Vagystė dažnam asocijuojasi su neigiamais jausmais ne tik dėl to, kad tai – nusikaltimas. Svetimo turto pasisavinimas kelia pasišlykštėjimą, vaizduotei „piešiant“ amoralaus, asocialaus žmogaus išvaizdą bei mąstymą. Tačiau yra žmonių, kurių būsena, lyg vidinis balsas, reikalauja pasisavinti bent menkiausią mažmožį ir taip pajusti didžiulį malonumą.

Kleptomanija – ne ypač dažnai nustatoma diagnozė Lietuvoje. Nuo vagiliavimo ji skiriasi tuo, jog žmogus nesiekia finansinės naudos, jo „varomoji galia" – malonumas, sukeliamas smulkios ar didesnės vagystės. Tiek terapeutai, tiek patys kleptomanai tikina, jog prieš ką nors pasisavinant kyla stiprus impulsas, kurio beveik neįmanoma suvaldyti, o kartais tai įvyksta net nesąmoningai. Pavogti daiktai saugomi lyg suvenyrai, išdalinami, arba, apėmus kaltės jausmui grąžinami atgal.

Neretai kleptomanija prasideda dar ankstyvame amžiuje ir laiku nesuvaldyta gali tęstis metų metus, o negydoma – ir visą gyvenimą. Apie savo polinkį, kaip pati sako, „kniaukti" įvairius daiktus papasakojo Ieva (vardas redakcijai žinomas, - DELFI), su kleptomanija gyvenusi dešimtmetį, tačiau po truputį sėkmingai su ja kovojanti.

„Turėjau nekontroliuojamą poreikį prisirinkti žėrinčių dalykų bei kanceliarinių prekių. Viskas prasidėjo nuo saldumynų noro, nors jų tėvai ir duodavo. Man nieko netrūko, bet jaučiau, kad tarsi taip reikia. Gana greitai tai peraugo į adrenalino poreikį, jei galiu taip pavadinti. Į kišenes pradėjau dėtis stiklinius kamuoliukus, gėlių dekoracijas ir panašius menkniekius. Ne dėl to, kad būčiau juos kažkam panaudojusi, tiesiog dėjausi į kišenes. Grįžusi namo sudėdavau tuos daiktus į paslėptą dėžutę.

Papuošalai
© Telšių aps. VPK
Papuošalai

Kuomet pradėjau daug rašyti, kilo poreikis rinkti rašymo priemones ir jas panašiai kaupti. Iš pradžių „kniaukdavau" iš didelių prekybos centrų, teisindamasi, kad niekas nenukentės, jie vis tiek „nurašo" dalykus nuostoliams, o antkainiai – milžiniški. Man nuo to kildavo kosminis pasitenkinimas.

Tėvams stengiausi nerodyti šio potraukio.

Po kurio laiko pradėjau rinkti nedidelius dalykus iš tėvų draugų, maniau, jie vis tiek turtingi, net nepastebės, kad dingo toks menkniekis, kaip šratinukas ar koks smulkus dekoro elementas. Niekada nieko neėmiau iš žmonių, kuriems, mačiau, kad trūksta išteklių, sąžinės balsas šiuo atveju buvo stipresnis.

Kartais susiformuodavo įprotis vogti smulkmenas iš labai konkrečių vietų, kuriose ilgainiui imdavau jaustis saugi. Lankydavausi ten reguliariai, vis ką nors pasiimdavau, kaskart, kad pridengti save, išleisdavau kažkiek pinigų ir taip sumažindavau kylančią kaltę", - pasakojo mergina.

Susizgribo pričiupta apsaugos darbuotojų

„Vėliau, sulaukus paauglystės, pradėjau „rinkti suvenyrus" iš beveik visų įdomesnių vietų, kuriose apsilankydavau. Viską dėdavau į atskiras prisiminimų dėžutes. Nors jas pasižiūrėti išsitraukdavau labai retai, poreikis vis didėjo. Iš visų kelionių parsitempdavau bent po 4 dalykus ir viskas turėjo būti „nukniaukta", kitaip man tai kažkodėl nebuvo vertinga. Paskui pradėjau rinkti smulkmenas iš draugų, bet nieko tokio, kas galėtų jiems pakenkti, sąžinė neleido. Taip pat stengdavausi daug duoti, dalindavausi viskuo, ką turiu.

Gal dukart buvau pričiupta, tai gana stipriai atkreipė mano dėmesį į esamą problemą, tačiau tėvai apie tai, ačiū Dievui, nesužinojo. Valdyti šį įprotį pradėjau mokytis būdama gal 17-os. Tad, skaičiuoju, kad vagiliavau apie 10 metų.

Vagystė parduotuvėje
© Shutterstock
Vagystė parduotuvėje

Sužinojusi, kas yra kleptomanija, pradėjau akylai stebėti savo elgesį. Mokiausi grąžinti pavogtus daiktus, jei ne iškart, tai bent jau kitą dieną, melsdama, kad tai palengvins jaučiamą kaltę, kuri tuo metu jau kildavo vos pažiūrėjus į dėžutes. Tiesa, vogti nenustojau iki kokių 20-ies, tuomet beveik visiškai nustojau tą daryti. Nors iki šiol turiu potraukį tam, turėjau problemų su žiebtuvėlių pasisavinimu – vakarojant netyčia surinkdavau visos kompanijos, o kai vakarėlis vykdavo pas mane – išdalindavau tiems, kam reikėdavo.

Draugai neretai pasijuokdavo, kad gal aš juos valgau, mat pasitaikydavo įdėti juos ten, kur neieškosiu paprašyta ir rasdavau tik grįžusi namo. Žmonės, kurie mane pažinojo ilgiau, ėmė tikrinti patys, mat buvo įpratę, kad aš, nors ir nelinkėdama nieko blogo, tarsi nejusdama, prisirenku visokio šlamšto. Tai nebuvo priežastis pykčiams ar nuoskaudoms, nes atradusi vis tiek grąžindavau viską.

Suprasti tokį dalyką ganėtinai paprasta. Jeigu pastebi, kad tam tikrų daiktų turi daugiau, negu reikia, atkreipi dėmesį, kad jų vis daugėja namuose. Nepriklausomai nuo noro ar poreikio, nepriklausomai nuo savistabos, kad to išvengtum. Taip tiesiog nutinka. Nežinau, kaip ši problema gali būti gydoma, išskyrus elgesio terapiją", - atvirai pasakojo jauna moteris.

Klinikinis psichologas, psichoterapeutas, LSMU Neuromokslų instituto Elgesio medicinos laboratorijoje bei Palangos klinikoje dirbantis mokslų daktaras Julius Burkauskas rekomenduoja patiems kleptomanijos nesigydyti ir visuomet pagalbos kreiptis į specialistus. Pasak pašnekovo, nors kleptomanai ir suvokia, ką daro, atsispirti impulsui yra pernelyg sunku.

Psichoterapeutas Julius Burkauskas
© Asmeninins albumas
Psichoterapeutas Julius Burkauskas

Neretai vagiliavimas pasireiškia vaikams, ar iš jo ilgainiui gali išsivystyti kleptomanija ir kokiame amžiuje ji pasireiškia dažniausiai?

– Vagiliavimas gali prasidėti paauglystėje, nors, kai kurių šaltinių duomenimis, tokio elgesio apraiškos gali būti stebimos maždaug nuo keturių metų amžiaus. Kalbant apie labai jauną amžių, tėvai neturėtų sunerimti, nes mažiems vaikams gali būti įprasta „pavogti" kokius nors smulkius daiktus gerai to neįsisąmoninant. Jie dar mokosi atskirti „tavo" ir „mano" sąvokas. Maži vaikai, ypač jaunesni nei penkerių metų, gali būti linkę pasisavinti, kai kuriuos daiktus, kurie jiems patinka. Kai tėvai tai pastebi, gali tiesiog išmokyti vaikus, kad taip daryti neteisinga. Iki maždaug aštuonerių metų vaikai mokosi ribų, o tėvai ir pedagogai yra atsakingi už jų nustatymą. Šiek tiek vyresni vaikai gali pavogti siekdami pasirodyti drąsūs ar sąmojingi, bandydami padaryti įspūdį savo bendraamžiams. Kai kuriais atvejais tam, kad sulauktų dėmesio. Tik jei vagiliavimas tampa nuolatiniu elgesiu, tai gali reikšti elgesio ar emocinio vystymosi problemas, kurios gali būti susijusios su nestabiliais santykiais namuose ar genetiniais veiksniai, galinčiais sukelti tokias problemas. Vaikams, kuriems pasireiškia nuolatinis vagiliavimas, dažnai sunku pasitikėti kitais ir jie dėl savo elgesio gali kaltinti kitus žmones. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad vidutinis kleptomanijos sutrikimo amžius yra 35-40-ieji gyvenimo metai. Moterims šis sutrikimas statistiškai pasireiškia šiek tiek anksčiau nei vyrams.

Kleptomanija, skiriasi nuo vogimo tuo, kad žmogus vagia ne dėl asmeninės naudos,
o tam kad palengvintų savo patiriamo distreso simptomus, kitais žodžiais tariant, impulsas pavogti yra toks stiprus, kad pasiduodama kompulsijai – veiksmo atlikimui. Tik nedidelis procentas (iki penkių procentų) vagių, kurie yra pagaunami nusikaltimo vietoje parduotuvėse iš tiesų serga kleptomanija. Žmonių, vagiančių parduotuvėse, amžiaus vidurkis nesiekia trisdešimties metų, tuo tarpų žmonių, sergančių kleptomanija, amžiaus vidurkis gali būti netoli keturiasdešimties metų. Nors abi grupės tiek vagiantys asmenys, tiek sergantys kleptomanija nurodo, kad prieš įvykdant nusikaltimą jaučia, jog negali atsispirti impulsui. Kleptomanija sergantys dažniau nurodo ir tai, kad jų gyvenime yra buvę tokių atvejų praeityje, kas rodo pasidavimą kompulsijai.

Kokius jausmus išgyvena kleptomanai, ar jaučiama kaltė, sąžinės priekaištai, apskritai prisimenamos daiktų pasisavinimo aplinkybės?

– Kuo daugiau laiko praeina nuo sutrikimo pradžios iki laiko, kai žmogus kreipiasi pagalbos, tuo jis jaučia didesnę kaltę ir gėdą prisipažinti apie savo elgesį. Nors tai ir savotiškai impulsyvus, automatinis veiksmas, asmenys turintys sutrikimą gali prisiminti kaip tai padarė. Dažnai pavogti daiktai nėra reikšmingi ir gali būti ilgai kur nors saugomi, padovanojami artimiesiems ar net gražinami į tas vietas iš kurių buvo paimti.

Ar kleptomanai supranta, ką daro?

– Bendrąja prasme taip, tačiau atsispirti troškimui yra pernelyg sunku. Pats elgesys yra suprantamas, tačiau paaiškinti savo elgesio priežastis, asmeniui sergančiam kleptomanija, gali būti sunku.

Kaip savo būseną ir elgesį aiškina jie patys?

– Dažnai kalbama apie nenumaldomą troškimą tai padaryti, greitą pasitenkinimą atlikus šį veiksmą ir iš karto po to užplūstančius gėdos ir kaltės jausmus. Asmenys geba įsisąmoninti galimas tokio elgesio socialines pasekmes.

Kenčiantys nuo kai kurių sutrikimų žmonės niekad nesikreipia pagalbos, kaip yra kleptomanijos atveju?

– Sergantys kleptomanija taip pat gali sirgti ir nerimo ar valgymo sutrikimais, bipoliniu ar asmenybės sutrikimu, žalingai vartoti psichoaktyvias medžiagas (neretai siekiant sumažinti kaltę ir gėdą dėl savo poelgių). Dėl galimų pasekmių žmonės dažnai bijo kreiptis pagalbos ir praktikoje tai yra ypač retai diagnozuojamas sutrikimas. Iš dalies tai patvirtina ir moksliniai tyrimai. Nors plataus masto epidemiologiniai tyrimai, siekiant įvertinti kleptomanijos paplitimą tarp gyventojų, nebuvo atlikti, Amerikos studentų apklausos rodo mažesnį nei pusės procento paplitimą, šis sutrikimas yra palyginti nedažnai sutinkamas ir dažnai šį sutrikimą stengiamasi nuslėpti.

Ar artimiesiems sudėtinga pastebėti kleptomaniją, kokiais bruožais, be vagiliavimo, ji pasireiškia?

– Dauguma žmonių, sergančių kleptomanija, vagia iš viešų vietų, pavyzdžiui, parduotuvių ir prekybos centrų. Kai kurie gali pavogti iš draugų ar pažįstamų, pavyzdžiui, vakarėlyje. Sergantieji paprastai neplanuoja vagysčių ir nedalyvauja grupinėse vagystėse, o pavogti daiktai yra labai mažos vertės. Troškimas pavogti gali būti svyruojantis ir kartais pasireikšti ypač intensyviai, o kartais susilpnėti.

Kleptomanijai būdingas pasikartojantis elgesys (vagiliavimas) ir sutrikusi galimybė tokį elgesį slopinti. Kleptomanijos sutrikimas panašus į obsesinį kompuslinį sutrikimą dėl nenugalimo noro atlikti tam tikrą veiksmą ir negebėjimo to noro sukontroliuoti. Kita vertus, kleptomanijos atveju žmonės dažnai pasakoja apie nenugalimą potraukį atlikti veiksmą, dar iki įsitraukimo į probleminį elgesį ir didžiulį pasitenkinimo jausmą pavogus.

Psichologinis testavimas dažnai nurodo į tokias asmenybės savybes kaip impulsyvumas, negebėjimas nusiraminti ir naujovių ieškojimas, palyginti su kontrolinės grupės asmenimis. Smegenų tyrimai patvirtina šiuos psichologinio testavimo duomenis, nes pateikia duomenis apie mažesnį kleptomanija sergančių asmenų priekinės smegenų srities baltosios medžiagos mikrostruktūrinį vientisumą, susijusį su impulsų kontrolės sunkumais.

Ką daryti, įtariant kad artimą žmogų kankina kleptomanija?

– Pirmiausia būtų rekomenduojama pasidalinti savo nuogąstavimais su artimuoju. Svarbu suprasti, kad kleptomanija yra psichikos sveikatos sutrikimas, o ne koks nors erzinantis asmenybės bruožas. Pirmiausia reiktų pasikalbėti be priekaištų ir kaltinimų, pasakant, kad jums iš esmės rūpi artimojo sveikata ir gerovė, jūs baiminatės, kokių pasekmių gali sulaukti vagystė, pavyzdžiui, sulaikymas, darbo praradimas, ar santykių nestabilumas. Galite paaiškinti artimajam, kad jūs suprantate, kad noras vogti gali būti toks stiprus, kad šiuo metu jums artimas žmogus tiesiog neturi jėgų tam atsispirti nukreipdamas savo mintis kažkur kitur. Taip pat galima paaiškinti, kad yra būdų gydyti šį sutrikimą ilgainiui leidžiant gyventi sau laimingesnį gyvenimą be kaltės ir gėdos. Jei vis tik atrodo, kad su artimuoju pasikalbėti šia tema nepavyks, viena iš alternatyvų gali būti psichikos sveikatos specialisto konsultacija, kurios metu galima būtų pasiruošti ir tinkamai susiplanuoti kaip išsakyti savo rūpestį, nesukeliant kito asmens gynybinės reakcijos neigti problemą.

Kur pagalbos kreiptis pačiam, jei supranti, kad esi įklimpęs?

– Galima kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, psichoterapeutą psichologą ar psichiatrą, kuris, įvertinęs atvejį, padės pasirinkti geriausią gydymo galimybę.

Kaip ši būsena gydoma?

– Nepaisant to, kad kleptomanija buvo aprašyta medicinos literatūroje beveik prieš du šimtus metų, šis sutrikimas yra vis dar menkai suprantamas, turint nedaug duomenų apie pagrindinę patofiziologiją ir tinkamą gydymo pasirinkimą. Kleptomanijos gydymo standartams nustatyti buvo paskelbta vos keletas aukščiausius mokslinių tyrimų standartus atitinkančių, placebu kontroliuojamu farmakoterapijos tyrimų. Stinga ir kontroliuojamų klinikinių tyrimų, analizuojančių psichoterapines intervencijas kleptomanijai gydyti. Taigi vis dar trūksta duomenų apie optimalias gydymo galimybes, trukmę ir tai, kokios naudos asmuo gautų iš medikamentų ar psichoterapijos. Vis dėlto, šiuo metu prieinami moksliniai šaltiniai pateikia duomenų, kad kognityvinės elgesio terapijos taikymas, daugiausia naudojant ekspoziciją ir atsako prevenciją, gali padėti gydyti kleptomaniją.

Ar pats žmogus, be terapijos bei kitokio gydymo, gali nugalėti kleptomaniją?

– Rekomenduotina būtų kreiptis į specialistą.

Pagalba turintiems priklausomybių
Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą:
Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC)8 5 213 7274info@rplc.lt
RPLC Vilniaus filialas8(52)137808vilnius@rplc.lt
RPLC Kauno filialas8(37)333255kaunas@rplc.lt
RPLC Klaipėdos filialas8(46)415025klaipeda@rplc.lt
RPLC Šiaulių filialas8(41)522488siauliai@rplc.lt
RPLC Panevėžio filialas8(45)582673panevezys@rplc.lt
Anoniminių alkoholikų draugija+370 685 05191/info@aalietuvoje.org
Pilnų namų bendruomenė+370 698 73005infopnb.lt

Rinkis gyvenimą
13