Pagrindinis Lietuvos naujienų portalas DELFI tęsia reportažų ciklą „PostBaltika: Baltijos šalys ruso žurnalisto akimis“, kurio autoriai – žurnalistas iš Rusijos Vladislavas Moisejevas ir fotografas iš Lietuvos Artūras Morozovas. Jie dešimt dienų keliavo po Latviją, Lietuvą ir Estiją. Pristatome jums antrą jų pasakojimą.

Jūrmalos pakrantę iš visų pusių košia žvarbus vėjas. Nors jau birželio vidurys, pagrindinėje kurorto gatvėje – Jomas – žmonių nedaug. Atrakcionų šeimininkai apatiškai ir, deja, tik trumpam įpučia gyvybės savo technikai, o kurortinių prekių, tokių paklausių per karščius, pardavėjai siaučiasi į šiltas striukes ir buku žvilgsniu žvelgia į neaprėpiamus tolius: sunku patikėti, kad tas jų matrioškas ir gintarinius niekniekius kas nors kada nors nupirks.

Iš afišų pustuštę gatvę nužiūrinėja prigesusios Rusijos estrados žvaigždės ir seniai nebejuokingi komikai. Išvystas vaizdelis kiek skiriasi nuo žiniasklaidos suformuoto įvaizdžio – juk skelbiama, esą Jūrmala turtingiausias ir labiausiai klestintis Baltijos kurortas. Sunku patikėti, nes Rusijos televizija tokį paveikslą reklamavo dešimtmečių dešimtmečius, bet tenka.

Aišku, daryti išvadas remiantis pirmu įspūdžiu nelabai išmintinga: juk sezonas prasidės tik už geros pusantros savaitės. Per tą laiką gal ir oras susimils tapti panašesnis į vasarą, gal ir gatvės kiek atgis, ir jausmas, jog vaikštai po mirusį miestą, išsisklaidys.

Tiesa ta, kad pastaruosius dvejus metus Jūrmaloje priežasčių džiaugtis ir spinduliuoti pertekliniu optimizmu būta tikrai nedaug. Žiniasklaida reguliariai svarstė, ar Jūrmala ir kaimyniniai kurortai išgyvens masinį festivalių pabėgimą – vienu metu išsikraustė net trys didžiausios Rusijos muzikos fiestos, kartu su savimi išsivesdamos tūkstančius turistų pilnomis kišenėmis.

Įprastai atsakymas į šį klausimą smarkiai skiriasi priklausomai nuo konkrečios žiniasklaidos priemonės ideologinės orientacijos, tačiau visi daugmaž vienbalsiai sutaria, kad, kaip ten bebūtų, atėjo nelengvi laikai.

Skyrybos su Rusijos pramogų pasauliu – istorija žymiai sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos šaknys siekia sovietinę praeitį.

Baltijos šalys Rusijos žurnalisto akimis: tai, kas nutiko įvykus skyryboms su Rusijos pramogų pasauliu
© DELFI / Artūras Morozovas

Baltijos šalys buvo vadinamos sanatorija

Latviją, Estiją ir Lietuvą dažnai vadino visos Sąjungos sanatorija, europietiška vitrina SSRS akims paganyti, tačiau iš tikrųjų tai greičiau buvo buferinė, tarp dviejų pasaulių – kapitalistinio ir socialistinio – įsispraudusi zona.

Sovietų Sąjungos piliečiams „poilsis Pribaltikoje“ buvo kone idealiausias variantas atostogoms, o trys Baltijos šalys vertintos kone kaip užsienis, nors ir buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Iš ten atostogaujantys pagal gautus kelialapius iš visos šalies namo veždavosi technologinių stebuklų, madingų drabužių, plokštelių, kramtomosios gumos, cigarečių, erotinių žurnalų ir viso kito, ko stigo skurdžiose sovietinėse parduotuvėse. „Poilsis Pribaltikoje“ daugumai tapdavo kone įsimintiniausiu nuotykiu ir viso gyvenimo patyrimu, buvo formuojama ypatinga kurorto tradicija, kėlusi magiško intensyvumo nostalgiją. Net ir Latvijai, Estijai ir Lietuvai tapus nepriklausomomis, Baltijos jūros pakrantė išliko viena iš svarbiausių krypčių turistams iš Rusijos.

Tam tikra prasme pagrindine šių vietų preke – jau nekalbant apie saulę ir jūrą – buvo šilti jausmai ir prisiminimai tų, kurie čia jau buvo ir iš inercijos sugrįžta vėl ir vėl.

Nieko keisto, jog visa infrastruktūra ir pati aplinka buvo orientuotos į šios nostalgijos, kiekvienais metais sėkmingai virstančios pajamomis, kurstymą.

Šiame kontekste drastiškas turistų iš Rusijos sumažėjimas (nekalbu apie oligarchus ir politikus, kalbu apie paprastus žmones) – ne tik Baltijos valstybių bandymo nusikratyti sovietinės praeities istorija, bet ir nostalgijos kamuojamų turistų siekio pasveikti nuo paširdžius kutenančių prisiminimų ir šiltų jausmų įrodymas. Klausimas, kodėl taip atsitiko – ar dėl politinio atšalimo, ar dėl pinigų stygiaus, ar dėl kitų priežasčių – lieka atviras.

Kaip pasikeitė turistai Šventojoje

Gintautas Rekašius – restorano „Paršelio rojus“ ir poilsinių namelių Lietuvos Šventosios kurorte savininkas. Vyras be perstojo šypsosi, kiek saldžialiežuvauja, nevengia švelniai pasišaipyti tiek iš savęs, tiek iš savo verslo, tiek iš žmonių, su kuriais jam tenka susidurti.

G. Rekašius baigė Kauno kūno kultūros institutą – prieš akis laukė du keliai: arba mokyti pirminio karinio parengimo, arba tapti kūno kultūros mokytoju. 1990 metais gyvenimas ėmė sparčiai keistis, prasidėjo privatizacija ir visos viltys, nukreiptos į valdžią, esą kas nors čia duos butą, darbo ir kitokių gėrybių, dužo į smulkiausius šipulius. Vyras suprato, kad teks kažkaip suktis savarankiškai: juk reikėjo ir pačiam išgyventi, ir šeimą išlaikyti.

Susiklostė viskas taip, jog nedidelė aludė, kurią įsigijo G. Rekašius, vieną dieną tapo kone neatsiejamu Šventosios rekreacinės infrastruktūros elementu. Jo pasakojimai apie pačią lietuviškojo kapitalizmo pradžią akimirkomis primena istorijas apie devyniasdešimtuosius Rusijoje, visą tą betvarkę, duokles vadinamajam stogui ir reketą. Lietuvis kažkaip tą sunkų etapą išgyveno ir gana ramiai sulaukė, kol prekybos ir rinkos santykiai šalyje normalizavosi.

Per ketvirtį amžiaus G. Rekašiaus verslas pasikeitė neatpažįstamai: dabar viskas atrodo labai solidžiai, senus laikus mena tik restauruota iškaba „Paršelio rojus“. Iš pradžių verslininko bičiulis paršelį nupiešęs tiesiog ant faneros lakšto, parašęs kažką lyg ir apie alų, žirnius ir kiaulės koją – tris kertinius šios vietos valgiaraščio akmenis.

Tais laikais G. Rekašius iš Olandijos atsiveždavęs vytintos kiaulienos, ją klientai tiesiog graibstyte graibstė. Verslininką trikdė, jog visi eina į „Kiaulės koją“, tame nebuvo jokios poezijos. Nusprendė, kad, kol galutinai neprigijo, reikia kažką daryti. Taip minčių lietaus principu gimė pavadinimas „Paršelio rojus“.

Baltijos šalys Rusijos žurnalisto akimis: tai, kas nutiko įvykus skyryboms su Rusijos pramogų pasauliu
© DELFI / Artūras Morozovas

G. Rekašius žavi puikiu humoro jausmu, vyras visada pasirengęs švelniai per dantį patraukti pašnekovą ir atrodo, kad visas šio klubo-restorano interjeras – kiaules vaizduojančios freskos, statulėlės ir skulptūrėlės – taip pat savotiškas bandymas pasijuokti iš lankytojų, čia neretai padauginančių iki žemės graibymo.

Tiesa, tokių, anot G. Rekašiaus, kiekvienais metais vis mažiau ir mažiau. Verslininkas pasakoja, kad turistai pasikeitė taip pat smarkiai, kaip pakito ir pati kurortinių pramogų pramonė.

Pasikeitė kultūra, žmonės vartoja mažiau alkoholio, bet tapo išrankesni ir reiklesni. Pajūrio verslininkas juokiasi, kad, prieš prisijungiant prie Šengeno erdvės, klientų reikalavimai buvo daugiau mažiau elementarūs, verstis per galvą tikrai nereikėjo – galėjai ramiausiai sodinti prie plastikinių staliukų, ir niekas kreivai nežiūrėjo.

Kai žmonės pradėjo keliauti po pasaulį, savo kailiu išbandė, koks ten klientų aptarnavimas ir siūlomos paslaugos, reikalavimai drastiškai pakito, o jiems iš paskos buvo priversta keistis ir kurortinio poilsio pramonė. G. Rekašius vėl juokiasi: pagrindinis šių transformacijų kriterijus – banalus gebėjimas mokėti naudotis tualetu.

Belieka pardavinėti nostalgiją

Taip jau susiklostė, kad Šventojoje visais laikais ilsėjosi labai daug lietuvių: nuo Sovietų Sąjungos laikų į šį nedidelį kurortą vasarą su kelialapiais sugužėdavo visos gamyklos. Net ir po nepriklausomybės paskelbimo lietuviai ir toliau iš inercijos kiekvienais metais atvyksta būtent čia.

G. Rekašius tik gūžteli pečiais: jaunimas jokių sentimentų „Pribaltikos poilsio“ tradicijai neturi, jie ilsisi Turkijoje, Kipre, Malagoje. Čia prastai kimba ir sekso turistams, belieka pardavinėti nostalgiją, nes pagrindinis kontingentas – pagyvenę žmonės.

Pablogėjus Lietuvos santykiams su Rusija ir masiškai ėmus trauktis festivaliams, „Paršelio rojaus“ šeimininko verslas labai stipriai nenukentėjo.

Žinoma, jis su neslepiamu kartėliu pripažįsta, kad turistų iš Rusijos pastebimai mažiau, vangiau vyksta naujų namų, kadaise pradėtų rusų, statybos. Restoranuose ir kavinėse praktiškai nebeišgirsi rusiško popso – išgyveno tik visiems į kraują įaugę šlageriai, o artistai iš Rusijos, jei ir atvažiuoja, toli gražu ne visada surenka pilnas sales.

Baltijos šalys Rusijos žurnalisto akimis: tai, kas nutiko įvykus skyryboms su Rusijos pramogų pasauliu
© DELFI / Artūras Morozovas

G. Rekašius vėl juokiasi: jeigu būtų autobusų su turistais iš Rusijos, čia dauguma plaikstytųsi su balalaikomis. Tik tų autobusų tai nėra. Ir politiniai nesutarimai čia niekuo dėti, viskas žymiai paprasčiau – kaltas elementarus nepriteklius: rusai turi mažiau pinigų. Nors ir politiniai viražai daro savo: tikrieji klientai, atvažiuojantys ir dešimt metų iš eilės, vengia papildomo streso ir atostogoms renkasi kitas kryptis.

Kiti Baltijos šalių kurortai išgyvena panašius laikus: po įvykių Ukrainoje, abipusio apsikeitimo sankcijomis ir visų tų politinių skandalų rusų čia iš tikrųjų mažiau. Dalis vietos verslų bankrutavo, tačiau dauguma paprasčiausiai prisitaikė prie naujų sąlygų: dabar važiuoja vokiečiai ir skandinavai, vidaus turizmo entuziastai su nameliais ant ratų ir dviračiais. Tai nauja atostogaujančių rūšis: jie pragmatiškesni, neleidžia pinigų ir neretai apsistoja vos 3-4 dienoms, detaliai išanalizavę oro prognozes.

Žinoma, tokie pokyčiai ne į naudą pajamoms, tačiau nuostoliai nemirtini. Šiame kontekste kaip pavyzdys kuo puikiausiai tinka Jūrmala: remiantis naujausiais statistiniais duomenimis, išlipusi iš gilios ekonominės duobės, rekreacinė šio kurorto pramonė pradėjo nedrąsiai stotis ant kojų – pastarąją žiemą turistų skaičius ten išaugo 31 proc.

„Dosniausias mūsų rėmėjas – geras oras, tik štai su juo nemenka problema“, – ir čia juokiasi „Paršelio rojaus“ šeimininkas. Verslininkas nenusimena ir šventai tiki, jog nušvis saulė, o šalies valdžia prisimins ir jo veiklos sritį. Didelių vilčių lietuvis visgi nededa: nors turtų nesusikrausime, bet iš bado irgi nemirsime, sako G. Rekašius.


www.DELFI.lt
103