Jaunos moters kančios privedė prie blogiausio: nematoma liga gali kainuoti gyvybę

Visiems pasitaiko blogų dienų, tačiau šios dažniausiai tiesiog praeina ir pasimiršta. Visgi, kai kuriems blogos dienos tampa blogomis savaitėmis ir mėnesiais, tada – metais. Ilgesniam laikui pamirštas gyvenimo džiaugsmas gali reikšti depresiją. Jauna moteris pasidalino savo išgyvenimais, privedusiais ne tik prie minčių apie savižudybę, bet ir realių veiksmų. Šiandien jai atsitiesti labiausiai padeda artimieji: savo pavyzdžiu ji nori parodyti, kaip atpažinti ir padėti depresija sergantiems žmonėms, kad šie nepakeltų prieš save rankos.

Netekusi mamos, Irena palūžo: šiandien bando atsitiesti

Tuo, kad gyvenimas yra gražus, Irena (redakcijai vardas žinomas) suabejojo būdama 31-erių, o netrukus pradėjo ir visai tuo nebetikėti. Nuo to laiko jauna moteris pradėjo lankytis pas psichiatrus – padėti Irenai jie bando jau 8 metus, tačiau tai nėra taip paprasta. Depresija yra sunki ir klastinga liga, kuri, Irenos atveju, trauktis visai neskubėjo – laikui bėgant, tik aštrėjo.

Moteris prisimena, kad tol, kol nesirgo, gyveno pilnavertį gyvenimą. Anksčiau ji džiaugėsi savo darbu – buvo pardavėja, turėjo mamą. Ankstesnės nuotaikos nebeliko tada, kai Irenos mama susirgo vėžiu. Neseniai Irena sužinojo, kad panaši diagnozė teko ir jos tėčiui – skrandžio vėžys. Sunkūs gyvenimo išbandymai prislėgė moterį. Juos atlaikyti šiandien padeda brolis.

„Liga paaštrėjo 2016 metais. Bandžiau nusižudyti. Mane išgelbėjo – turbūt nelemta buvo mirti. Po to karto gulėjau psichiatrinėje ligoninėje. Kai susergi, viskas pasikeičia“, – sako Irena.

Moters manymu, prislėgtam žmogui svarbiausias yra brangių žmonių artumas, buvimas kartu. Šiai dienai jai sunku atsakyti, kas galėtų visam laikui grąžinti gyvenimo džiaugsmą, tačiau jei ji sužinotų, kad artimam žmogui kyla minčių apie savižudybę, stengtųsi palaikyti artumą. Svarbu, kad niūrių minčių apimtas žmogus nesijaustų vienišas ir žinotų, kad bet kuriuo paros metu gali su kuo nors pasikalbėti.

Tačiau yra dar vienas klausimas, į kurį atsakyti nelengva: kaip atpažinti žmogų, kurį kankina tokios mintys, kuriam reikia pagalbos? Irena pripažįsta, kad šis klausimas labai sudėtingas.

Blogą vidinę būseną dažnas gali slėpti po netikra šypsena, nes kalbėti apie depresiją nėra patogu. Visgi, yra požymių, kurių nenuslėpsi: vienas jų – nuovargis gyvenimui. Pavargęs gyventi žmogus, rodos, neturi energijos niekam.

„Žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, būna labai pavargęs nuo ligos, nuo visko, jaučia beviltiškumą. Galiu tik vieną dalyką pasakyti: kas žudosi vieną kartą, yra didžiulė rizika, kad tai pasikartos“, – teigia moteris.

Nors Irenai vis dar sunku, ji prisipažįsta, kad šviečiant saulei viskas atrodo gerai. Net ir pokalbio metu, orui pragiedrėjus, moteris prasitaria, kad labai nori išeiti laukan su broliu. „Noriu eiti pasivaikščioti su broliu. Šiandien gražią dieną pranešė. Saulė visada gerai veikia“, – sako ji.

Tik tiesus klausimas atveria kelią pokalbiui

„Jaunimo linijos“ savanorė, psichologė Milda Matulevičiūtė teigia, kad didžioji dauguma „Jaunimo linijos” priimamų skambučių būna apie įvairius sunkumus, su kuriais susiduria jauni žmonės, tačiau dalis jų būna ir žmonių, galvojančių apie savižudybes.

„Apie savižudybės riziką gali signalizuoti daug kas. Visų pirma, pasikeičia žmogaus emocinė būsena – žmogus atrodo prislėgtas, apimtas liūdesio, beviltiškumo, jaučiasi vienišas. Jei po ilgą laiką trukusios prislėgtos nuotaikos žmogus staiga tampa linksmesnis, gyvesnis, tai gali liudyti apie priimtą sprendimą nusižudyti“, – pastebi ji.

M. Matulevičiūtės teigimu, apie pasikeitusią būseną signalizuoja ir tokie veiksmai: žmogus gali pradėti elgtis rizikingai, jo nebedomina veikla, kuri anksčiau buvo įdomi, žmogus gali pradėti atidavinėti daiktus, grąžinti skolas, surašyti testamentą. Gali pasikeisti ir žmogaus išorė – jis gali numesti svorio ar jo priaugti, gali skųstis prastu miegu ar apetitu, suprastėjusia fizine sveikata, seksualinio gyvenimo pokyčiais, gali nustoti rūpintis savo išvaizda. Apie savižudybę galvojantis žmogus gali siųsti ir su tuo susijusias žodines užuominas: „norėčiau užmigti ir nebepabusti”, „nieko nebenoriu“, „jau nebegaliu“, „be manęs pasaulis būtų laimingesnis“.

Jei visgi pajutome, kad šalia esančiam reikia pagalbos – kaip teisingai ją suteikti? Juk tai labai jautru – kaip nepabloginti situacijos?

„Nors dažnai galvojama, kad tiesus klausimas apie savižudybę gali paskatinti nusižudyti, tačiau tai nėra tiesa, todėl geriausia yra žmogaus, kuris jums kelia įtarimą, paklausti tiesiai. Tik tiesus klausimas atveria kelią pokalbiui, parodoma, kad apie tai nebijoma kalbėti. Jei žmogus apie savižudybę negalvoja, tiesus klausimas nepaskatins apie ją galvoti, tačiau parodys, kad tas žmogus klausiančiajam rūpi“, – aiškina psichologė.

Anot jos, labiausiai gydo pokalbis su kitu žmogumis, todėl pokalbio metu reiktų stengtis suprasti kas žmogų slegia, kaip galima būtų padėti sumažinti žmogaus kančią, o ne smerkti, nuvertinti sunkumus.

Rekomenduojama išklausyti, leisti kalbėti, padrąsinti kalbėti, patvirtinti, kad jis girdimas, parodyti supratimą, nevengti žodžio savižudybė, kai žmogus pasakoja apie savo sunkumus, reiktų pamėginti atrasti, kas sulaiko nuo savižudybės.

Nerekomenduojama nuvertinti žmogaus sunkumų, moralizuoti, stengtis įpiršti noro gyventi.
Visuomet galima patarti žmogui, kuris galimai galvoja apie savižudybę, paskambinti į „Jaunimo liniją“ arba parašyti laišką, gal net įsijungti į internetinį gyvo laiko pokalbį.

Greta noro mirti tuo pačiu metu yra ir noras gyventi

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos skyriaus vedėjos dr. Ievos Vaskelienės teigimu, natūralu, kad bet kuris žmogus gali pagalvoti apie savo savižudybę kažkuriuo gyvenimo etapu. Anot jos, net ir skaitydamas šį straipsnį, galbūt svarstys apie tai, galbūt įvardins sau, kad pats nesirinktų tokio kelio.

„Vis dėlto, rimtai susirūpinti reikėtų tuomet, kai žmogus ne tik galvoja apie savižudybę, bet ir ketina nusižudyti. Tai reiškia, kad turi apgalvojęs nusižudymo planą, įsigijęs priemones, parašęs atsisveikinimo laišką ar panašiai. Tokius ženklus nėra lengva pastebėti, žmogus juos gali slėpti nuo artimųjų. Vis dėlto, bendraudami su žmogumi galime pamatyti, kad jis išgyvena didelį psichologinį skausmą – kančią, nuoskaudą. Šį skausmą gali sustiprinti tarpasmeninių santykių sunkumai, vienišumas, nepasitenkinimas, neapykanta sau, bejėgiškumo jausmas“, – vardina I. Vaskelienė.

Jos teigimu, savižudybės krizė įvyksta, kai psichologinis skausmas, nevilties jausmas tampa labai stiprūs. Žmogus gali sakyti, kad nebemato prasmės gyventi, kad jaučiasi našta kitiems, kad jo sunkumai neturi išeities. Gali jaustis prislėgtas, bejėgis, piktas ar susierzinęs, nebejausti gyvenimo malonumo, nesidomėti įprasta veikla, atsiriboti nuo artimųjų.

„Ankstesnis mėginimas nusižudyti, piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais, agresyvus, neatsargus elgesys, sunkios psichologinės traumos yra rizikos veiksniai, pranešantys mums apie didesnį pavojų gyvybei. Bet net ir gilią savižudybės krizę išgyvenantis žmogus patiria ambivalenciją. Greta noro numirti tuo pačiu metu yra ir noras gyventi. Noras gyventi gali būti labai nedidelis, bet žmogus dar gyvas, o tai reiškia, kad kažkas jį laiko šiame gyvenime. Svarbu atrasti, kas tai yra ir sustiprinti norą gyventi“, – aiškina I. Vaskelienė.

Vilniaus psichiatrijos ligoninės Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos skyriaus vedėja pataria: jei manome, kad šalia esantis žmogus išgyvena savižudybės krizę, reiktų apie tai atvirai pasikalbėti – atrodai prislėgtas, papasakok apie tai. Ir išklausius išdrįsti tiesiai paklausti: man atrodo, kad tau šiuo metu labai sunku, ar galvoji apie savižudybę?

„Mūsų atvirumas tikrai nepaskatins žmogaus žengti lemiamo žingsnio. Priešingai, tai suteiks jam galimybę papasakoti, kaip jis jaučiasi. Mūsų dėmesys ir nekritikuojantis, nesmerkiantis pokalbis būtų pagalbos pradžia. Kiekvienam iš mūsų yra svarbu turėti artimą ryšį su kitu žmogumi, jausti, kad kažkam nuoširdžiai rūpime. Palaikantys žmonės, esantys čia ir dabar šalia, yra svarbus veiksnys, saugantis nuo savižudybės. Taigi būtų svarbu savižudybės krizę išgyvenančio žmogaus nepalikti vieno ir ieškoti tolimesnės pagalbos“, – teigia I. Vaskelienė.

Anot jos, kitas žingsnis būtų kreiptis į psichikos sveikatos specialistus. Medicinos psichologai, gydytojai psichiatrai gali kompetetingai įvertinti savižudybės grėsmę, pasiūlyti tinkamą pagalbą.

„Kai savo darbe Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje susiduriame su žmogumi, kuris ketina nusižudyti arba atvyksta pas mus po mėginimo nusižudyti, visų pirma stengiamės užtikrinti jam saugumą ir užmegzti bendradarbiavimu pagrįstą kontaktą. Tuomet kartu įvertiname dabartinę būseną, kiek stipri savižudybės grėsmė. Pokalbio metu ieškome, kas paskatino galvoti apie savižudybę, kokie yra rizikos veiksniai, o taip pat dėl ko verta gyventi ir kas gali palaikyti šiuo sunkiu gyvenimo momentu“, – aiškina ji.

Taip pat su žmogumi aptariamos pagalbos galimybės ir sudaromas savisaugos planas. Jame žmogus įvardina, ką pats darys, kad ištvertų sunkų periodą, kokių konkrečių veiksmų imsis sustiprėjus savižudybės krizei.

„Šie veiksmai gali būti visai nesudėtingi, pvz., paskambins artimam draugui, pažiūrės mėgstamą filmą ar išeis pabėgioti, kad tuo metu slegiančios mintys apie savižudybę sumažėtų. Savisaugos plane taip pat įvardinami artimieji, į kuriuos žmogus galėtų kreiptis, ir profesionalios pagalbos galimybės. Siekis yra, nors ir nedideliais žingsniais, bet stiprinti norą gyventi“, – aiškina I. Vaskelienė.