Garsus aktorius gyvena su liga, kurią dažnas rinktųsi nutylėti: lipant į teatro sceną, balsai galvoje liepdavo daryti baisius dalykus

Kai prestižinius apdovanojimus pelnęs aktorius Marius Repšys maudėsi šlovės spinduliuose, niekas negalėjo pastebėti, kad už didelio talento ir nesibaigiančios energijos slepiasi klastinga liga. Nepamirštamą Vandalo vaidmenį įkūnijusiam aktoriui siekti svajonių teko klausantis piktų balsų galvoje, kurių niekas kitas negirdėjo, išgyvenant mintis apie savižudybę ir kasnakt miegant vos po 2 ar 3 valandas. Apie bipolinį sutrikimą šiandien atvirai kalbantis aktorius įsitikinęs, kad apie psichikos ligas turėtų būti mokoma mokyklose, nes šios žinios gali išgelbėti daug gyvybių.

Bipolinis sutrikimas – diagnozė, apie kurią M. Repšys šiandien kalba visiškai atvirai, nepraleisdamas net ir tokių akimirkų, kurių dažnas gėdytųsi. Tarptautinėje psichikos sveikatos konferencijoje „Rethinking Mental Health“ jis prisiminė ir pačias ankstyviausias savo gyvenimo patirtis, kuriose pajuto pirmus bipolinio sutrikimo signalus. Nei pats aktorius, nei jo artimieji ilgą laiką net neįtarė, kad neįprasta jo savijauta ir elgesys reiškia psichikos ligą, kurią reikia gydyti.

Pirmos mintys apie savižudybę aplankė septynerių

Aktorius gimė Vilniuje, skirtingų tautų ir kultūrų – mamos totorės ir tėvo žydo – šeimoje. Vaikystėje jis gyveno Kijeve, tačiau Černobylio avarija privertė šeimą sugrįžti į Vilnių. Šį laikotarpį aktorius prisimena kaip itin sudėtingą.

„Kai grįžau į Vilnių, mano tėvai išsiskyrė. Mano tėvas susirado kitą žmoną, o mes su mama labai neturtingai gyvenom. Turėjome tuščią butą be baldų, miegojome ant čiužinio. Aš buvau utėlėtas, mano mama irgi buvo utėlėta“, – sunkią vaikystę prisimena M. Repšys.

Nuo mažens jis buvo įsitikinęs, kad visur turi būti pirmas, tobulas, sau ir kitiems norėjo atrodyti kietas, stiprus, viską galintis. Vaikystėje jam buvo svarbu pasirodyti prieš draugus, tačiau vienas tokių bandymų anuomet, septynerių metų berniukui, baigėsi nesėkmingai.

„Kartą draugams pasakiau: chebra, gal jūs išalkot? Sako – taip, mes labai alkani. Nuėjom prie parduotuvės, užėjau į vidų, paprašiau jų palaukti lauke. Buvo tokios bandelės „Trys kapeikos“, ir aš sugalvojau jomis draugus pamaitinti. Prisivogiau tų bandelių, praėjau pro kasas. Beeinant pro duris, vienas vyriškis čiupo mane už rankos ir pradėjo šaukti: vagis, vagis! Subėgo pardavėjos, pradėjo tempti mane į tarnybines patalpas, užrakino kažkokiame sandėliuke. Pirma mintis, kuri tuo metu šovė man, septynmečiui, į galvą – aš turiu nusižudyti. Ieškojau peilio, virvių, paklodžių, kad galėčiau pasikarti, bet nieko ten neradau. Manęs atėjo pasiimti patėvis, ir, nors nieko man nesakė, iš baimės apsišlapinau. Draugai manęs jau nebelaukė“, – pasakoja M. Repšys.

Aktorius pastebi, kad tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai jį aplankė suicidinis noras, kurį jis bandė išpildyti. Prisimindamas šią patirtį, M. Repšys mano, jog tai buvo tas momentas, kai „sėkla buvo pasėta, ir pradėjo po truputėlį dygti“, iš kurios ilgainiui išaugo rimti psichikos sutrikimai.

Nusprendė, kad miega tik silpni: aplinkinius tokia energija žavėjo

Panaši būsena kaip ir vagystės akimirką M. Repšį vėl aplankė mokantis antroje klasėje. Tąkart suicidines mintis išprovokavo nelaiminga meilė ir patėvio agresija.

„Be proto įsimylėjau mergaitę, vardu Diana. Bet bėda ta, kad ji manęs nemylėjo. Aš jai padovanojau žiedą, kitą dieną ji metė tą žiedą man į veidą, ir pasakė – debilas tu. Aišku, kai esi berniukas, nerodai, kad tau kažką skauda, kad tu užsigavai. Bet kai grįžau namo, manęs patėvis paprašė pažymių knygelės. Padaviau, jis pamatė krūvą dvejetų, ir sviedė ją į sieną. Tada sviedė ir mano magnetofoną, viskas sudužo. Aš labai išsigandau ir užsidariau spintoje. Tai buvo mano antras suicidinis bandymas – norėjau toje spintoje pasikarti. Bet buvo per daug skaudu, per daug baisu, ir man nepavyko to padaryti“, – prisimena aktorius.

Netrukus M. Repšio gyvenime atsirado sportas. Dar būdamas berniukas, jis troško būti stipriausias, tačiau to siekė drastiškais būdais. Nors jis prisipažįsta, kad mokėsi labai prastai, tačiau sportui nei jėgų, nei laiko negailėjo – sportavo be galo daug, vedė Rytų kovos menų treniruotes.

„Patekau į, galima sakyti, kung fu sektą, kurioje buvo toks posakis „miega tik slabakai“, silpni žmonės. Tais laikais žmonės buvo labai nuoširdūs ir tikėjo viskuo, kas jiems sakoma, todėl aš išties maniau, kad miega tik tie, kurie nieko nedaro. Tikras kovotojas, tikras karys neturi miegoti, jis turi būti bet kada pasiruošęs ginti save, savo šeimą, savo tėvynę. Taip aš nusprendžiau mažai miegoti – miegodavau po 2–3 valandas per parą“, – sako M. Repšys.

Tokiu nuosprendžiu jis vadovavosi ištisą dešimtmetį, dėl kurio vėliau kentėjo dėl miego sutrikimų – nepavykdavo išmiegoti ilgesnį laiką, o miegodamas tapo labai jautrus. Vertindamas savo fanatišką santykį su sportu, šiandien aktorius aiškiai mato, kad tai buvo pirmųjų jo ligos požymių pradžia. Aktoriui apmaudu, kad anuomet nei pats, nei aplinkiniai to nepastebėjo. Aplinkinių reakcija veikiau buvo priešinga – M. Repšio energija jiems kėlė susižavėjimą, o ne susirūpinimą.

„Visi man tapšnojo per petį ir sakė – vau, Mariau, kaip tu tiek valios turi? Aš galvojau – jo, aš turiu dar daugiau valios, aš galiu ir mažai valgyti. Nebevalgiau mėsos, nes norėjau būti išskirtinis, ypatingas. Visi man sakė – vau, tu mėsos nevalgai, tiek sportuoji, tu labai stiprus, visi tavęs bijo. Iš tiesų manęs visi vengė mokykloje. Čia mano liga pradėjo progresuoti, bet niekas mano aplinkoje to nematė ir nesuprato“, – sako aktorius.

Nematoma sėkmingo vaidmens pusė: balsai galvoje darėsi vis piktesni

M. Repšys, kaip dažnas 90-ųjų vaikas, žavėjosi filmais su Bruce Lee, Jean Claude Van Damme, Jackie Chan. Ne tik žavėjosi, bet ir norėjo būti toks, kaip jie – prieš eidamas sportuoti, dalyvaudavo kiemo muštynėse, ir vis dažniau pagalvodavo apie tai, kad norėtų tapti aktoriumi.

„Mokiausi prastai, artėjo egzaminai, ir aš galvojau: nu ką aš, toks banditas, stosiu į aktorinį, į meną? Tikrai nestosiu. Įstojau į kūno kultūrą, kur sportavau visą dieną. Kartą mane pakvietė į operą „Skrajojantis olandas“, ir aš pajutau teatro kvapą, skonį. Supratau, kad man patinka teatras, kad noriu tapti aktoriumi“, – prisimena jis.

Taip M. Repšys pateko į mėgėjų teatrą, o vėliau įstojo mokytis aktorystės į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. „Atėjau į meną kaip marozas, išeisiu iš čia kaip virtuozas“, – juokaudavo jis. Tačiau naujose studijose prasidėjo tikras pragaras: paskaitos vyko nuo 7 valandos ryto iki 11 valandos vakaro, jokių poilsio dienų. Negana to, aktorius pradėjo girdėti balsus, į kuriuos nekreipdavo dėmesio.

Po sporto manijos, aktoriui prasidėjo antroji manija – jis sugalvojo, kad turi išmokti virtuoziškai groti fortepijonu, kaip Rachmaninovas ar Čaikovskis. Aktorius mokėsi groti fortepijonu savarankiškai, kasdien tam skirdamas po šešias valandas. Nors visą dieną praleisdavo paskaitose, laiko grojimui netrūko, nes vis dar laikėsi režimo, kuriame miegui skirdavo vos po 2–3 valandas.

„Jaučiau, kad esu ypatingas žmogus. Be to, kad aš banditas ir marozas, dar ir grojau fortepijonu. Man tikrai neblogai sekėsi, mokiausi groti sudėtingus kūrinius. Sulaukiau daug kursiokų ir dėstytojų palaikymo, nors net natų nepažinojau. Aplinka ir vėl mane motyvavo, nepamatė, kad kažkas negerai. Tas beprotiškas grojimas ir ilgos paskaitos nuvedė į tai, kad man prasidėjo labai stiprios suicidinės mintys, kurių negalėjau kontroliuoti“, – sako M. Repšys.

Kai aktoriui pritrūko pinigų, jis gavo „darbą prie kompiuterio“, kuriame, kaip pamena, jam sekėsi labai prastai. Nors tai nebuvo aktoriaus sfera, čia jis uždirbo pinigų, o jų labai reikėjo – tuo metu aktoriui gimė pirmas vaikas. Kiekvieną mėnesį M. Repšys galvojo, kad jį išmes iš darbo, kol buvo pakviestas į aktorių atrankas Oskaro Koršunovo spektakliui.

„Režisierius buvo, sakykime atvirai, įkaušęs, ir jis man pasiūlė pasiųsti ant trijų raidžių vieną žinomą scenografą. Aš pasakiau: eik tu na***, Makarevičiau, ir ties mano pavarde buvo uždėtas pliusas. Gavau vandalo vaidmenį, ir tai buvo mano šansas, mano žvaigždžių valanda. Vaidmuo man labai patiko, už jį gavau auksinį scenos kryžių, sidabrinę gervę. Pasipylė vaidmenys, TV projektai, galėjau uždirbti pinigų, išmaitinti savo šeimą, paimti paskolą. Man prasidėjo euforija ir aš susirgau žvaigždžių liga. Dėl viso chaoso ir nemigos galvoje vėl skambėjo balsai, su jais vaidindavau spektakliuose. Jie man aiškino, kaip turiu nusižudyti, kad turiu pasikarti, sakė, tu toks ir anoks“, – prisimena aktorius.

M. Repšiui pasiekus karjeros aukštumas, prasidėjo labai staigus smukimas žemyn. Aktoriui prasidėjo psichozė, jis ėmė pjaustytis venas ir atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Nors aktoriui neiškart parinko tinkamus vaistus, išeidamas iš ligoninės jis tikėjo, kad dabar jo gyvenimas prasidės iš naujo.

Kai Gdanske vyko teatro gastrolės, į kurias visi bilietai buvo išpirkti, aktoriaus būsena vėl pablogėjo, balsai galvoje buvo vis garsesni. Prisigėręs tablečių, aktorius atsidūrė reanimacijoje, ir vėl pateko į psichiatrinę ligonę. Iš jos išėjus, viltys pradėti gyvenimą iš naujo dar kartą subliuško. Prasidėjo dar viena manija – šachmatai. Niekas nematė, kas vyksta aktoriaus galvoje, visiems buvo nepatogu apie tai kalbėti, kol įvyko lūžis.

Ligą pavyko suvaldyti, tačiau tai ne pabaiga: daugybė žmonių gyvena nežinioje

„Galų gale aš trečią kartą atsiguliau į psichiatrinę ligoninę, kurioje pragulėjau mėnesį, perskaičiau krūvas knygų. Išėjęs nusprendžiau, kad tai bus paskutinis kartas, kad reikia daryti proto higieną, gerti vaistus, atsisakyti neigiamų draugų. Kai reabilitacijos centre susipažinau su kunigu Kęstučiu Dvarecku, pradėjau tikėti į Dievą ir pajutau, kad man tai padeda. Reguliariai gėriau vaistus, kuriuos šįkart man tinkamai parinko, ir pradėjau sveikti“, – pasakoja M. Repšys.

Aktorius pastebi, kad būnant menininku kalbėti apie psichikos ligas yra paprasčiau, todėl nesivaržo dalintis savo istorija ir tiki, kad tai padės laiku užkirsti kelią tragedijoms, kylančioms iš aplinkinių nežinojimo.

„Jeigu būčiau teisininkas, turbūt turėčiau tylėti, nes netekčiau darbo. Mano profesija man leidžia apie tai kalbėti. Tačiau psichikos ligomis gali susirgti bet kas – menininkas, prezidentas, šlavėjas. Ligos nesirenka žmogaus“, – teigia aktorius.

Šiandien aktorius gali pasakyti, kad ligą jam pavyko suvaldyti – jam padeda reguliarus vaistų vartojimas, tikėjimas, dėl geresnės savijautos jis atsisakė socialinių tinklų. Tačiau M. Repšys pastebi, kad daugybei žmonių psichikos ligos iki šiol yra nematomos. Jiems nežinoma, kad jų aplinkoje yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba, kol progresuojanti liga nepasibaigia tragiškai.

„Vienas mano studentas, amžiną atilsį, nusižudė. Jam buvo tokie patys simptomai, kaip ir man. Artimieji gali sakyti, kad psichikos ligos neegzistuoja, tačiau jos egzistuoja, ir jas reikia gydyti – ne patiems gydytis, bet kreiptis į psichiatrą, gerti vaistus, lankyti psichoterapiją. Kaip patys sau dantų netaisom, taip ir psichikos ligų, prašyčiau, patys nesigydykim. Todėl norėčiau, kad dar mokykloje, biologijos kurse, būtų įtrauktos pamokos apie psichiatriją, kad išmoktume šias ligas atpažinti, nes dabar mes kalbame apie įvairias ligas, tačiau psichinės ligos visada lieka nuošalyje“, – pabrėžia M. Repšys.