Rinkis gyvenimą

Pabėgusi nuo smurto namuose, pateko į smurtaujančio sugyventinio glėbį

Savo karčia patirtimi sutiko pasidalinti Aušra (redakcijai vardas žinomas), vildamasi, kad jos istorija pasieks kenčiančius nuo smurto šeimoje ir tuos, kurie gali jiems padėti. Savo pasakojimą ji pradeda prisimindama vaikystę, kuri nebuvo lengva. Aušra augo kartu su tėvu, kuris piktnaudžiavo alkoholiu, dėl kurio smurtas šeimoje tapo kasdienybe nuo mažų dienų.

„Tai nebuvo fizinis smurtas – labiau psichologinis. Pastovi įtampa ir baimė namuose, gėda pasikviesti drauges. Naktį tekdavo keltis, su mama remti ir laikyti duris, kad jų neišlaužtų girtas tėvas. Po visko rytais lyg niekur nieko žygiuodavau į mokyklą“, – prisimena Aušra.

Tėvas nebuvo vienintelis žmogus namuose, kurio moteris bijojo. Iš tėvo ji dažniau patirdavo psichologinį smurtą, o vyresnis brolis prieš seserį dažnai smurtaudavo ir fiziškai.

„Patyriau reguliarų smurtą iš vyresnio brolio. Smurtas buvo tokio lygio, kad kai tėvų nebūdavo namuose, būdavau užsirakinus kambaryje ir neidavau nei į tualetą, nei valgyti, pavyzdžiui, atsikėlusi iš ryto ir iki pietų. Tai buvo dusinimas pagalve, daužymas kumščiais į galvą, spardymas. Taip pat pastovus žeminimas, gąsdinimai, kad jei nevykdysiu jo norų, tai mano mama mirs“, – prisimena Aušra.

Moteris prisimena, kad į tokius brolio ir sesers santykius šeimoje niekada nebuvo žiūrima rimtai. „Visa tai buvo nurašoma brolio ir sesers vaikiškiems pasimušimams ir niekas manęs negynė. Apart mamos, niekam ir nesiskundžiau, nes buvau įbauginta. Visi šie dalykai paliko man, jau užaugusiai mergaitei, gilius pėdsakus“, – pastebi ji.

Net ir užaugusios moters gyvenimas netapo nė kiek lengvesnis. Iš vienos aplinkos, kurioje smurtaujama, ji pateko į kitą, pernelyg nesiskiriančią nuo ankstesnės. Košmaras tęsėsi ir toliau.

„Tapau jauna moterimi, emociškai priklausoma nuo santykių, kuri susirado alkoholiką vyrą. Tai – klasikinė istorija, nes aukos pasąmonė traukia smurtautojus. Jis taip pat ne kartą yra kėlęs prieš mane ranką, pastoviai žemino, jog aš esu niekam tikusi, baisi, neprotinga. Nors tai absoliučiai neatitiko tikrovės, po visų savo patirčių aš tuo patikėjau ir vis labiau savim nepasitikėjau“, – pripažįsta Aušra.

Ryšius su broliu nutraukė: dabar gydosi priklausomybę nuo santykių

Mėgindama suprasti, kas su ja vyksta, moteris baigė socialines studijas, kurių metu domėjosi psichoterapija. Skaitydama įvairią literatūrą, Aušra suprato, kad pagalbos turi ieškoti pati – nėra teisinga leisti, kad kiti taip su ja elgtųsi.

„Pradėjau lankytis pas psichologę, kelis metus lankiau psichoterapiją. Tuo pačiu domėjausi aukos ir smurto santykiais. Supratau, kad iš to išsivaduoti galiu tik ugdydama save ir savo savivertę. Visi bejėgiškumo ir negalėjimo pasipriešinti jausmai kyla iš nemeilės sau. Ėmiau kviesti policiją smurtaujančiam sugyventiniui, kuris šiuo metu yra nubaustas dėl smurto artimoje aplinkoje. Įgijusi daugiau drąsos ir nenorėdama tęsti smurto rato, aš išdrįsau kviesti policiją“, – sako Aušra.

Gelbėdama save nuo smurto, moteris nutraukė ryšius su broliu. Tiesa, ji vis dar gyvena su sugyventiniu, tačiau jau metus laiko fizinio smurto nepatyrė ir toliau gydosi priklausomybę nuo santykių.

Šiandien ji nori, kad visi, patiriantys smurtą artimoje aplinkoje, ją išgirstų ir suprastų, kad nuo jų pačių priklauso, kiek visa tai tęsis.

„Vienareikšmiškai patarčiau nebijoti ir netylėti, nes aukos dažniausiai būna taip įbaugintos, jog slepia viską po 9 užraktais. Bet vienintelis poveikis smurtautojui – viešumas. Policija, krizių centrai, socialiniai darbuotojai ar pedagogai – bet kas. Taip pat, patarčiau skaityti tokią literatūrą, kaip „Moterys, kurios myli per stipriai“, „Toksiški tėvai“, „Suaugę alkoholikų vaikai“. Pabėgus iš smurto ir neugdant savęs, labai didelė tikimybė vėl į jį sugrįžti, tik su kitais žmonėmis“, – pataria Aušra.

Pagalba ir apsauga nukentėjusiems yra

Aušrai prireikė daugybės metų, kad išsivaduotų nuo artimųjų smurto. Visgi, kaip reikėtų tinkamai sureaguoti į smurtą artimoje aplinkoje, kad šis nepasikartotų? Kauno apskrities moterų krizių centro pirmininkė Naura Daukšienė teigia, kad pirmas žingsnis su tuo susidūrus – skambutis numeriu 112.

„Visų pirma, turi būti kviečiama pagalba. Jei nebus iškart iškviečiama policija, teisiniu aspektu pasekmių vėliau nebus įmanoma įrodyti ir niekas nieko negalės padaryti. Kalbant apie saugumą, kol atvyks policija, reikia užsidaryti kitoje patalpoje. Atvykusių pareigūnų darbas – išsaugoti žmogaus gyvybę ir sveikatą“, – aiškina ji.

Vis dėlto, smurtą patiriančios aukos dažnai neskuba kreiptis pareigūnų pagalbos: nukentėjusieji bijo, kad savo veiksmais pasodins artimus žmones į kalėjimą, bijo moralinės atsakomybės. N. Daukšienės teigimu, bene dažniausia teisinio proceso baigtis – smurtaujančiam asmeniui taikomas lygtinis teistumas metams laiko, jei jis nusikalsta pirmą kartą.

Tai reiškia, kad metus laiko jis negali padaryti jokio prasižengimo nei prieš smurto auką, nei prieš ką kitą. Jei visgi prasikalstų, tai reikštų realų teistumą. Nukentėjusiam žmogui tai reiškia garantiją, kad smurtautojas prie jo nesiartins.

Kauno apskrities moterų krizių centro pirmininkės teigimu, į krizių centrus kur kas dažniau kreipiasi jauni žmonės. Deja, N. Daukšienė pastebi, kad visuomenę neigiamai veikia tai, kad dažniausiai visa atsakomybė už smurtą atiduodama aukai.

„Kaip bebūtų keista, manoma, kad jei buvo smurtaujama prieš žmogų, tai ne šiaip sau, o dėl kažkokios priežasties. Pateiksiu pavyzdį: dažnai moterims sako, kad jei grįžo namo girtas vyras – tai ko tu prie jo lindai? Lindai ir gavai, juk žinai, kad prie girto diedo nėra ko lįsti. Tai kuris yra kaltas – tas, kuris sumušė, ar tas, kuris nukentėjo? Deja, toks mūsų mentalitetas“, – teigia N. Daukšienė.

Per šiuos metus pareigūnai jau gavo beveik 34 tūkst. pranešimų

Tuo metu Policijos departamento Viešosios policijos valdybos vyriausioji tyrėja Rasa Švanienė pabrėžia, kad, patyrus smurtą ar tapus jo liudininku, nedelsiant reikia kreiptis į pareigūnus.

„Patyrus smurtą raginame nukentėjusį asmenį, taip pat asmenį, tapusį smurtinio įvykio liudytoju, pastebėjusį smurtinį įvykį, skambinti tel. 112. Smurtą patyrusį asmenį taip pat ragintume kreiptis į Specializuotos pagalbos centrą, kuris teikia specializuotą pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims nepriklausomai, kreipėsi jie dėl įvykio į Bendrosios pagalbos centrą tel. 112, ar į policiją, ar nesikreipė“, – teigia R. Švanienė.

Kuo pareigūnai gali padėti nuo smurto nukentėjusiam žmogui – kas toliau vyksta nuo tos minutės, kai jie yra iškviečiami?

„Jei smurtą patyręs žmogus kreipiasi pagalbos tel. 112 ar vėliau į policijos įstaigą, toks įvykis užregistruojamas ir pradedamas tyrimas. Visais atvejais apie smurtą patyrusį asmenį policija praneša Specializuotam pagalbos centrui, kuris ir teikia pagalbą smurto aukai. Jei įvykyje dalyvauja ar jį mato vaikas, apie tokį įvykį visada pranešama Vaiko teisių apsaugos specialistams“, – aiškina R. Švanienė.

Anot tyrėjos, policijos registruojamų įvykių registro duomenimis, nuo 2012 iki 2016 metų pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje atvejų skaičius nuolat augo, 2017 metais, lyginant su 2016 metais, pranešimų sumažėjo (2016 m. – 50 285, 2017 m. – 47 941). Per 2018 metų sausio-spalio mėnesius užregistruoti 33 699 pranešimai apie smurto artimoje aplinkoje įvykius. Visgi, pareigūnams nėra žinoma, kiek asmenų dėl smurto kreipėsi į įvairias kitas įstaigas – prokuratūrą, specializuotą pagalbos centrą ir kitur.

Specialusis projektas „Rinkis gyvenimą“

Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija