Šioje dalyje kalbamės apie žiaurus to meto nusikaltimus, ar mušdavo pareigūnai įtariamuosius ir ko labiau bijojo to meto banditai – pareigūnų, ar savo bendrininkų.
– Kokia buvo Jūsų karjeros pradžia?
– Šeduvoje, kur esame, buvo viena iš pirmųjų mano tarnybos vietų. 1995 m., kai baigiau studijas, buvau paskirtas dirbti kriminalinėje policijoje. Mano laida pirmoji Nepriklausomos Lietuvos policijos, ne milicijos laida. 1990 m. rugsėjo 1- ąją prisiekėme 506 studentai, tačiau po pirmo kurso liko 270. Tiek baigėme bakalauro studijas ir tik 77 perėjome į magistratūrą. Baigęs grįžau į Radviliškį, nes siuntimas buvo iš čia. Tokia buvo tvarka. Reikėjo grįžti ten, iš kur buvai siųstas.
Iki šiol visose teisėsaugos struktūrose darbuojasi mano kurso draugai. Vienas iš bendramokslių Konstitucinio teismo teisėjas. Galiu tik didžiuotis, kad teko studijuoti ir dirbti tokiu laikotarpiu. Ėjome iš idėjos, norėjome įnešti šviežio vėjo į teisėsaugą.
– Tačiau po tokių studijų grįžti ir dirbti Šeduvoje nuobodu. Aiškintis, koks kaimynas pavogė vištą, dėl ko susimušė girti piliečiai ...
– Ne. Tada Šeduvoje vogė automobilius, prievartavo turtą, žudė. Radviliškio rajone nebuvo savo organizuotos nusikalstamos grupuotės. Vietiniai nusikaltėliai šliejosi prie Panevėžio arba Šiaulių gaujų.
