Nors tai nėra tiesa, senatvinę silpnaprotystę sukelia kitos ligos, dažniausiai, Alzhaimeris, tačiau klausimo, kaip elgtis su tai išgyvenančiu artimuoju, diagnozė išspręsti nepadeda. Juolab, kad pasitaiko atvejų, kuomet senolių tenka ieškoti ir policijai bei kariniams sraigtasparniams, kai jie nusprendžia išeiti ir neberanda namų.
Alzhaimeriu sirgusį senelį slaugęs Antanas „Delfi" papasakojo, ką patyrė jis ir jo šeima, susidūrę su senatvine silpnaprotyste.
„Kad senelis serga, supratome ne iš karto. Jis nuo mūsų slėpė pirmuosius simptomus, o kadangi senelė jau buvo mirusi, mes negyvenome kartu, nebuvo sunku tai padaryti. Tačiau po truputį neįprasti dalykai išryškėjo ir gal po poros metų nuvežėme jį pas gydytojus, kurie nustatė Alzhaimerį", - pasakojimą pradėjo vyras. Pasak jo, pirmiausia artimieji pastebėjo, jog senelis neadekvačiai kalba, įsivaizduoja nerealius dalykus, pasakoja nebūtas ir keistas istorijas, kaltina šeimos narius vagystėmis ar kitais blogais dalykais: „Atrodė, tarsi jam po truputį silpnėja supratimas, ką sakyti – tinkama, etiška, o ko – ne. Senelis buvo mokytojas, išsilavinęs ir pasitempęs vyras, tad iš jo lūpų visa tai skambėjo keistai".
Vėliau beveik 80-ies sulaukusiam vyrui ėmė silpti atmintis, senjoras nebegalėjo atsiminti savo vaikų ir anūkų vardų, susimaišydavo net tarp berniukų ir mergaičių vardų. Taip pat susitikęs su artimaisiais darydavo nelogiškus veiksmus, po to svyruodavo eidamas, retkarčiais nepataikydavo paimti kokio nors daikto, kurį paimti norėjo.
Vienas įvykis privertė imtis neatidėliojamų veiksmų
„Buvo labai skaudu į jį žiūrėti, su juo kalbėtis, visą gyvenimą buvęs aštraus proto jis po truputį „grįžo į vaikystę". Kartais be jokios priežasties tapdavo piktas, rėkdavo, kartais linksmas ir laimingas elgdavosi bei kalbėdavo taip, lyg dar dirbtų pirmojoje savo mokykloje, tik ką baigęs studijas. Mus vadindavo jaunystės laikų draugų vardais. Mano seserį laikė savo dukterimi ir klausdavo apie pasimatymus su mano tėvu... Nušvitus protui ne kartą su juo kalbėjomės, jis suvokė, kad vyksta kažkas negero, kad vienam gyventi jam per sunku, bet išsikraustyti iš savo namų nieku gyvu nesutikdavo", - liūdesio neslėpė Antanas.
Sergančio senelio ir jo šeimos sprendimas pasikeitė po dienos, kuomet žiemą su vasariniais batais ir be palto jis pasiėmė pintinę ir išėjo į mišką ieškoti grybų. Pašnekovo teigimu, tądien jis džiaugėsi, kad su šeima ir vaikais lankė senelį kaime. Nubudęs ir pastebėjęs, kad namie senelio nėra, vyras paskambino į jo mobilųjį ir sužinojo, kur jis: „Tuomet su vaikais ir žmona greit apsirengėme ir išbėgome ieškoti į mišką. Džiaugiuosi, kad daug laiko ten praleidome vaikystėje ir gerai pažinojome ne tik mišką, bet ir „grybingas vietas", kuriose senelis lankydavosi ieškodamas miško gėrybių. Jis labai lengvai galėjo mirtinai sušalti, buvo pilna sniego, minusinė temperatūra. Telefonu buvau liepęs jam niekur neiti ir laukti manęs, tad ir radau jį laukiantį, sėdėjo ant kelmo, su marškiniais ir plonomis kelnėmis, basomis įsispyręs į sandalus. Paskui net pyktelėjo, kam mes jam trukdom tokią gražią grybavimo dieną".
Po šio įvykio pašnekovas su šeima nusprendė, kad slaugą ir globą dalinsis tarpusavyje, o seneliui teks persikelti į miestą, kur visi galės dažniau lankytis. Seneliui idėja kasdien matytis su vienais ar kitais šeimos nariais patiko, tad galiausiai jį įkalbėjo.
Antano teigimu, mintis apgyvendinti senjorą senelių namuose nei jam, nei kitiems šeimos nariams labai nepatiko, tačiau laiką iki senelio mirties jis prisimena skaudžiai: „Emociškai tas laikas buvo labai sunkus. Mes nesame medikai ar psichologai, rūpinomės taip, kaip išmanėme patys, kaip mums patardavo gydytojai, bet buvo labai sunku. Žiūrėti, kaip tavo mylimas žmogus tai šiame pasaulyje, tai kažkur kitur, yra siaubinga. Dabar nebesu tikras, ar tuo metu nusprendėme teisingai ne tik dėl savo kasdienių gyvenimų sutrikdymo, labiau dėl senelio, kuris, galbūt, būtų sulaukęs geresnės priežiūros iš specialistų, geriau suprantančių jo ligą ir poreikius".
Teorijų, mitų ir spėliojimų apie demenciją egzistuoja labai daug. Nors ši liga gana dažna, visuomenė vis dar mažai apie ją supranta, o mokslininkai iki šiol nesuranda atsakymų, kas ir kodėl ją sukelia. Gydytoja psichiatrė, docentė daktarė Vesta Steiblienė plačiau papasakojo apie ligą, sukeliančią tiek klausimų.
– Kokių senatvės ligų požymiu gali būti silpnaprotystė?
– Dažniausiai senatvinė silpnaprotystė (arba demencija) vystosi, žmogui susirgus Alzhaimerio liga. Alzheimerio liga sudaro 50–80 proc. visų demencijos atvejų. Tai labiausiai paplitusi neurodegeneracinė centrinės nervų sistemos liga. Jos išsivystymą lemia pakitusių (patologinių) baltymų kaupimasis galvos smegenyse. Liga pasireiškia laipsniškai progresuojančiu, negrįžtamu pažintinių funkcijų (atminties, dėmesio koncentracijos, orientacijos aplinkoje) blogėjimu, žmogaus elgsenos pokyčiais, kasdienių socialinių įgūdžių, savarankiškumo, gebėjimo apsitarnauti ir bendrai funkcionuoti kasdienėje veikloje sutrikimais. Šiuo metu pasaulyje yra apie 50 mln. žmonių, sergančių Alzheimerio liga ir, ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei, šių pacientų skaičius laipsniškai didėja.
Demencijos priežastimi taip pat gali būti ir kitos smegenų neurodegeneracinės ligos, taip pat lėtinės smegenų kraujagyslių ligos, persirgti galvos smegenų insultai.
– Kiek tiesos yra manyme, jog senstant visiems sutrinka atmintis, visiems senjorams sunku orientuotis erdvėje, kad visa tai – kiekvieno senėjimo dalis?
– Tiesa yra, kad senėjimas yra natūralus procesas ir su amžiumi blogėja tiek fizinės, tiek psichikos sveikatos rodikliai: silpnėja dėmesio koncentracja, mažėja naujos medžiagos įsiminimo ir informacijos išlaikymo galimybės. Tačiau šiandien mes kalbame apie sveiką senėjimą ir maksimalias galimybes vyresniame amžiuje išlaikyti tiek fizinę, tiek psichikos sveikatą. Todėl reikšmingi fizinės ir psichikos sveikatos sutrikimai nėra kiekvieno senėjimo dalis, jie turi būti kuo anksčiau diagnozuojami ir gydomi.
– Kaip išsivysto senatvinė demencija, ar tai paveldima liga, o gal galime susirgti kiekvienas iš mūsų?
– Teoriškai nei vienas nesame apsaugotas nuo galimybės susirgti Alzhaimerio liga. Paveldimumo reikšmė yra pakankamai svarbi. Yra duomenų, kad nedidelė dalis ankstyvos pradžios Alzheimerio ligos atvejų (ligos pradžia iki 65 metų amžiaus) yra paveldimų ir susijusių su žinomomis genų mutacijomis. Paskutinių metų moksliniais tyrimais jau nustatyta apie 30 įvairių žmogaus genų polimorfizmų, kurie siejami su Alzheimerio ligos išsivystymo rizika.
Kalbant apie demenciją, išsivysčiusią dėl smegenų kraujagyslių ligų, šeiminis polinkis sirgti širdies - kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu yra pakankamai reikšmingas.
– Kokie yra rizikos veiksniai, galintys ilgainiui paskatinti demenciją?
– Aiškių priežasčių, kas nulemia Alzheimerio ligos išsivystymą, iki šiol nėra žinoma. Tačiau yra žinomi ligos pasireiškimo tikimybę didinantys ir ligos pasireiškimo tikimybę mažinantys rizikos veiksniai.
Didinantys riziką veiksniai: amžius (pats senėjimo procesas didina riziką), šeiminė anamnezė, moteriška lytis (60 proc. sergančiųjų sudaro moterys), kraujagyslių ligos, nutukimas, cukrinis diabetes, nekoreguota arterinė hipertenzija (padidinto kraujospūdžio liga), aukšti cholesterolio ir trigliceridų rodikliai kraujyje, mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, gausus alkoholio vartojimas, mityba – dieta, gausi sočiosiomis riebiosiomis rūgštimis ir trans- riebalais, vitamino D trūkumas organizme, lėtinis stresas, nerimo, depresiniai sutrikimai, nemiga.
Iš mažinančių riziką veiksnių: fizinis aktyvumas, ypač „judesio" sportas gamtoje, „Viduržemio jūros" dieta, gausi polinesočiųjų rūgščių ir antioksidantų, platūs socialiniai kontaktai, bendravimas, kognityvinis rezervas (aukštesnis išsilavinimas, protinį aktyvumą skatinanti veikla, didesnis užimtumas, aktyvus laisvalaikis), lėtinių somatinių ligų gera gydymo kontrolė.
– Kokie pirminiai ir vėlesnieji demencijos požymiai?
– Pirmieji demencijos simptomai dažniausiai būna užmaršumas einamiesiems įvykiams (trumpalaikės atminties blogėjimas), užmaršumas vardų, pavadinimų, negebėjimas susikaupti ir įsiminti naują informaciją. Atmintis blogėja pagal dėsnį, kad užmirštami nesenai vykę įvykiai, o atsimenama gana detaliai tolimos praeities įvykiai. Pradedama gyventi praeitimi. Ligos eigoje atminties sutrikimai sutrikdo kasdienę veiklą, normalų funkcionavimą. Tokie pacientai nebegeba gyventi vieni, jiems reikia artimųjų ar socialinės pagalbos.
– Kokiame amžiuje dažniausiai pasireiškia ši liga ir ar gali ištikti jaunesnius žmones?
– Šiuo metu yra išskiriamos dvi Alzheimerio ligos formos – vėlyvos pradžios liga, kai susergama 65 m. ir vyresniame amžiuje, ir ankstyvos pradžios liga, kai sutrikimai pasireiški jaunesniems nei 65 m. amžiaus asmenims. Visgi ankstyvos pradžios Alzhaimerio liga yra pakankamai reta ir sudaro iki 10 proc. visų ligos atvejų.
– Kaip jaučiasi patys senatvine demencija sergantys pacientai?
– Žmogus suvokia savo psichikos sveikatos pokyčius, dėl jų nerimauja, jaučiasi išsigandęs, pasimetęs. Dažnai bando nuslėpti nuo aplinkinių savo problemas, nes bijo būti nesuprastas. Tada bando kompensuoti atminties spragas užsirašinėdami ką reikia atsiminti, ar tiesiog vengdami kontaktų, kur reikės didesnio susikaupimo.
Tai dar labiau trukdo ankstyvą ligos simptomų atpažinimą ir ligos prognozę.
Ligai progresuojant tokie pacientai tampa priklausomi nuo aplinkinių pagalbos, nes nebegali vieni normaliai funkcionuoti.
– Kaip dažnai ši liga pasireiškia Lietuvoje ir pasaulyje?
– Europoje Alzheimerio ligos paplitimas yra apie 5 proc. visos populiacijos virš 50 metų, jis didėja su amžiumi ir siekia atitinkamai 3,18 proc. ir 14,04 proc. amžiaus grupėse iki 79 m., ir nuo 80 m. Alzheimerio ligos paplitimas ir dažnis skiriasi grupėse pagal lytį (vyrų yra apie 3 proc., moterų – apie 7 proc.) bei pagal geografinę padėtį (Šiaurės Europos šalyse liga beveik 2 kartus dažnesnė). Lietuva pagal rodiklius nesiskiria nuo Europos vidurkio.
– Kaip galima padėti sergančiam žmogui, palengvinti jo savijautą bei kasdienį gyvenimą?
– Pagalba atliekant kasdienę veiklą, padėti kiek įmanoma ilgiau išlaikyti pažintines funkcijas (kalendorius, laikrodis, kad galėtų orientuotis laike, įprasta gyvenimo rutina, stabilus dienos-nakties rėžimas, nekeisti gyvenamosios aplinkos (įprastoje aplinkoje mažiau streso), emocinis palaikymas. Toliau priežiūra, pagalba kasdieniniame gyvenime ir slauga.
– Ar įmanoma demenciją išgydyti, pristabdyti?
– Šiandien egzistuojantis gydymas nėra efektyvus. Tačiau moksliniuose tyrimuose Alzheimerio liga yra laikoma prioritetine tyrimų kryptimi, tikslu kuo greičiau sukurti ligos eigą modifikuojantį gydymą.
– Eiliniam žmogui gali būti sudėtinga, trūkti žinių prižiūrėti demencija sergantį ligonį, kur reikėtų kreiptis pagalbos, jei medikai jau nustatė diagnozę?
– Konsultuoja:
1. Šeimos gydytojo komanda, kurioje dirba bendruomenės slaugytoja.
2. Psichikos sveikatos centras - psichiatras, psichikos sveikatos slaugytoja ir socialinis darbuotojas.
3. Sprendžiama dėl specialiųjų poreikių (nuolatinės priežiūros ar nuolatinės slaugos) - valstybė skiria lėšas tokių ligonių priežiūrai/ ar slaugai.
4. Savivaldybėje socialinių paslaugų centrai, yra socialiniai darbuotojai, kurie gali teikti paslaugas į namus.
5. Ilgalaikės priežiūros/ slaugos institucijos (valstybinės arba privačios). Deja, kol kas tokių institucijų nepakanka.