimo sutrikimu oficialiai kovoja 173 mln. moterų ir 105 mln. vyrų. Kodėl?
Psichologė Anželika Bučinskienė sako, kad vieno faktoriaus nėra. „Yra ir tam tikrų biologinių priežasčių, pavyzdžiui, bendras streso lygis kasdien, nes gyvenimo tempas greitėja, žmonės daug dirba, mokiniai mokosi, lanko daug užklasinės veiklos užsiėmimų, ir tiesiog sustoti darosi vis didesnė prabanga. Visa tai susideda ir nerimo sutrikimai tampa dažnėjančia liga“ , – pasakojo psichologė.
2017 metų Lisabonos universiteto atlikto tyrimo metu, ilgesnes darbo valandas dirbantys žmonės patyrė daugiau nerimo ir depresijos simptomų, negu reguliariai dirbantys.
Lietuvoje metinis darbo valandų skaičius nuo 1995 m. padidėjo 7% procentais. Tuo tarpu Suomijos, laikomos viena laimingiausių šalių pasaulyje, tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo 19%.
Ilgesnės darbo valandos yra tik vienas iš daugelio faktorių, galinčių veikti tokį nerimo sutrikimo dažnėjimą. Kitas veiksnys gali būti socialiniai tinklai. A. Bučinskienė paminėjo, kad socialinėse medijose žmonės susiduria su viešu emociniu smurtu, kuris iš virtualios erdvės yra perkeliamas į realią visuomenę.
Socialiniai tinklai aktyvuoja dopaminą, malonumo hormoną. Toks trumpas malonumas gali sukelti priklausomybę ir tai pagrindžia skaičiai: šiuo metu 4,48 milijardo žmonių naudojasi socialiniais tinklais, tai yra dvigubai daugiau negu 2016 metais.
Įdomu tai, kad paskutiniosios dvi kartos – tūkstantmečio ir Z – patiria daugiausiai psichologinių problemų. Amerikos psichologų asociacijos duomenimis, Z karta rečiausiai savo psichologinę sveikatą laiko puikia.
Tendencijos rodo, kad situacija prastėja su kiekviena karta, tad ateityje tai gali tapti vis rimtesniu iššūkiu šiuolaikiniam žmogui. Be to, situaciją stipriai pablogino ir COVID-19 – nerimo lygis kyla visame pasaulyje.
Psichologė A. Bučinskienė pasakojo, kad 2020-2021 mokslo metų pradžioje psichologinių problemų turinčių moksleivių skaičius buvo sumažėjęs, tačiau jis vėl šoktelėjo vos tik mokyklos užsidarė: „Didėja rizika, kad sunkumai tęsis ne tik po pandemijos, bet ir jiems suaugus, jei nebus teikiama pagalba“.
Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo atlikto tyrimo „Gyvenimas, darbas ir COVID-19“ duomenimis, per pandemiją nerimo simptomų padaugėjo 7%, o jaunesni nei 35 metų žmonės šiuos simptomus jautė stipriausiai.
To priežastis yra dėl pandemijos nuskurdęs socialinis gyvenimas. Be to, smūgį psichinei sveikatai sudavė ir pati COVID-19 infekcija. Oksfordo universiteto vykdytame tyrime nustatyta, jog kas penktam COVID-19 persirgusiam pacientui buvo diagnozuotas nerimo sutrikimas, depresija ar nemiga. Daugelis iš jų bent 2 savaitėms turėjo būti izoliuoti nuo pasaulio.
Psichikos sveikatos specialistai jau dabar neabejoja, kad pandemijos padarinius emocinei savijautai žmonės jaus net ir tuo atveju, jei ji baigtųsi. Tokiu atveju tėvai gali gyventi su nerimo sutrikimu ir perduoti jį vaikams.
Valstybinio psichinės sveikatos centro vykdytoje apklausoje paaiškėjo, kad 48,2 proc. gyventojų nenorėtų gyventi psichikos negalią turinčio asmens kaimynystėje, o 45,2 proc. nenorėtų kartu dirbti. Ši stigma stabdo žmonų kovą su savo psichinės sveikatos negalavimais. Vis tik mažas šviesos lopinėlis yra: Z karta dažniau nei ankstesnės ieško pagalbos.
A. Bučinskienė pataria sustoti ir pagalvoti apie savo vertybes ir kodėl jos mums svarbios. Psichologė akcentuoja, kad taip pat labai svarbu pailsėti, tačiau nesiūlo nieko neveikti: „Poilsis gali būti veiklos pakeitimas. Labai svarbu yra susidėlioti sau ribas, kiek aš dirbu, kiek aš ilsiuosi savo gyvenime. Taip pat labai svarbus yra ir sąmoningumas, galbūt man šiuo metu nereikia dirbti penkiuose darbuose ar lankyti penkis užklasinės veiklos būrelius, dėl ko aš tai darau, kokie yra mano tikslai. Ir nėra nieko blogo nueiti pas psichologą, kuris sukuria tam tikrą ryšį.“
Svarbu neišsigąsti nerimo vos jam pasirodžius ir nepamiršti, kad jis atlieka tam tikrą funkciją – juk ne be reikalo tai yra pavojaus signalas. Vis dėlto, akcentuoja specialistai, reikia jausti savo kūną ir padėti jam, kai jis šaukiasi pagalbos. Svarbu leisti sau pailsėti gyvenime, kuris, regis, nesustoja judėti.
