Vėluojanti kalba – vis dažnesnė problema: įtakos tam turi išmanieji telefonai
Vaiko kalbos vėlavimu vadinamas nežymus, vidutinis arba žymus kalbos neišsivystymas. Logopedė Liuda Jarošienė pastebi, kad vaiko kalbos vėlavimas – vis dažniau sutinkama problema.
„Šiandieninė situacija nėra džiuginanti, nes vaikų kalbos vėlavimas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų yra dažnesnis negu prieš 15–20 metų. Tarp daugybės to priežasčių negaliu nepaminėti ir neigiamos išmaniųjų technologijų įtakos vaikų kalbos, komunikacijos raidai. Įvairiausiose vietose – kavinėje, laukiant užsakyto maisto, poliklinikoje, laukiant eilėje prie gydytojo durų ar šeimos, giminės susibūrimo metu – galime pastebėti nuošalyje sėdintį vaikutį su įbruktu mobiliuoju telefonu rankose. Taip jis niekam netrukdo, nereikalauja dėmesio, o tik mažu pirštuku braukia per ekraną ir stebi besikeičiančius vaizdus, girdi skirtingus garsus, dažniausiai – jam nesuprantama kalba.
Ar tai skatina kalbos spartinimą? Tikrai ne, nes minėtais atvejais vaikas yra tik pasyvus žiūrovas, o kalbos vystymuisi reikalingas gyvas pašnekovas, gyvos emocijos ir sveika, gyva supanti aplinka“, – problemą pastebi logopedė.
„Išreikšdami savo poreikius, kūdikiai vartoja įvairaus sudėtingumo bei skirtingų tonacijų garsus, skiemenų eiles. Augant kiekvieną pirmųjų metų mėnesį mažylio tariami skiemenys sudėtingėja, ilgėja, pasidaro panašūs į dainavimą. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus, artimųjų balsus ir į juos reaguoja, guviau čiauškėdami, judindami rankas ir kojas, tokiu būdu norėdami atkreipti į save dėmesį. Labai svarbu vaikutį šnekinti, šypsotis, kaitaliojant veido mimiką palaikyti malonų bendravimą, jam dainuoti“, – aiškina L. Jarošienė.
10–12 mėnesių vaikai jau suvokia nuolat girdimus žodžius ir pats bando juos ištarti. Dažnai pirmieji žodžiai būna „mama“, „tete“, „dede“, „baba“, „lyja“, garsiažodžiai, imituojantys gyvūnų ar paukščių skleidžiamus garsus. Mažyliai jau suvokia žodžių prasmę, vykdo paprastus nurodymus, veiksmu atsako į savo vardą. Pamažu tarp vienerių metų vaikučių ir jo artimųjų prasideda prasmingas bendravimas, paremtas ne vien prisilietimais, gestais, bet ir žodiniu bendravimu.
„Antraisiais gyvenimo metais vaikų kalba sudėtingėja. Jie jau pažįsta artimuosius – brolius, seseris, žino jų vardus, gali pasakyti aplinkos daiktų pavadinimus. Vis dažniau savo norus reiškia žodžiais. Vartojamų žodžių reikšmė gali būti pritaikyta nebūtinai tik vienam objektui, pavyzdžiui, žodžiu „lialia“, pavadinama ne tik lėlė, bet taip vaikutis gali vadinti ir save ar kitą vaiką. Mažyliai vis labiau domisi aplinkos daiktais, apie juos klausinėja“, – sako logopedė.
Antraisiais gyvenimo metais reikėtų skatinti vaikus pakartoti nesudėtingus 2–3 skiemenų žodžius. Suaugusieji kalboje turėtų vartoti vis naujus žodžius ir, kad vaikas įsimintų, juos dažnai kartoti. Bendraujant su vaiku rekomenduojama įvardinti visus atliekamus veiksmus. Artėjant trijų metų gimtadieniui, vaikų aktyvusis žodynas sparčiai kinta, neretai kalboje vartojamos jau trijų–keturių žodžių frazės. Augant vaikui kalba vis plečiasi ir tobulėja.
Jei 2 metų vaikas neištaria prasminio žodžio – laikas sunerimti
„Net ir tos pačios šeimos vaikams kalba gali vystytis skirtingai. Kalbos vėlavimui įtakos gali turėti įgyti veiksniai, pavyzdžiui, genetiškai perduodamos ligos, arba neigiama patirtis – mamos persirgtos ligos nėštumo periodu, gimdymo traumos, vaiko patirtos traumos ir ligos ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu, o taip pat ir netipinės situacijos, kaip augimas dvynių poroje, dvikalbystė šeimoje, vaiko augimas nepalankioje aplinkoje, kai tėvai neturi įgūdžių, žinių apie vaiko auginimą. Tiek mažylio fiziniam, protiniam vystymuisi, tiek kalbos raidai reikšmės turi tėvų pasiruošimas motinystei, tėvystei, ar kūdikis buvo laukiamas, ar jo augimui namuose sukuriamos tinkamos sąlygos“, – galimas vaiko kalbos vystymosi vėlavimo priežastis įvardija logopedė.
Tad kaip į vėluojančią vaiko kalbą turėtų reaguoti tėvai, kada reikėtų kreiptis specialistų pagalbos? L. Jarošienės teigimu, tėveliai turėtų sunerimti, jei 2 metų vaikas dar netaria nė vieno prasminio žodžio, jo kalboje vyrauja vien garsiažodžiai ar ūbavimas, atskirų garsų skleidimas.
„Sukluskite, jei trečiaisiais gyvenimo metais vaikas dar vis nenaudoja žodžių, o savo prašymus iliustruoja gestais, mimika, ima namiškius už rankos ir veda, rodo tuos objektus, kurių jis nori, pavyzdžiui, veda prie šaldytuvo ir rodo, ką norėtų valgyti arba veda prie spintos ir rodo aukštai padėtą žaislą“, – teigia L. Jarošienė.
Vėluojanti vaiko kalba gali išduoti sveikatos sutrikimus
Kaip aiškina logopedė ir psichologė dr. Vilma Makauskienė, pirmaisiais ir antraisiais metais vaikas turėtų suprasti trumpus žodžius, nesudėtingus paliepimus, pavyzdžiui, parodyti prašomą daiktą.
Dvejų metų vaikai pradeda jungti žodžius į sakinius. Šie sakiniai dar būna trumpi ir nepilni, sudaryti iš „savo kalbos“ žodžių, tačiau atspindi santykius tarp žmonių ir daiktų. Trejų metų mažyliai jau moka pagrindinius gramatinius dėsningumus, tačiau sakinių struktūra ne visada taisyklinga.
Vis dėlto, tėvams kyla nerimas, jei tokio amžiaus vaikai neskuba jungti žodžių į sakinius ar apskritai „atsisako“ kalbėti. Ką reiškia vėluojanti vaiko kalba – ar dažniau tai susiję su bendravimo su mažyliu stoka, ar su kokiomis nors ligomis?
V. Makauskienės teigimu, dažniausiai vaiko kalbos vėlavimą gali sukelti nėštumo, gimdymo komplikacijos ar ankstyvajame periode po gimimo sutrikdyta kalbos centrų veikla.
„Svarbu kuo anksčiau atskirti organinius pažeidimus, kurie sutrikdo įvairių sričių raidą ir funkcinio pobūdžio sutrikimus, nes ir vienu, ir kitu atveju, kalbos raida gali vėluoti. Priklausomai nuo centrinės nervų sistemos pažeidimų pobūdžio ir sunkumo, gali vėluoti vaiko motorikos, kognityvinių procesų arba tik kalbos raida. Vaikų kalbai įtakos gali turėti ir neurologiniai susirgimai, raumenų tonuso, klausos sutrikimai, vėluojanti motorikos raida ir kitos priežastys“, – aiškina V. Makauskienė.
Šiuolaikinių tėvų rūpestis – bendravimo su vaiku trūkumas
V. Makauskienė pastebi, kad dauguma jaunų šeimų turi daug įsipareigojimų ir neretai pergyvena, kad bendravimo su vaiku stoka yra pagrindinė arba vienintelė kalbos vėlavimo priežastis.
Paklausta, ar esama bendravimo klaidų, kurios galėtų apsunkinti vaiko kalbos raidą, V. Makauskienė atsako, jog dažniausiai tėvai instinktyviai elgiasi teisingai.
„Nesu linkusi kaltinti tėvų, kad jie netinkamai bendrauja su savo vaiku, nes auginant pirmą vaiką ne visada aišku, kaip bendrauti pirmaisiais mėnesiais, sulaukus metų ar vėliau. Kai kalbos raida vyksta natūraliai, vaikas nesunkiai pradeda suprasti aplinkos daiktų ar veiksmų pavadinimus, laiku pradeda tarti pirmuosius žodžius ir sakinius.
Ankstyvame amžiuje su vaiku reikėtų bendrauti neskubant, paprastais, aiškiais žodžiais, kalbėti apie tai, ką vaikas mato savo aplinkoje. Vaikai moksi kalbėti kartodami aplinkinių sakomus žodžius, todėl pradžioje suaugusieji turėtų atkartoti tai, ką sako vaikas. Bendravimas turėtų būti malonus, linksmas, rodantis vaikui, kad norite išgirsti ir suprasti, ką jis bando jums pasakyti“, – aiškina logopedė.
Kiekvieno vaiko kalbos formavimosi tempas yra skirtingas, todėl pastebėjus, kad vaikas kalba mažiau nei jo bendraamžiai ir dėl to nerimaujant, V. Makauskienė pataria kreiptis į logopedą.
„Specialistas turėtų kvalifikuotai įvertinti vaiko kalbą, atsakyti į jūsų klausimus ir patarti, kaip skatinti vaiko kalbą namuose. Tėvams dažnai sakoma: dar mažas, išaugs, palaukite iki 3 metų. Kai kuriais atvejais, taip ir nutinka, kad mažylis staiga pradeda daug kalbėti, bet geriau kreiptis anksčiau, nes raminantys patarimai kartais nebūna teisingi“, – pataria logopedė.
Anot V. Makausienės, vaikų kalbai lavinti yra daug skirtingų būdų, žaidimų ir ankstyvojo ugdymo metodų. Patarti, kurie iš jų geriausia tinka konkrečiam vaikui, galima tik atsižvelgiant į kiekvienos šeimos situaciją, vaiko pomėgius ir gebėjimus.