Stresas darbe išdavė ligą
Kaip pasakoja J. Jočiūnienė, artėjant rugsėjo 1-ajai, streso, kaip visuomet, buvo itin daug. Pasiruošimas naujiems mokslo metams kiekvienam mokytojui yra išties įtemptas, tačiau J. Jočiūnienės istorija kiek kitokia. Priešingai nei kitoms jos kolegėms, moteriai ramybės nedavė ir tai, kad krūtinėje ji jautė itin aštrų skausmą, atsiradusį staiga ir netikėtai.
„Skausmas buvo ryškus, jis man priminė tokį įkyrų danties skausmą, žinot – kai visą laiką įkyriai maudžia. Manau, kad man jį į paviršių iškėlė didelis konfliktas darbe, kuris mane nuo galvos iki kojų supurtė. Vėliau šiai situacijai aš buvau dėkinga. Galbūt aš dar būčiau uždelsusi ir viskas kitaip būtų pasisukę“, – svarsto Jurgita.
Jausdama nemalonų skausmą ir žinodama, kad mokslo metai jau visai čia pat, ji ieškojo būdų save nuraminti. Kitaip tariant, atsakymų ir patvirtinimų, kad moteris sveika ir viskas, dėl ko teks stresuoti ateityje – bus tik nauji mokslo metai.
„Aš pagalvojau, kaip man greituoju būdu save nuraminti, todėl užsiregistravau į privačią kliniką, kad būtų greičiau, echoskopijai. Pakliuvau turbūt labai greitai, gal rugsėjo pirmą dešimtadienį, jeigu neklystu. Tyrimo metu supratau, kad kažkas yra ne taip, nes visa procedūra vyko tylomis – gydytoja man nieko nekomentavo, tylėjo, ilgai žiūrėjo ir tada pasakė: tu neišsigąsk, bet aš atsakyme įrašysiu labai baisią diagnozę“, – prisimena moteris.
Pašnekovė atvira: nors laukė begalė kitų tyrimų, diagnozė jau buvo aiški. Grįžusi namo ji puolė ieškoti informacijos internete, skaitė, kokie yra ligos simptomai. Kad diagnozė būtų patvirtinta ir tiksli, per apytiksliai dvi savaites jai buvo atlikta biopsija ir magnetinis rezonansas.
„Visa ta pradžia buvo kaip sapne ar košmare – kaip ir supranti, kas yra, bet vis dar netiki. Galutinį patvirtinimą aš gavau turbūt spalio pabaigoje“, – pasakoja ji.
Jurgitai diagnozė pasitvirtino ir buvo nustatytas krūties vėžys. Iki tol jokių nusiskundimų ji neturėjo – neužčiuopė guzelių, be to, vaikščiojo ir į profilaktines apžiūras, kurios nerodė jokių pakitimų. Ji iki tol jautėsi sveika.
„Mano vėžys, aš taip jį dabar vadinu, nes sako nereikia kovoti, o reikia su priešu susidraugauti, tai iš tiesų draugyste ir vadinu, iki šiol tos stadijos ir neturi, nes pagal tai, kokio dydžio buvo navikas, tai turėjo būti 3–4 stadija, bet kai man atliko operaciją, jau po visų chemoterapijų, jis labai gerai sureagavo – per pusmetį iš 8 cm patapo gal 0,5 centimetro. Po operacijos paaiškėjo, kad jis nebuvo išplitęs į limfmazgius. Tad mano diagnozė tarp 2 ir 4 stadijos iki šiol ir liko“, – teigia moteris.
Artimiesiems griežtai liepė negailėti
Paklausta, ar buvo momentų, kada į galvą lindo pačios blogiausios mintys ir nepalankiausi scenarijai, Jurgita tvirtai sako: „kovojau ne tam, kad imčiau ir pasiduočiau, o vėžys mane įveiktų“. Tad ir blogas mintis teko vyti šalin. Tačiau ji atvirauja, kad kartais kildavo nerimas dėl artimųjų.
„Mano vienas sūnus jau buvo pilnametis, beveik dvidešimties, bet jaunesniajam dar nebuvo šešiolikos. Jis buvo stimulas turbūt net ne kovoti, o suimti save į rankas. Kai mintimis sugrįžtu į tą laikotarpį, prisimenu, kad aš nė karto neverkiau. Žinot, mes moterys puolame į ašaras ir klausiame, kodėl man, už ką čia man taip? Iš tiesų mane ta situacija padarė tokia stipria, kad aš net ir per visą gydymo laikotarpį, praėjusi visus 9 pragaro ratus, neverkiau“, – išgyventomis akimirkomis dalijasi pašnekovė.
Moteriai teko iškęsti net 16 chemoterapijų, metus trukusią biologinę terapiją, operaciją, spindulinę ir hormonų terapijas. Per tą laikotarpį ji namiškiams griežtai kartojo: „negailėkite manęs, aš esu stipri, man viskas gerai“.
„Aš saviškiams sakiau, kad jeigu jau bus tokia situacija ir aš jau gulėsiu lovoje ir man reikės atnešti vandens, tada aš pasakysiu ir jūs atneškit. O šiaip aš neleidau sau net gulėti. Iš tiesų man labai labai padėjo ir judėjimas.
Vėl taip susiklostė likimas, kad mūsų namuose prieš keletą metų atsirado vokiečių aviganis, didelis šuo, kuris mane labai gelbėjo, nes tada žiema buvo labai šilta, praktiškai be sniego, tad visą laikotarpį mes pietų metu sėsdavome abu į mašiną ir važiuodavome į mišką kokioms trims valandoms. Tai va turbūt tas judėjimas labai daug davė – aš neturėjau net lovos režimų, aišku, būdavo sunku, bet perlipti per save reikia ir svarbu eiti į priekį“, – pasakoja ji.
Daugiau davė nei atėmė
Daugelis onkologinių ligonių, kalbėdami apie ligos pradžią, neretai sako, kad tai išbandymas, kurį siunčia gyvenimas, norėdamas pristabdyti nuolatinį lėkimą, suteikti šansą atsigręžti į save. Kaip sako Jurgita, jos istorija – ne išimtis. 25-erius metus ji dirbo mokytoja, tad neretai aplankydavo mintis, kad laikas pailsėti, galbūt metas kažką keisti. Vis dėlto, tam pritrūkdavo ryžto.
„Mokytojo darbas tikrai yra sunkus, alinantis, ir čia turbūt visiems mokytojams taip nutinka, kad prieš rugsėjo 1–ąją visi nenorime grįžti, nes vėl tie 9 sunkūs mėnesiai laukia. Tai mane irgi aplankydavo tokios mintys, kad aš jau pavargau, kad gal jau ir išsisėmiau, kad reikia kažką keisti, bet mane visada sustabdydavo ta mintis, kad aš daugiau nieko nemoku – ką aš? Aš net į „Maximos“ kasą negaliu atsisėsti, nes aš nemokėsiu dirbti.
Tai va tas visada stabdė, o iš tiesų šis periodas, galbūt pailsėjimas, taip pavadinkime, į mano gyvenimą atnešė labai daug pokyčių – dar beveik turėdama nedarbingumą pradėjau ieškotis naujos veiklos ir taip nutiko, kad sutikau tinkamus žmones ir beveik dvejus metus būdama kalbininke išdirbau visiškai priešingoje srityje – dirbau su finansais.
Padirbus dvejus metus nusprendžiau, kad man kažko aktyvesnio reikia, kad man pasidarė nuobodu ir tada supratau, jog aš jau nebebijau ir galiu keisti, tai metams laiko su dideliu prašymu buvau vėl sugrįžusi į mokyklą, žinote, mokytojų trūkumas visur, tai metus dirbau mokytoja, bet šiuo metu ir vėl užsiimu kita veikla“, – šypsosi moteris.
Jurgita atvirauja, kad daugeliui gali pasirodyti keista, tačiau ji ligai dėkinga. Kaip sako ji, vėžys daugiau davė nei atėmė.
„Aišku, jis atėmė ir moteriškumą, ir kompleksai po to visokie atsiranda, bet iš tiesų man ši liga daug davė. Aš patapau turbūt visiškai kitu žmogum. Davė begalę kitų, svetimų žmonių, apie kuriuos aš net nesusimąstydavau, kad aš jiems rūpiu, kad jie manimi rūpinasi. Ir kolektyvui labai esu dėkinga. Tiesiog atsirado begalė žmonių, kurie, pasirodo, yra šalia manęs, o aš net nepastebėdavau to. Tad iš tiesų tai irgi ne tik atima, bet ir duoda“, – pasakoja ji.
Svarbiausia – nusiteikimas
Nors ji supranta, kad vėžys – ne sloga, tad ir didžiuotis pasveikus ar visiškai įveikusi ligą moteris dar nedrįsta, bet tvirtai žino, kad „gyvenime niekas nevyksta be reikalo“, o tvirtas užsispyrimas ir pozityvus nusiteikimas ją veda į priekį.
„Tiesiog yra kažkas turbūt ten iš aukščiau mums suplanuota ir kartais, žinote, sakau, kad geriau mokytis iš kitų klaidų, bet mes gi ne visada pasimokome. Aišku, kai aš gavau šią diagnozę, tai vėlgi labai džiaugiuosi, kad ir mano draugės ėjo tikrintis, nes aš joms sakiau: mokykitės iš mano klaidų. Nors atrodė aš tikrinausi, bet tiesiog buvo, kaip buvo.
Likau dar daugelyje grupių, kur bendrauja onkologiniai ligoniai, tai kai tik perskaitau ir pajuntu, kad žmogui yra labai sunku, aš visada sakau: rašykite man. Aš nežinau iš kur, bet aš to optimizmo turiu. Nedingo nei jis, nei tikėjimas – aš einu į priekį. Ir visiems sakau: viskas bus gerai, nes visada gali būti blogiau.
Mačiau begalę stiprių žmonių. Mes vadindavome vieni kitus kolegomis, žinote, kai sėdi ir lašina chemoterapiją po 6 valandas, tai tiek istorijų išgirsti, visi šitie žmonės be galo stiprūs. Šie ligoniai neleidžia sau pasiduoti“, – pozityvia nata užbaigia pokalbį ji.
Visą reikalingą informaciją apie krūties vėžio prevencinę programą galite rasti ČIA. Apie emocinę pagalbą – ČIA.
| Pagalbos telefonai: | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64. |