Anoniminių seksologų grupės tinklapyje sa-lt.lt skelbiama, jog dažniausiai nuo sekso priklausomi yra heteroseksualūs vyrai, sulaukę maždaug 40-ies metų. Neretai tai vedę ar gyvenimo partneres turintys profesionalai, kurie kontroliuoja visas kitas savo gyvenimo sritis, išskyrus vieną – negeba atsispirti geismui. Taip pat rašoma, kad daugėja ir nuo sekso priklausančių moterų, tačiau pastarosios pagalbos kreipiasi rečiau, nei vyrai.
– Seksas – sveiko gyvenimo dalis, tad priklausomybė nuo jo kitokia, nei nuo cheminių medžiagų: alkoholio, narkotikų. Pastarosios gydomos visiškai atsisakant vartojimo. Kaip nuo sekso priklausomas asmuo gali išgydyti priklausomybę, tačiau visiškai neišbraukti sekso iš savo gyvenimo?
– Labai geras klausimas, sukeliantis sunkumų net specialistams, nes seksualinis elgesys dažnai vyksta kontinuume, nesant aiškių ribų tarp sveikos išraiškos ir patologijos. Pavyzdžiui, masturbacija, neturint galimybės turėti „normalius“ lytinius santykius, laikoma normalia, tačiau masturbacija vietoje normalių lytinių santykių gali būti laikoma liguista, ypač jeigu ji įgauna įkyrų pavidalą ir tampa kompulsyvi.
Į jūsų klausimą aš rinkčiausi tokį atsakymą. Pasveikimas turėtų apimti liguisto seksualinio elgesio atsisakymą, jį keičiant normaliu. Jūs teisingai pastebėjote, kad seksas yra sveiko gyvenimo dalis, tačiau jis turi ir galutiniame rezultate suteikti džiaugsmą, o ne kančią tiek pačiam žmogui, tiek su juo susijusiems asmenims. Kaip ir minėjau, tai labai plati tema, kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl konkrečias rekomendacijas galima duoti tik po kruopštaus susipažinimo su situacija.
– Kokie yra pagrindiniai ženklai, kad žmogus priklausomas nuo sekso?
– Mes, kaip psichoterapeutai, savo praktikoje tikrai sutinkame žmonių, kurie kenčia dėl savo seksualinio elgesio, galinčio atitikti priklausomybės kriterijus. Tačiau žmogaus seksualumas yra toks įvairus ir kultūriškai determinuotas, kad visuotinai priimtos priklausomybės nuo sekso diagnozės klasifikacijose nėra. Arčiausiai šios sąvokos yra perdėto seksualinio potraukio diagnozė tarptautinėje ligų klasifikacijoje, kurią oficialiai naudoja Lietuvos specialistai. Praktiškai priklausomybę nuo sekso galima įtarti kai randami požymiai, būdingi visoms priklausomybėms.
Net vienas iš šių požymių jau gali reikšti rimtas psichologines problemas, o kuo daugiau kriterijų, tuo daugiau žmogaus seksualinis elgesys gali būti matomas kaip liguistas, sukeliantis problemų ir jam pačiam, ir aplinkiniams. Galima išskirti keletą dažniausių formų, kuriomis pasireiškia šis sutrikimas. Pagrindinis kriterijus yra, kad žemiau išvardintos veiklos užima taip vadinamo normalaus seksualumo vietą, atsiranda vietoje jo ir su laiku stiprėja. Tai perdėtas liguistas pornografinio turinio naudojimas, autoerotizmas ar masturbacija arba įsitraukimas į vis naujus seksualinius santykius.
– Kaip išsivysto ši priklausomybė? Ar esama charakterio bruožų, kitų aplinkybių, dėl kurių žmogus gali tapti priklausomas nuo sekso?
– Priklausomybę nuo sekso sukelia tie patys mechanizmai, kurie sukelia ir kitas priklausomybes, pvz., nuo alkoholio, kvaišalų ar lošimų bei žaidimų. Dažniau priklausomybės vystosi asmenims, kurių smegenų struktūra ir neurofiziologija pasižymi stipresniais ir primityvesniais „apdovanojimo“ mechanizmais. Šie asmenys linkę į paprastesnių, instinktyvių ir duodančių greitą efektą malonumų ieškojimą, nepaisant negatyvaus galutinio rezultato. Taip pat daugiau kenčia impulsyvūs, emociškai nestabilūs, nepasižymintys psichologine branda asmenys. Seksualinis elgesys, kaip ir bet kuris kitas elgesys, tam tikra dalimi yra išmoktas, todėl reikšmės gali turėti ir neigiamos patirtys vaikystėje bei paauglystėje. Dažniau tokie sutrikimai vystosi asmenims, linkusiems į socialinį atsiribojimą ir izoliaciją.
– Gal galėtumėte apibūdinti, kaip šia liga sergantys žmonės jaučiasi kasdieniame gyvenime? Kaip patys žmonės reaguoja galiausiai suvokę, kad yra priklausomi nuo sekso?
– Kaip ir visus žalingus vartojimus bei priklausomybes, taip ir problemas dėl seksualinio elgesio, yra labai sunku pripažinti pačiam sutrikimą turinčiam asmeniui. Turbūt visi pažįstame žmonių, kurių alkoholio vartojimas yra akivaizdžiai žalingas, tačiau pats asmuo to nepripažįsta teigdamas: „noriu geriu, noriu negeriu“, „vartoju saikingai ir t.t.“. Taip ir su liguistu seksualiniu elgesiu. Kadangi jis sukelia tam tikrą malonumą, paprastai prireikia daug laiko, kad asmuo suprastų, jog patiriama žala pradeda vis labiau nusverti malonumo naudą. Tokiais atvejais žmonės vis daugiau įsitraukia į liguistą, sekinantį seksualinį elgesį, vietoje taip vadinamo normalaus ir tai vyksta kitų praturtinančių veiklų (darbo, laisvalaikio, artimų santykių) sąskaita. Toks žmogus vis labiau tampa savo elgesio įkaitu ir praranda galimybę gauti pasitenkinimą, dažniausiai daug didesnį, iš kitų veiklų bei gyvenimo sričių. Žmonės, pripažinę problemą, gali pajausti savotišką palengvėjimą ir apsispręsti siekti pagalbos. Kaip ir kitų priklausomybių atveju, pačiam asmeniui be specialistų pagalbos susitvarkyti gali būti sunku, tačiau motyvacija, užsispyrimas, artimųjų geranoriškumas ir pagalba gali užtikrinti sėkmę.
– Ar sudėtinga šią problemą pripažinti sau ir kitiems žmonėms?
– Taip, be abejo, kaip ir visų priklausomybių atvejais. Pagrindinė problema šiuo atveju yra ta, kad psichologinės problemos visuomenėje dar dažnai siejamos su asmens silpnumu. Manoma, kad „tik silpnas žmogus gali turėti tokių problemų“. Nenoras atrodyti ar būti silpnu yra bene dažniausia nesėkmės priežastis. Reikia prisiminti, kad vienas iš visų priklausomybių svarbiausių kriterijų yra tas, jog jai išsivysčius pats žmogus jau negali pakeisti savo elgesio ir jo pastangos tampa nesėkmingos. Kitais žodžiais tariant, psichologiniai sutrikimo mechanizmai tampa stipresni už patį žmogų. Todėl pajutus, kad seksualinis elgesys sukelia sunkumų ar problemų, reikėtų drąsiai ir ilgai nedelsiant kreiptis į specialistus.
– Egzistuoja mitas, kad nėra tokio dalyko, kaip priklausomybė nuo sekso. Mat tai „malonus užsiėmimas, nedarantis ilgalaikės žalos psichiškai ir fiziškai“. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?
– Tai nėra vien tik mitas. Dėl labai didelių individualių ir kultūrinių seksualinio elgesio skirtumų iki šiol kyla diskusijų, kur yra ribos tarp normalaus ir liguisto seksualinio elgesio. Man, asmeniškai, atrodo labai svarbūs anksčiau mano išvardinti kriterijai. Normalus seksualinis elgesys turi būti suvaldomas, neturėti neigiamų pasekmių nei pačiam asmeniui, nei jo artimiesiems bei kitiems žmonėms ir neturi trukdyti gyventi pilnavertį gyvenimą plačiąja prasme.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje daugėja informacijos apie įvairiausias priklausomybes, tačiau sekso priklausomybė vis dar likusi griežtu tabu?
– Tai lemia kultūriniai ypatumai. Mes beveik tūkstantį metų gyvename katalikiškos kultūros įtakoje, be to, per penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius buvo teigiama mintis, kad „Tarybų sąjungoje sekso nėra“. Evoliuciškai seksualinio elgesio reglamentavimas ir ribojimas yra labai suprantami, nes beveik visą žmonijos egzistavimo laikotarpį seksualinis elgesys galėjo sukelti nesuvaldomas neigiamas pasekmes (nepageidaujamą nėštumą, ligas, visuomenės pasmerkimą ir kt.). Viso to įtaka jaučiama ir dabar. Laimei, savišvietos ir švietimo pastangos jau duoda rezultatų ir vis daugiau žmonių pradeda matyti seksualumą ne „juoda-balta“, bet platesniame kontekste. Pradedama atskirti, kas yra normalu, kas liguista, kas praturtina, o kas sekina, kas pageidautina, o ko geriau nepatirti. Tikiuosi, kad kuo toliau, tuo labiau tarp žmonių įsivyraus vis daugiau pusiausvyros ir harmonijos, įskaitant ir jų seksualumą.
Rasti daugiau informacijos apie priklausomybę nuo sekso bei kreiptis pagalbos galite čia: http://sa-lt.lt