Katalikiška Lietuva skaičiuoja jau daugiau nei 630 metų istoriją. Iki šiol vieną aukščiausių bažnytinės hierarchijos pripažinimą, kardinolo titulą, pavyko pasiekti vos trims dvasininkams iš Lietuvos.

Vienas iš jų buvo kilęs iš galingos to meto šeimos ir palaikė itin artimus ryšius su to meto popiežiais, šalies valdovais bei sugebėjo politinėje valstybės ašyje, lemti tam tikrus valstybei svarbius sprendimus.

Kuomet kardinolo titulą popiežius Jonas Paulius II suteikė Vincentui Sladkevičiui, apie šią žinią žinojo nedidelis procentas uolių katalikų ir nelegaliu laikyto Vatikano radijo klausytojų. Žinia plito pamažu, mišių metu, iš lūpų į lūpas. Visa tai buvo Sąjūdžio išvakarėse – 1988 metais.

Kardinolu 2001 metais tapo ir Audrys Juozas Bačkis. Jis - vos trečiasis aukščiausią bažnytinį titulą turintis Lietuvos dvasininkas. Tiek Vincentas Sladkevičius, tiek Audrys Juozas Bačkis bažnytinės hierarchijos viršų pasiekė būdami brandaus amžiaus.

To negalėtume pasakyti apie pirmąjį lietuvį kardinolą. Tokiu istorikai laiko XVI amžiuje gyvenusį Jurgį Radvilą, kurio kilimas bažnytinės hierarchijos laiptais prasidėjo ir baigėsi gana ankstyvoje jaunystėje.

Kilęs iš eretikų šeimos

Apie Radvilų giminę girdėję yra visi. Viena galingiausių šeimų XVI – XVIII amžiuose vaidino itin svarbų vaidmenį valstybėje, buvo viena pagrindinių valdymo ašių greta Abiejų Tautų Respublikos karalių.

Vieni politinių to meto lyderių – pusbroliai Mikalojus Radvila Rudasis ir Mikalojus Radvila Juodasis – sprendė svarbiausius to meto reikalus. Radviloms pasisekė net vedybų keliu supiršti ATR karalių Žygimantą Augustą su Rudojo seserimi Barbora Radvilaite, apie kurių meilės istoriją ir šiandien kuriamos legendos.

Pirmasis kardinolas iš Lietuvos: vos 27 metų sulaukęs įtakingo LDK eretiko sūnus
© Wikimedia Commons

Radvilų neaplenkė ir svarbūs to metu procesai Europoje – reformacijos iškilimas ir nusivylimas katalikybe. Radvilos atsivėrė reformacijai, o tokia pozicija priešino juos su katalikiškojo sparno veikėjais.

Šie, savo ruožtu, netruko Radvilas paskelbti eretikais. Maža to, galiojo ir principas, kieno valdžia, to ir religija. Radvilų pavaldiniai taip pat turėjo išpažinti reformatoriškas tiesas.

Tačiau pasikeitus vos vienai kartai, viskas apsivertė aukštyn kojomis - dalis Radvilų vėl grįžo prie katalikybės. Įskaitant ir abu Radvilos Juodojo sūnus.

„Mikalojus Radvila Juodasis iš tiesų buvo vienas svarbiausių reformacijos proteguotojų Lietuvoje, tačiau posūkis įvyko su vyriausiojo Juodojo sūnaus Mikalojaus Kristupo Našlaitėlio atsivertimu. Išvykęs studijuoti į protestantiškus universitetus Vakarų Europoje, nukeliavęs į Romą, jis vėl perėjo į katalikų tikėjimą, tik kurį laiką to neviešino“, - teigia istorikas dr. Liudas Jovaiša.

Konversija Našlaitėlio gyvenime įvyko jau po tėvo mirties. Tą patį galima pasakyti ir apie jaunesnįjį sūnų Jurgį. Šiam pradėjus mokytis Vilniaus jėzuitų kolegijoje, kurios vienas įkūrimo tikslų buvo krikščionių kova prieš reformaciją, įvyko tai, ko greičiausiai Radvila Juodasis net košmaruose nesapnuodavo.

„Jėzuitų įtaka be abejo buvo svarbi, kadangi Radvila mokėsi ir Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Būtent Vilniaus jėzuitų kolegijoje jis ir išpažino katalikų tikėjimą, įvyko oficiali jo ir jo brolių konversija - perėjimas į katalikybę. Jėzuitai, Petras Skarga ir tuometinis rektorius Stanislovas Varševickis teikė žinias apie jį kaip kandidatą į vyskupus“, - pasakoja dr. Liudas Jovaiša.

Radvila Juodasis
© Organizacijos archyvas
Radvila Juodasis

18 metų vyskupas

Po mokslų Vilniuje Jurgis išvyko mokytis į Romą, kur jo katalikiška pasaulėžiūra sustiprėjo dar labiau. Anot L. Jovaišos, jaunasis katalikas turėjo užmojų, su kuriais negalėjo susitaikyti net pats popiežius: „Jis buvo užsidegęs tapti vienuoliu jėzuitu studijuodamas Romoje. Atkalbėtas beveik per prievartą ir giminaičių, ir paties popiežiaus, kad daugiau padarys būdamas vyskupu negu vienuoliu“.

Pokalbiai pasiteisino. Vietoj griežto vienuoliško gyvenimo, Jurgis Radvila nusprendė eiti dvasininko keliu. Talentai, lankstumas, politinė „uoslė“, panašu, paliko įspūdį aukščiausiems tiek dvasinio, tiek pasaulietinio pasaulio veikėjams.

Romoje būsimajam kardinolui sekėsi puikiai. Dėl asmeninių gebėjimų mezgėsi ryšiai. Studijuodamas Romoje Jurgis Radvila net užmezgė pakankamai artimą ryšį su popiežiumi Grigaliumi XIII, tapo artimu jo aplinkos žmogumi.

„Romoje jis praleido penkerius - šešerius metus. Puikiai žinojo Bažnyčios centro gyvenimą. Žinojo ir informaciją, kuri į Romą atkeliauja iš įvairių pasaulio vietų“, - pasakoja dr. Liudas Jovaiša.

Tuometinių mažamečių skyrimas į svarbius bažnytinius postus nebuvo jokia retenybe. Asmeninių ryšių ir gebėjimų dėka 1574 metais, būdamas vos 18 metų amžiaus, popiežiaus Grigaliaus XIII Jurgis Radvila buvo pagerbtas vyskupo titulu.

„Šiuo atveju net protestantams turėti giminaitį tokį svarbų asmenį – kardinolą - buvo daugiau giminės interesas ir prestižas, o ne kažkoks nepriimtinas dalykas. Būdamas vos 18 metų Jurgis Radvila, didele dalimi ir brolio Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu, buvo paskirtas būsimuoju Vilniaus vyskupu ir turėjo paveldėti vyskupo sostą. “, - teigia dr. Liudas Jovaiša.

Pirmasis kardinolas iš Lietuvos: vos 27 metų sulaukęs įtakingo LDK eretiko sūnus
© Wikimedia Commons

Mirus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, būtent Jurgis Radvila tapo aukštu ATR bažnytinės struktūros pareigūnu – Vilniaus vyskupu. Protestanto sūnaus skyrimu į tokį postą savotiškai buvo parodoma ir kontreformacijos pergalė.

Vilniaus vyskupas turėjo ne tik dvasinį, tačiau ir politinį autoritetą šalyje. Žinoma, prie to stipriai prisidėjo ir vyskupo pavardė, šeimos įtaka šalyje. Apie Jurgio, kaip lankstaus stratego, įvaizdį liudija ir jo elgesys renkant ATR valdovą 1587 metais.

„Per karaliaus rinkimus rėmė kandidatą Maksimilijoną Habsburgą, tačiau jam pralaimėjus greitai tapo vienu iš artimiausių Zigmanto Vazos žmonių. Tokiu artimu, kad karalius net ryžosi jį paskirti Krokuvos vyskupu sulaužydamas nerašytą principą, kad tik Lenkijos piliečiai yra skiriami vyskupais Lenkijoje ir taip sukeldamas nepasitenkinimą“, - teigia dr. Liudas Jovaiša.

Krokuvos vyskupo vieta nebuvo vien tušti pažadai. 1591 metais jis savo veiklą perkėlė iš Vilniaus į Krokuvą. Net ir šiandien Vavelio katedroje galima rasti paminklą Jurgiui Radvilai, kuris pastatytas minint kardinolo 300-ųjų mirties metinių progą.

Kardinolas ir artimas popiežių bičiulis

XVI amžiuje jaunų asmenų skyrimas, popiežių savivalė ir nepotizmas buvo įsigalėję reiškiniai. Tai lėmė ir reformacijos aktyvėjimą, norą pertvarkyti bažnytinių vertybių sistemą.

Kontreformacijos vienas kertinių įvykių – Tridento bažnytinis susirinkimas ragino hierarchus nepiktnaudžiauti valdžia, atsisakyti prekybos indulgencijomis, tačiau paskelbė reformacijos šalininkus eretikais ir taip pradėjo ilgai truksiantį konfliktą tarp dviejų krikščionybės srovių.

„Nuo pat pradžių jis buvo specialiai vertinamas kaip probleminės Lietuvos bažnyčios, kuri patiria protestantizmo krizę, labai svarbus asmuo.

Tokiu būdu siekta ne vien Radvilą pagerbti, bet ir sustiprinti katalikų Bažnyčios pozicijas Lietuvoje. Jeigu kalbėsime apie amžių, tai Radvila buvo nominuotas kardinolu būdamas 27-erių metų amžiaus. Tuo metu popiežius paskyrė 19 asmenų kardinolais. Trys iš jų buvo jaunesni už Radvilą. Jiems buvo po 21 metus“, - teigia istorikas.

1585 m. mirė artimas Jurgio bičiulis, popiežius Grigalius XIII. Kartais istoriją besidomintys asmenys mėgsta spekuliuoti, ar Jurgis Radvila nebuvęs tarp potencialių kandidatų į sostą. Anot Liudo Jovaišos, tokių duomenų nėra išlikę, tačiau kardinolų kolegijoje, kuri renka popiežius, Jurgis Radvila dalyvavo du kartus.

Tuometinėse konklavose dalyvaudavo apie 50 kardinolų, kiekvieno jų balsas buvo labai svarbus. Vieno ar kito popiežiaus pasirinkimą nulemdavo ir tuometinės politinės aplinkybės.

„Popiežiaus rinkimai būdavo palankūs nelabai ryškioms asmenybėms, „juodiesiems arkliukams“. Jie dažnai laimėdavo rinkimus, nes didžiosios katalikiškos šalys, kaip Ispanija, Prancūzija, Šventoji Romos imperija blokuodavo per savo kardinolus politiškai kažkuriai vienai šaliai angažuotų asmenų rinkimą. Daugiau šansų turėdavo ne pirmo ryškumo kandidatai“, - teigia Liudas Jovaiša.

Pirmojoje, 3 dienas trukusioje, konklavoje, kurioje dalyvavo Radvila, popiežiumi buvo išrinktas Inocentias IX, kurio pontifikatas truko vos 2 mėnesius. Antrojoje, kuri truko 3 savaites, vykusioje 1592 metais, išrinktasis popiežius buvo puikiai pažįstamas pačiam Radvilai. Tikėtina, kad šis parėmė šio asmens kandidatūrą.

Pirmasis kardinolas iš Lietuvos: vos 27 metų sulaukęs įtakingo LDK eretiko sūnus
© AFP / Scanpix

„Išrinktas popiežiumi buvo Klemensas VIII, kuris lankėsi ATR spręsdamas Habsburgų ir Zigmanto Vazos konfliktą. Žmogus, kuris pažinojo šių kraštų bažnytinio gyvenimo situaciją, galbūt buvo lankęsis ir Vilniuje. Popiežius vėliau padarė labai svarbius sprendimus ATR katalikams. Patvirtino unijos tarp stačiatikių ir katalikų sudarymą, patvirtino Kazimiero kaip šventojo gerbimą“, - sako dr. Liudas Jovaiša.

Išrinktasis popiežius pergyveno ir kardinolą. Kuomet 1600 m., būdamas 44 metų, Romoje mirė Krokuvos vyskupas, kardinolas Jurgis Radvila, popiežius Klemensas VIII buvo vienas paskutiniųjų žmonių lankęs kardinolą mirties patale.

„Artimumas su tuometiniu popiežiumi Klemensu VIII matyti iš to, kad popiežius išklausė Radvilos prašymą ir atvyko dieną prieš jam mirštant asmeniškai jo aplankyti ir suteikti palaiminimą.

Ir vėliau sakoma, kad atlikus skrodimą popiežius norėjo į rankas paimti tuos tris akmenis, kurie buvo išimti iš jo vidurių. Toks ne vien formalus artimumas, bet ir asmeninė bičiulystė“, - teigia dr. Liudas Jovaiša.

Dažnai ir pačius Radvilas istorikai linkę sieti su lenkiška kultūra, o ir dalis didikų tada save pozicionavo kaip lenkų tautos veikėjus. Jurgio Radvilos atvejis kitoks.

Anot Liudo Jovaišos, kardinolas save laikė lietuviu, atstovavo būtent Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus ir dalyvavo pasitarimuose su Lietuvos ponais. Tik išimtis lėmė, kad gyvenimo pabaigoje kardinolas tapo Krokuvos vyskupu, kurioje įprasmintas ir jo atminimas.

Epitafinė plokštelė buvo įrengta ir Vilniaus katedroje, tačiau šiandien išliko tik jos nuolaužos.


www.DELFI.lt
24