Žmogaus studijų centro partnerė, psichologijos mokslų dr. Edita Dereškevičiūtė sako, kad konsultuodama darbuotojus kartu su kolegomis pastebi, jog kai kurie jų išgyvena depresiją ir patiria didelę savižudybės riziką. Kita vertus, specialistės teigimu, reikia susitaikyti, kad net ir pasibaigus karantinui kai kurie pokyčiai liks, o prie „naujosios realybės“ reikės prisitaikyti.
Anot E. Dereškevičiūtės, jau kurį laiką mokslininkai ir tyrėjai kalbėjo apie tai, kad maždaug 2050 m. darbuotojams bus ypač reikalingi 5 įgūdžiai. Tačiau, sako ji, dėl pandemijos 2050-ieji atėjo anksčiau ir šios kompetencijos bus būtinos jau dabar.
„Delfi“ transliuotame forume vadovams „Kaip išgyvensime „naujoje realybėje“ psichologė E. Dereškevičiūtė pristatė Žmogaus studijų centro lapkričio ir gruodžio mėnesiais atliktą reprezentatyvią darbuotojų apklausą. Joje dalyvavo tiek viešojo sektoriaus, tiek verslo įmonės.
Remiantis apklausos duomenimis, nerimą jaučiantys nurodė 60 proc. darbuotojų, pervargimą 53 proc., stresą 55 proc., beviltiškumą 17 proc.
Vis dėlto psichologė atkreipė dėmesį, kad stresas nėra COVID-19 pandemijos ar šios dienos aktualija.
„Pasaulio sveikatos organizacija stresą yra paskelbusi globaline 21 a. epidemija. Apie 28 proc. visų pasaulio gyventojų teigia, kad jie patiria perdegimą – visišką fizinio, psichinio, emocinio išsekimo būseną. Tai toks paskutinis etapas, link kurio priveda ilgai trunkantis stresas.
2019 m. perdegimas įtrauktas į tarptautinę ligų klasifikaciją kaip profesinis fenomenas. Ne liga, bet veiksnys, kuris daro reikšmingą įtaką žmogaus produktyvumui, ligoms ir kitiems dalykams“, – teigė R. Dereškevičiūtė.
Vadovai nepastebi sumažėjusio produktyvumo, darbuotojai sako ką kitą
E. Dereškevičiūtė pastebi, kad pirmiausiai dėl COVID-19 nemažai daliai darbuotojų pasikeitė darbo vieta ir sąlygos – dalis darbuotojų dirbti persikėlė į namus, gyvą bendravimą pakeitė nuotolinis.
„Iš tikrųjų žmonės sako, kad labai daug laiko praleidžia susirinkimuose. Esu turėjusi pavyzdį, kai žmogus sako – per dieną turėjau 12 susirinkimų, tai reiškia, kad darbams beveik nebeliko laiko. Ir, aišku, kad mažiau matomumo. Tai reiškia, kad vienas galiu dėliotis savo darbą kaip noriu, mažiau kontrolės. Iš kitos pusės, ir mažiau pagalbos.
Tai čia viena realybės dalis, bet, aišku, mes turime ir kitą realybės dalį – tai yra tie žmonės, kurie vis dėlto liko dirbti biuruose, ligoninėse, parduotuvėse ar dar kažkur kitur. Ir jiems ta realybė yra apie tai, kaip apsaugoti save ir savo šeimas nuo COVID grėsmės“, – pokyčius ir iššūkius, su kuriais susidūrė praktiškai visi darbuotojai, vardija psichologė.
Be to, anot jos, dar labiau situaciją komplikuoja tokie buitiniai aspektai, kaip prastesnis interneto ryšys, nauji technologiniai įrankiai, kuriuos darbovietės suteikia, tačiau neišmoko naudotis ir žmonės bijo juos sugadinti.
„Kai kalbame su vadovais, jie dažniausiai sako, kad šiaip produktyvumas nėra labai sumažėjęs. Ką sako darbuotojai? Produktyvumas sumažėjo ir, aišku, kad tą nebūtinai mato vadovai. Darbuotojai norėdami atlikti jiems priskirtas užduotis, dirba po darbo, savaitgaliais.
Kas įdomu, kad įsitraukimo ir motyvacijos rodikliai reikšmingai nesumažėjo. Tai reiškia, kad žmonės nepaisant sudėtingos situacijos nori ir siekia padaryti tai, ką jie gali geriausiai“, – tyrimo metu surinktus duomenis komentavo specialistė.
Susiduria su depresijomis ir net savižudybių rizika
E. Dereškevičiūtė pastebi, kad daliai žmonių karantinas ir pasikeitęs gyvenimo ritmas iš tiesų tinka, jie džiaugiasi, kad gali dirbti taip ir tada, kaip patys susiplanuoja ir kaip yra patogu.
„Bet vis dėlto didesnioji dalis tiesiogiai vadovui arba psichologinėse konsultacijose įvardija labai daug sunkumų. Įsivaizduokite darbo vietą, kuri yra vieno kambario butas, ir tame bute žmogus gyvena su savo partnere arba partneriu. Tai reiškia, kad jie dviese turi dalintis tą mažytę erdvę abu dirbdami nuotoliniu būdu“, – teigė psichologė.
Ji pastebi, kad kai kuriems rimtu iššūkiu dirbant namuose tampa ir santykiai. E. Dereškevičiūtė primena, jog jau ir policija pastebi išaugusį smurto artimoje aplinkoje mastą.
„Ir jeigu mes sakome, kad mano santykiai su antrąja puse tvarkoj, tai dirbti namuose gerai. Bet jeigu negerai, tai būti toje pačioje erdvėje 7 dienas per savaitę, 24 val. per parą, aišku, kad didina asmeninių konfliktų tikimybę ir taip toliau. Neretu atveju, kai konsultuojame žmones, kurie yra namuose, matome dukrą arba sūnų, mažus vaikus, kurie tiesiog nepaleidžia mamos arba tėčio ir visos konsultacijos metu yra jiems ant kelių. Tada žmonės sako – pasakykite, kaip geriau organizuoti darbą?“ – pavyzdžius vardija ji.
Anot psichologės, kad ir kaip kaip darbas būtų organizuojamas, natūralu, kad atlikti tėvų pareigas, tvarkyti buities klausimus ir dar nudirbti paskirtus darbus yra labai sudėtinga.
„Pagrindinė tų žmonių, kuriems sudėtinga dirbti namuose, išvada yra tokia – aš nesusitvarkau, aš nesugebu, aš, matyt, esu nevykėlis, nes kažkaip kitiems yra geriau“, – apie darbuotojų nuotaikas kalba E. Dereškevičiūtė.
Psichologė atkreipė dėmesį, kad itin pavojingas yra beviltiškumo jausmas, nes jis gali nuvesti ir link savižudybės.
„Kas yra liūdniausia dalis kalbant apie pasekmes darbuotojų savijautai, tai iš tikrųjų susiduriame ir su tokiais atvejais, kai žmonės iš tikrųjų išgyvena depresiją ir kai kuriais atvejais susiduriame su rimta savižudybių rizika“, – įspėjo pranešėja.
2050-ieji atėjo anksčiau, darbuotojams bus būtini 5 įgūdžiai
Psichologijos mokslų daktarė E. Dereškevičiūtė skaitydama savo pranešimą taip pat patarė, kaip kiekvienas darbuotojas gali prisitaikyti „naujoje realybėje“. Psichologė sako, kad pavadino ją „rytojumi“, tačiau omeny turi laiką, kai karantinas pasibaigs.
„COVID niekur neišnyks, jis kaip buvo, taip ir bus. Nuotolinis darbas iš tikrųjų neišnyks, nes, tiesą sakant, ir organizacijos mato nuotolinio darbo vertę, ir patys darbuotojai sako – mes nelabai norime grįžti į biurus“, – sakė ji.
Psichologės teigimu, visiems darbuotojams pasibaigus karantinui bus tiesiog būtini 5 įgūdžiai, tačiau jie nėra visiškai nauji.
„Mokslo žmonės ir praktikai apie kai kuriuos šneka jau gerus du dešimtmečius. (...) Didelio, globalaus, visame pasaulyje atlikto McKinsey tyrimų rezultatais buvo manoma, kad šitie įgūdžiai bus labai svarbūs maždaug 2050 m., bet kaip mes matome, 2050-ieji atėjo anksčiau“, – įžvalgomis dalijosi pranešėja.
Minimi įgūdžiai yra psichologinis atsparumas, mokymosi vikrumas, socialiniai ir emociniai gebėjimai, kognityviniai gebėjimai ir skaitmeninis raštingumas.
Anot specialistės, mokymosi vikrumas tai yra smalsumas, drąsa eksperimentuoti, gebėjimas pripažinti klaidas ir mokytis iš patirties, gebėjimas pritaikyti žinias pirmo karto situacijose ir sėkmingai veikti, gebėjimas pasiekti rezultatų esant nepalankioms aplinkybės, siekis padaryti geriau.
„Dabar mes jau, matyt, labai retai turime antro karto situacijas, arba tas situacijas, kur mes galime pritaikyti savo patirtį. Dažniausiai mes susiduriame su tam tikrais netikėtais iššūkiais, kuriuose ir turime kažkaip surasti išeitis ir veikti efektyviai“, – teigė E. Dereškevičiūtė.
Specialistė aiškina, kad socialiniai ir emociniai gebėjimai yra apie savęs pažinimą, mokėjimą save motyvuoti, reguliuoti savo emocijas. Prie šių gebėjimų taip pat priskiriama empatija, kito žmogaus supratimas.
Kognityviniai gebėjimai – kritinis mąstymas, duomenų analizė, gebėjimas priimti sprendimus esant neapibrėžtumui, kūrybinis mąstymas.
Būtina darbuotojo ir vadovo kompetencija
E. Dereškevičiūtė daugiausiai dėmesio skyrė psichologiniam atsparumui. Jos teigimu, tyrėjai, mokslininkai ir praktikai šį įgūdį vadina būtina XXI a. darbuotojo ir vadovo kompetencija.
„Psichologinis atsparumas iš tiesų yra gebėjimas atsilaikyti susidūrus su nelaimėmis, grėsmėmis, traumomis ir kitais stresą keliančiais veiksniais. Ir jeigu atsitiko taip, kad mes sukritome, pargriuvome, pakliuvome į bėda, psichologinis atsparumas yra apie tai, kad žmogus po savo negandos, nelaimės sugeba atsistoti, sustiprėti ir keliauti toliau“, – aiškino specialistė.
Kaip sako E. Dereškevičiūtė, psichologinis atsparumas susideda iš kelių elementų ir jie nebūtinai turi būti įgimti, juos gali ugdyti kiekvienas.
„Tai yra mūsų fizinis atsparumas – dėmesys kūnui, kūno stiprinimas; tai yra emocinis atsparumas – gebėjimas reguliuoti savo emocijas, nepasiduoti panikoms, įtampai ir kitokiems dalykams; proto atsparumas – tai yra gebėjimas suprasti, kiek mano mąstymas prisideda prie mano emocinės būsenos; ir dvasinis atsparumas – tai yra vertybių pasirinkimas ir supratimas, kokios vertybės man svarbios, kaip aš renkuosi gyventi“, – dedamąsias vardijo ji.
Turbūt daugelis sutiktų, kad ši kompetencija būtina ir visi norėtų būti kuo labiau psichologiškai atsparūs. Vis dėlto, ką daryti jei taip nėra? Psichologė teigia, kad iš tiesų kiekvienas turime tam tikrų įgimtų savybių ir vieni esame labiau, kiti mažiau psichologiškai atsparūs. Vis dėlto, E. Dereškevičiūtė turi gerų žinių – tai lavinama savybė ir tam yra daug būdų.
„Jeigu mes norime stiprinti kūną, tai, aišku, kad mums kiekvieną dieną bent jau pusvalandis fizinių pratimų tikrai padeda jaustis geriau ir padeda tvirtinti kūną. Jeigu mes kalbame apie emocinį atsparumą, tai įvairios streso valdymo technikos, būdai, meditacijos, relaksacijos, joga ar kiti dalykai. Jeigu mes kalbame apie dvasinį atsparumą, tai vėlgi peržvelgimas savo vertybių, atsakymas sau į klausimus – kas yra svarbu gyvenime, gal aš nesijaudinsiu dėl tų dalykų, kurie svarbūs ne man.
Ką aš noriu pasakyti, kad psichologinio atsparumo stiprinimas yra kaip mankšta. Jeigu mes norime jaustis gerai, mes ryte kiekvieną dieną darome mankštą. Tai jeigu mes norime stiprinti savo psichologinį atsparumą, tai kiekvieną dieną mes irgi turėtume kažkiek dėmesio skirti sau“, – patarė specialistė.
