Jauna moteris diagnozę „I tipo diabetas“ išgirdo 2012 metais, tuomet teko mokytis gyventi visiškai kitaip nei įprasta, daug sužinoti naujų dalykų, prisijaukinti rutiną.

„Kai susigyveni su liga, ji jau netrikdo, bet iššūkių gana daug – reikia nuolat matuoti gliukozės kiekį kraujyje, leistis insuliną (mano atveju). Kitiems reikia gerti vaistus. Būtina domėtis mityba, žinoti, kaip maisto produktai paveiks savijautą ir būseną. Aišku, svarbu ir fizinis aktyvumas, ir laiku lankytis pas gydytoją, nes reikia vaistų, ir palaikyti rutiną. Tai skamba kaip sveiko gyvenimo būdas, bet kad jis taptų sveiku, reikia labai daug sužinoti, labai daug kontroliuoti“, – apie jau prisijaukintą kasdienybę pasakoja pašnekovė.

A. Kišonaitė sako, kad nesilaikant disciplinos organizmas labai greitai primena apie ligą – pareiškia nuolatinis nuovargis, troškulys, tad pasitelkus nuolatinę kontrolę galima jaustis sveikam ir laimingam. Nors liga nėra išgydoma, jauna moteris pastebi, kad per jos patirties dešimtmetį daug kas pasikeitė.

Menininkė Agnė Kišonaitė: kol man nebuvo nustatyta diagnozė, su šia liga gyvenantys žmonės kažkiek gąsdino
Šaltinis: Shutterstock


„Beveik nuo pirmo susileisto insulino švirkšto pradėjau juos kaupti. Pastebėjau, kad pasikeitė ne tik patys švirkštų dizainai. Iš pradžių būdavo gliukozės matavimo juostelės: kad pamatuotum, turėdavai prasidurti pirštą ir užlašinti kraujo ant juostelės. Ir taip – 3–5 kartus per dieną. Dabar yra specialių jutiklių, su tokiu gyvenu penkerius metus, – tai didžiulis kasdienybės palengvinimas, nes pradedi suprasti, kas vyksta tavo organizme, kaip gliukozė svyruoja ir kaip nuo to priklauso ne tik fizinis aktyvumas – ar gali visu tempu dirbti, bet ir nuotaika. Sukilus gliukozei, kaip mes sakome, kai būna „aukštas cukrus“, žmogus tampa labai irzlus, piktas, nervingas. Kai viskas susireguliuoja į tinkamą kreivę, jautiesi laimingas, gali dirbti, džiaugtis. Labai aiškiai galiu palyginti būsenas. Manau, šie jutikliai man ir padėjo sėkmingai susilaukti vaikų, – mano vaikučiai linksmi, sveiki, viskas yra gerai“, – patirtimi dalijasi A. Kišonaitė.

Pašnekovė sako, kad visą parą stebimas gliukozės kiekis kraujyje leidžia sekti kur kas tikslesnius duomenis, nei tik kelis kartus per parą patikrinti pradūrus pirštą. Matyti duomenis galima telefone, tad net ir naktį nebereikia keltis ir durti į pirštą bei spausti kraujo ant juostelės. Pasižiūrėjus į duomenis, anot A. Kišonaitės, kartais pakanka tik suvalgyti ar išgerti tam tikro maisto ir problemai užkertamas kelias. Palengvėjusi savistaba leidžia kur kas paprasčiau sekti ligą.

Šiuo metu su diabetu susigyvenusi menininkė atvira: kol jai nebuvo nustatyta diagnozė, su šia liga gyvenantys žmonės kažkiek gąsdino.

„Jie atrodė kažkokie keisti, šiek tiek gąsdino – nežinojau, kaip elgtis, ką pasakyti, jei dar parodydavo, kaip švirkščiasi insuliną, norėdavosi bėgti. Diabetas yra liga, bet ją galima suvaldyti ir jos, ko gero, nereikia bijoti. Mano vyras su manimi išgyvena šią ligą, jis ir pats yra segėjęs jutiklį, pats žiūrėjo, kas vyksta, kai suvalgo tam tikro maisto. Maniau, kad sveikų žmonių ta kreivė labai tiesi, bet, pasirodo, patiriama tokia pati įtaka. Kartais juokiamės, kad nepavalgę vyrai būna irzlūs, jiems būtina pavalgyti, tai gali būti, kad tuo metu jiems trūksta gliukozės“, – apie tai, kaip liga atrodė iš šalies ir kaip dabar su ja gyvena, pasakoja A. Kišonaitė.

Pašnekovė sako, kad pačiai mažai teko patirti neigiamo požiūrio dėl savo ligos, tačiau ne kartą internete pastebėjo įrašų, kad sergantiems diabetu sunku susirasti antrąją pusę. Jauna moteris sako, kad sveiki žmonės neturėtų bijoti šia liga sergančių, mat šiuolaikinės technologijos leidžia gyventi normalų gyvenimą, o liga tampa tiesiog nepastebima.

Menininkė Agnė Kišonaitė: kol man nebuvo nustatyta diagnozė, su šia liga gyvenantys žmonės kažkiek gąsdino
Šaltinis: Tomas Raižys


A. Kišonaitė, siekdama atkreipti dėmesį į cukrinį diabetą, sukūrė specialius pleistrus jutikliams.

„Jei kas lanko baseiną, mėgsta vandens procedūras, gali įsigyti jutikliams prilaikytų specialių pleistrų – kas kartą nusilupus, reikia naudoti naują. Buvo sugalvota labai graži idėja – menininkai ir šiaip žmonės gali sukurti savo dizaino pleistrą, ir buvo malonu, kad mane pakvietė sukurti šiuos pirmuosius pleistrus, – pasakoja moteris ir parodo savo dėvimą pleistrą, kuris sukurtas pagal jos paveikslą „Poza 7“. – Mano visa kūryba ryški, išskirtinė, ir tas pleistras pasidarė toks gražus dizaino elementas, ne tik pleistras iš medicininės pusės. Jis gali būti madingas aksesuaras. Sukūriau du dizainus, vienas yra mano paveikslas „Ritualas“. Labai tinka diabetu sergančių žmonių kasdienybei, nes tai yra irgi ritualas – stebėti savo diabetą. Kitas, „Poza 7“, sukurtas pagal mano paveikslą, aš jį sumažinau ir padariau veidrodinį atspindį; tai poza, kad matytum save visą laiką kaip veidrodyje, stebėtum save.“

Idėjas sukurti kitokius, stilingus ir nenuobodžius pleistrus, anot menininkės, padiktavo jos pačios liga. Diabetu serganti jauna moteris sako, kad per savo patirtį supranta, ko norėtų ir kiti to paties likimo žmonės, – kad jų kūną puoštų gražus aksesuaras, o ne medicininė priemonė.

www.DELFI.lt

Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija