„Balti arkliai“ gali pasirodyti ne tik nuo alkoholio: momentas, kai kyla reali grėsmė

Ūmi psichozė yra viena paslaptingiausių žmogaus būsenų. Matydami realybės neatitinkančius vaizdus, girdėdami balsus, kurių nėra, sutrikusios psichikos žmonės patys nesupranta, kas su jais darosi. „Gindamiesi“ nuo juos puolančių vizijų jie gali tapti agresyvūs, žaloti save ir kelti pavojų kitiems – Lietuvoje buvo daugybė atvejų, kai tokios būsenos žmonės išžudydavo visą savo šeimą.

Vilniaus „Ąžuolyno“ klinikos direktorius, psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna pataria, kaip atpažinti šiuos sutrikimus.

Anot jo, susidūrus su neadekvačiai besielgiančiais žmonėmis svarbu išlikti kiek įmanoma ramesniais ir pirmiausia pasirūpinti savo saugumu.

„Stogui pavažiuoti“ – daugybė priežasčių

Neadekvati žmogaus elgsena, kai jis mato ir girdi haliucinacijas, nebesupranta, kas vyksta su juo ir aplink jį, nesiorientuoja laike, vietoje, savyje, yra psichomotoriškai susijaudinęs būdinga ūmiai psichozei. Tai sunkus psichikos sutrikimas.

Pasak psichiatro R. Aleknos, haliucinacijas išgyvenantis žmogus dėl savo būklės jaučia pavojų, todėl paprastai jis ginasi, priešinasi, nes išsigąsta to, kas su juo darosi.

„Ūmi psichozė gali prasidėti dėl įvairių priežasčių. Nebūtinai ji susijusi su šizofrenija ar šizoafektiniais, bipoliniais sutrikimais, narkotinių medžiagų ar alkoholio vartojimu. Taip atsitikti gali dėl nervų sistemos išsekimo, pervargimo, didelio pergyvenimo, dėl sunkios somatinės būsenos, intoksikacijų, pakilus aukštai temperatūrai. Psichotinės būsenos išsivysto organizmui reaguojant į kai kuriuos medikamentus, ypač vyresnio amžiaus, jautresniems žmonėms, todėl psichiatrui visada labai svarbu atsakingai įvertinti viso žmogaus organizmo būklę“, - sakė „Ąžuolyno“ klinikos vadovas.

Pasak psichoterapeuto, seniems žmonėms tokią būseną gali išprovokuoti gyvenamosios aplinkos pasikeitimas. Lyg ir jokiais psichikos sutrikimais iki tol nesiskundęs žmogus, paguldytas į ligoninę dėl kitų priežasčių, staiga pradeda neadekvačiai elgtis, nebesupranta, kur yra, nesiorientuoja laike, jam atrodo, kad jį kažkas išvežė, neprisimena, dėl ko jis atsidūrė ligoninėje. Kartais vietos ar aplinkos pasikeitimas vyresnio amžiaus žmonėms sukelia psichikos sutrikimus, pasireiškiančius net su haliucinacijomis, todėl tokia būsena ne juokais išgąsdina artimuosius.

Atsiliepia nelaiminga vaikystė

Psichiatrijoje įsitvirtinanti prisirišimo-traumų-disociacijų paradigma psichikos sutrikimus sieja su vaikystėje patirtais psichotraumuojančiais veiksniais: emociniu šaltumu, psichologiniu ir fiziniu smurtu, seksualiniu išnaudojimu. Tai dalykai, kurie pirmaisiais gyvenimo metais palieka antspaudą žmogus psichikoje.

„Psichikos sutrikimams, kuriems būdinga ūmi psichozė, pagrindas dedamas per pirmuosius dvejus gyvenimo metus. Mamos ir vaiko ryšys yra labai svarbus, todėl jei mama suserga pogimdyvine depresija, nepripažįsta savo vaiko, nebenori jo, negali pasirūpinti, yra apimta nerimo, nepajėgia susitvarkyti su savimi, arba yra traumuota po komplikuoto gimdymo ir vaikas nuo jos atskiriamas, nutrūkęs ryšys su motina vėliau gali turėti įtakos vaiko psichikai.

Nebe tokia populiari tampa teorija, teigianti, kad psichikos ligos nulemtos genetiškai. Dabar jau ir genetikai pripažįsta, kad genai vaidina gerokai menkesnį vaidmenį, juo labiau, kad epigenas, veikiant ilgalaikiams aplinkos veiksniams, keičiasi. Nėra taip, kad mes gimstam su kažkokiu genų deriniu ir jau nieko nebegalime padaryti – turime susitaikyti kaip su akių spalva ar pirštų forma“, - tikina psichiatras.

R. Alekna prisiminė Amerikoje atliktą eksperimentą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kaip skiriasi nuo motinos atskirtų naujagimių vystymasis. Tuo pat metu gimusius kūdikius mokslininkai padalino į dvi grupes. Vienus nešė mamoms maitinti, kitiems nešė motinos pieną. Eksperimentą labai greitai teko nutraukti, nes išaiškėjo vaikų vystymosi skirtumai.

„Mokslininkai jau seniai įsitikino, kad ypač ankstyvas vaiko ryšys su motina turi lemiamą įtaką jo psichinei sveikatai. O juk seniais laikais mamos labai džiaugdavosi, jei vaikui pavykdavo parūpinti savaitinį darželį, visiškai nesuprasdamos, kokią žalą jam daro. To nesuprato ir tokius darželius išlaikiusi valstybė“, - apgailestauja psichiatras R. Alekna.

Iš vėžių išmuša rūpesčiai

Pasirodo, nuo staigių psichikos sutrikimų, kaip ir nuo kitų ligų, nė vienas nesame apsaugoti.
Kai kam gali atrodyti paradoksalu, bet tie, kurie aplinkiniams atrodo keisti, sunkiai bendraujantys, konfliktiški – tai yra, akivaizdžiai nejaučiantys psichologinio komforto, gali niekada nesusirgti tokiomis ligomis kaip šizofrenija. O žmogui, baigusiam universitetą, dirbančiam aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, protą gali sujaukti, kitų akimis, net paprasčiausi gyvenimiškos buitinės problemos.

„Susiklosčius sudėtingoms situacijoms tokie įvykiai kaip artėjančios vedybos, vaiko gimimas, darbo pasikeitimas, gali iššaukti ūmią psichozę. Viskas, kas sukelia papildomų rūpesčių, susiklosčius tam tikroms situacijoms, gali sukelti ūmų psichikos sutrikimą. Taip jau yra, kad ankstyvoje vaikystėje psichotraumuotiems žmonėms, kasdieniai dalykai išprovokuoja didesnį stresą nei sudėtinga profesinė veikla“, – tvirtina gydytojas.

Ūmios būklės gali trukti nuo kelių valandų, dienos iki poros savaičių. R. Alekna tikina, kad ūmus psichozės proveržis įveikiamas lengviau, nei užsitęsusi būsena, todėl padaro mažiau žalos asmenybės struktūrai ir suteikia daugiau vilčių, kad žmogus po tinkamo gydymo grįš į normalų gyvenimą.

Visgi tam tikrą pėdsaką žmogaus gyvenime ūmi psichozė palieka.

„Tam, kas su žmogumi atsitinka, nė vienas negali likti abejingas. Dažniausiai baiminamasi, kad tokia ūmi psichozė staiga vėl gali prasidėti, kad negalėsi jos suvaldyti, užbėgti tam už akių, nes ji lyg ir nepriklauso nuo tavo valios. Labai svarbu, kad specialistas padėtų tos baimės atsikratyti bei suprasti kaip žmogus vėl galėtų normaliai gyventi“, - tvirtina gydytojas psichiatras.

Linkstama atsisakyti represijų

Labai dažnai tenka girdėti, kad psichikos ligoniai kelia grėsmę, todėl juos reikėtų atskirti nuo visuomenės. R. Alekna mano, kad požiūris į psichikos ligonių keliamą pavojų priklauso nuo visuomenės įsitikinimų ir greta gyvenančių žmonių kompetencijos.

Kai kuriose Vakarų valstybėse jau formuojasi nuomonė, kad jei žmogus nieko blogo nedaro, jo nereikia uždaryti į psichiatrijos skyrių – nesvarbu, ar jis išgyvena haliucinacijas, ar savotiškai interpretuoja tam tikrus įsivaizduojamus dalykus. Jei toks žmogus susitvarko su savimi, nekenkia nei sau, nei aplinkiniams, haliucinacijos nėra argumentas jį atskirti nuo visuomenės, net jei jis nesutinka vartoti vaistų.

„Kuo toliau, tuo labiau linkstama atsisakyti represijų, nes ir haliucinacijas mes kartais galime interpretuoti klaidingai. Tie žmonės, kurie yra turėję psichikos traumų, gali išgyventi realybę iškreipiančias disociacijas – juos persekioja vaizdiniai, garsiniai prisiminimai. Labai daug kas priklauso nuo to, kokie specialistai dirba psichikos centruose, koks jų ryšys su ligoniais – gerai, kai ligoniai nejaučia baimės kreiptis, prašyti pagalbos. Bet visuomenė į psichikos ligonius vis dar žiūri su baime. Tai ne tik mūsų bėda. Ta stigma yra net ir tolerantiškiausiose visuomenėse“, - pripažįsta R. Alekna.

Svarbiausia - nekonfliktuoti

Vis dėlto retas kuris nežinome, kad ištikus ūmiai psichozei, žmogus dažniausiai tampa pavojingas sau ir kitiems. Ypač, jei jį kamuoja gąsdinančios haliucinacijos. Gelbėdamasis nuo pavojingo jam pobūdžio vizijų, jis gali susižaloti, užpulti aplinkinius. Praradę orientaciją, seni žmonės išeina iš namų, pasiklysta, šaltuoju metų periodu gali mirtinai sušalti. „Tokiais atvejais reikia guldyti į psichiatrijos skyrių net ir tada, kai žmogus nesutinka gydytis“, - tvirtina psichiatras.

Pasak R. Aleknos, geriausia būtų susitarti su sergančiu žmogumi, kad jis apsilankytų pas gydytoją. Bet jei nesutinka, gali ir artimieji nueiti pasitarti su gydytoju, kuris padės susiorientuoti situacijoje. Artimųjų elgesio pasikeitimas, supratimas, kas ir kodėl vyksta, gali padėti žmogui nusiraminti.
Vienintelis ir pats svarbiausias patarimas, padedantis tokiose situacijose – neprieštarauti, kalbėtis kaip su normaliai mąstančiu žmogumi.

„Paprastai aš pasiūlau ligoniui alternatyvą. Jei atėjęs žmogus tikina, kad jam viskas gerai, tik artimieji be reikalo nerimauja, paaiškinu, kad tai, ką jis pasakoja, gali būti ir dėl sutrikusios psichikos. Patariu, kad jeigu tai tikrai yra susirgimas, gal tada geriau būtų vartoti vaistus. Tiesiog pasiūlau žmogui galimybę pačiam apsispręsti. Artimieji dažniausiai iš karto puola tokį žmogų gydyti ir jis, jei nesijaučia sergantis, tai priima kaip agresiją prieš jį. O agresijai yra normalu priešintis“, - neslepia psichiatras.

R. Alekna įspėjo, kad matant susijaudinusį, neadekvačiai į aplinką reaguojantį psichikos ligonį, svarbiausia yra elgtis ramiai. Tačiau taip elgtis gali tik tada, kai pats esi ramus.

Tai ne taip lengva net ir kasdien su tokiomis situacijomis susiduriantiems medikams. Jei kyla rizika, kad žmogus dėl psichikos sutrikimo gali susižaloti pats ar sužaloti kitą, dažnai būna tik viena išeitis – kuo skubiau kviesti „Greitosios pagalbos“ medikus.