Pirmoji Sauliaus Skvernelio (48 m.) žaidimų aikštelė buvo tankas, ant kurio laipiodavo su kiemo draugais ir septyneriais metais vyresne seserimi, vėliau šį pomėgį pakeitė į rankas pakliuvęs krepšinio kamuolys ir sudėtingi matematikos ir fizikos uždaviniai.

Keitėsi ne tik pomėgiai, bet ir miestai. Kaune pirmuosius gyvenimo metus praleidęs S. Skvernelis ir dabar atmintyje ryškiai mato savo vaikystės kiemą, nors jau ketverių kartu su tėvais išsikraustė į Marijampolę, tuometinį Kapsuką.

Mokyklos laikais skaičius mėgęs S. Skvernelis tvirtina, kad teisėsaugos kelias jo galvoje gal ir sukosi nuo mažų dienų, tačiau pasirinko fizikos studijas. Vis dėlto vėliau gyvenimo kelias pasisuko taip, kad jis pasirinko policininko uniformą, nors nėra baigęs policijos mokslų.

Ir nors Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas į Prezidentus tvirtina, kad visus gyvenimo laiptelius žengė užtikrintai, neperšokdamas kelių iš karto ir tik aukštyn, prisipažįsta, kad tapus premjeru miegas tapo ne toks ramus. „Suskamba žadintuvas, atsibundi - ir tu ministras pirmininkas. Tai kažkas tokio. Atsakomybė, darbai, kas laukia, – pirmas mintis vos pabudus vardijo kandidatas į aukščiausią šalies postą. – Dabar pripratau.“

"Aklas pasimatymas su kandidatu" yra DELFI interviu ciklas, kuriuo siekiame atskleisti kandidatų asmenybes – kaip jiems sekėsi mokykloje, studijų metu, kodėl pasirinko profesiją ir kokių pomėgių ar įpročių rinkėjai dažniausiai nemato.

– Gimėte Kaune, bet nuo ketverių augote Marijampolėje. Ar atmintyje likę prisiminimų iš Kauno?

– Daug atsimenu. Atsimenu namą, kuriame gyvenome, tanką VI forte, prie žiedo. Atsimenu žaidimus ant tanko, pasivaikščiojimus kariniuose daliniuose su vaikais, kiemą.

Smagu, matyt, buvo, jei žaisdavau ten su seserimi.

– Kuris kurį pamokydavote vaikystėje: Jūs ją kaip brolis ar ji Jus?

– Ji mane pamokydavo. Ir padėdavo daug. Ir pamokas paruošti. Visko buvo. Ji vyresnė, tai ir rūpindavosi manimi, ir saugodavo.

– Amžiaus skirtumas didokas, matyt, muštynių namuose nekildavo?

– Kildavo. Aš toks neramesnis buvau. Pats iškrėsdavau ką nors ir seserį tėvams apskųsdavau, kai pareidavo, kad ji kalta.

Saulius Skvernelis
© DELFI / Andrius Ufartas
Saulius Skvernelis

– Ar išlikę draugų iš tų laikų, kai laipiodavote ant tanko?

– Iš Kauno ne. Nors dar kurį laiką palaikėme ryšius – laiškus rašydavome vieni kitiems su keliais berniukais. Na, kaip rašydavome. Sesuo rašydavo daugiau. Bet daugiau iš to kiemo nieko nepamenu, tik važiuodamas pro šalį vis pažiūriu, kaip keičiasi. Atsimenu buto langą, kiemą. Prieš porą metų praėjau per kiemą, tai dar buvo išlikusios tos metalinės čiuožyklos.

– Kieme žino, kad būtent tame name augo premjeras?

– Manau, kad ne, nežino. Kažkada svarsčiau, kad reiktų pabandyti užeiti, bet pagalvojau, kad dar ne tas laikas ir ne tas etapas.

Aš net adreso tikslaus nežinau. Tik pamenu, kad tai pirmas penkiaaukštis prie žiedo.

– Išvažiavote į Marijampolę. Patiko ar buvo daugiau streso?

– Buvo streso, nes buvo kiemo draugų, bet, žinoma, su tėvais visur yra gerai. Draugų greitai atsirado naujų ir ten buvo tas tikrasis kiemas: penkiaaukščiai namai, draugai nuo smėlio dėžės.

– Kokius žaidimus žaisdavote?

– Karai, paskui dviračiai, tada prasidėjo daugiau sporto. Buvome sportiški, viską žaisdavome: ir krepšinį, ir tinklinį, ir rankinį, ledo ritulį žiemą. Visokių žaidimų buvo: geriečiai ir blogiečiai, policininkai ir nusikaltėliai.

– Turėjote svajonę, kuo tapsite užaugęs?

– Žaisdamas smėlio dėžėje ar su dviračiais ir būdavau tas automobilių inspektorius, bet nežinau, ar tai buvo svajonė. Matyt, tais laikais galvojau, kad norėčiau teisėsaugos srityje dirbti, bet mokykloje pasikeitė situacija. Sunku pasakyti, bet man atrodo, kad aš visą laiką galvojau apie teisės studijas, nors įstojau į fiziką.

– Iš kiemo mama lengvai prisikviesdavo vakarienės ar pietų?

– Standartiškai per langą šūkteldavo: Sauliau ar Alvydai, namo! Valgyt! Grįždavome murzini namo.

Būdavo ir kai kurios televizijos laidos, kurios traukdavo namo. Žiūrėdavome „Labanakt, vaikučiai“. Turėjome unikalią galimybę matyti Lenkijos televizijos kanalą. Matydavome tokias laidas vaikams, kurių Sovietų sąjungoje nebuvo. Marijampolėje tiesiog galėjome turėti anteną, iškeltą ant stogo, ir matydavome lenkišką televiziją.

Buvo labai populiaru iš Lenkijos užsisakyti ir žurnalų ar konstruktorių. Vadinosi „Mažasis modeliuotojas“. Konstruodavome lėktuvus, laivus, kurių čia nebuvo įmanoma nusipirkti. Socializmas buvo, bet turėjome „langą į aną pasaulį“ ir išnaudodavome jį.

– Tai vaikystėje mokėjote ne tik rusiškai, kaip tuo metu priklausė, bet ir lenkiškai? Gal ir dabar kalbate laisvai?

– Dabar jau negaliu sakyti, kad laisvai. Jaunystėje buvo gerokai geriau, nes buvo ir televizija, ir laikraščiai, ir knygos, žurnalai. To, ko čia nebuvo, viską galėjome oficialiai prenumeruoti.

Tikrai laisvai skaičiau ir laisvai kalbėjau lenkiškai, bet kuo toliau, tuo mažiau naudoju tą kalbą ir nėra taip, kad galėčiau laisvai kalbėti. O mokykloje vokiečių mokiausi. Ir lotynų.

– Lotyniškai dar ką nors atsimenate?

– Galiu kokią nors frazę pasakyti. Reikėdavo išmokti po penkiasdešimt sentencijų, jei norėdavai gauti penkis. Jei keturis – keturiasdešimt, jei tris – trisdešimt, dvidešimt jau niekas nesimokydavo.

Labai sunki kalba. Nežinau, kodėl, bet ir man, ir ne tik man. Kai kas „prasilauždavo“, bet tai sudėtinga kalba, sudėtinga ir gramatika. Man tai buvo didelis iššūkis.

– Gal tiesiog tiksliukas buvote mokykloje, o ne humanitaras?

– Ne. Man visi dalykai vienodai „gerai ėjo“.

– Kokius pažymius dažniausiai rinkdavote pažymių knygelėje?

– Buvo etapų, kai buvo vien penketai penkiabalėje sistemoje.

Visiems, matyt, buvo tas amžius, kad „aš iš tų mokslų duonos nevalgysiu ir man niekas neįdomu“. Bet aš vis tiek būdavau arba geriausias, arba vienas iš geriausių. O mokyklą baigiau sidabro medaliu. Buvo vienas ketvertas.

Norint baigti aukso medaliu turėjo būt visi penketai ir iš egzaminų, ir iš metinių vidurkių turbūt dvejus metus. Jau nebepamenu.

– Iš ko buvo ketvertas?

– Iš baigiamojo rašinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamine.

– Gal nelabai patikdavo rašyti rašinius mokykloje?

– Patikdavo. Ir iki dabar turiu nemažai rašinių išsisaugojęs. Dar kažkada, kai tapau „Facebook“ nariu, paskelbiau vieną iš rašinių kaip pirmą įrašą. Iki dabar turiu nemažai rašinių. Įdomu paskaityti. Pavyzdžiui, apie švietimo sistemą.

Tuo metu, kažkur 1996-1997 metais rašiau, ką keisčiau švietimo sistemoje. Dabar paskaitau ir matau, kad ir dabar pritaikyti galima. Buvo ir egzaminų klausimas, ar jie reikalingi tokie, kokie yra, nes jie buvo privalomi, negalėjai rinktis, viskas buvo nuspręsta už mus. Taip pat ar reikia keisti vertinimo sistemą, gal daryti kaupiamąją.

Aišku, buvo standartinės temos apie literatūrą ir literatūros klasiką. Bet aš dažnai rinkdavausi laisvas temas.

– O ar knygos traukė?

– Taip. Abiejose Kapsuko bibliotekose skaičiau. Dvi buvo ir abejose skaičiau viską iš eilės.

Saulius Skvernelis
© DELFI / Andrius Ufartas
Saulius Skvernelis

– Kokią literatūrą mėgote labiausiai?

– Buvo tokia serija „Drąsiųjų keliais“. Nuotykiai, detektyvai, istoriniai romanai. Griebiau daug ką, nes buvo toks laikas, kai norėjosi skaityti. Ir galimybių buvo.

Dabar skaitau „Plieno audrose“. I pasaulinis karas. Į lėktuvą pasiimu, galvoju, kad paskaitysiu. Pradėjau skaityti, nors dar turiu keturias-penkias knygas, kurių niekaip nebaigiu.

Man sunku praeiti pro knygynus. Perku, nors sulaukiu pasakymų: „Na, kada tu paskaitysi?“ Bet tikiu, kad perskaitysiu.

– Parekomenduokite knygą vaikams ar paaugliams, kurią tikrai verta paskaityti.

– Priklauso nuo pomėgių, bet tuo metu buvo populiaru, o ir gauti sunku – Arthuro Conan Doyle „Užrašus apie Šerloką Holmsą“. Vėliau, jaunystėje, ne kartą skaičiau Balio Sruogos „Dievų mišką“. Dar viena jaunystės knyga – Roberto Merlio „Mirtis – mano amatas“. Tai žiauri knyga, bet verta paskaityti. Vėlgi tai apie karą, II pasaulinį. Diskusijos, vertinimai.

Prieš pastaruosius rinkimus teko paskaityti Uptono Sinclairo „Džiungles“. Apie mūsų emigraciją. Tada prisišnekėjęs buvau, kad kiekvienoje mokykloje turėtų paskaityti šitą knygą. Ir laikausi tos pačios nuomonės. Tai knyga apie pirmąją emigracijos bangą iki II pasaulinio karo, net iki I. Lietuviai Jungtinėse Valstijose, kaip kabinosi į gyvenimą, su kuo susidūrė dirbdami skerdyklose ir panašiai. Mane tai sukrėtė taip, kad kai prasideda diskusijos apie emigraciją ar pilietybės išlaikymą – reikia jiems ar nereikia – gėris tai ar blogis, paskaityti reikia tą knygą. Ji galėtų būti mokyklos programos dalis.

– O pačiam niekad nebuvo minčių kur nors emigruoti?

– Tikrai ne. Čia mano šalis, mano žemė. Aš be Lietuvos negaliu. Net ir išvažiavus atostogauti po kelių dienų jau noriu namo, noriu grįžti.

Nors kartais pagalvodavau, kaip būtų, jei reikėtų kur nors kitur dirbti. Maža ką. Bet tikrai ne. Man ir išvažiavimas į komandiruotes... Kuo trumpiau – tuo geriau.

– Mėgote rašyti, skaityti, tai gal ir dienoraštį rašėte vaikystėje?

– Dienoraščio nerašiau, bet turiu kitą savybę – kaupiu dokumentus nuo senų laikų. Manau, kad kažkada atsisėsiu ir parašysiu. Ten tokie dokumentai, susiję su profesine veikla, įvertinimai, kažkas dar atmintyje lieka. Istorijų, apie ką pakalbėti ir ką parašyti – yra. Kažkada reiktų parašyti, pavyzdžiui, „Generalinio komisaro sapnus“.

– Kodėl sapnai?

– Tai vertinimas tam tikras, nes gali paliesti įvairius įvykius ir žmones.

– Kaupiate įvairius daiktus, net tik dokumentus. Ar tarp tų daiktų yra ir policininko uniforma?

– Aišku turiu. Turiu paradinę uniformą. Kai išėjau iš sistemos, galvojau, kad kada nors dar teks ją apsirengti, bet jau daugiau nei penkeri metai, o apsirengęs nebuvau.

Turiu tą savybę kaupti, nes „gal kada nors prireiks“. Paskui praeina keleri metai, neprireikia, atsikratai, bet uniformą aš saugosiu iki galo. Tai mano gyvenime buvo svarbus etapas.

Spalio 2-oji – policijos diena. Profesinė šventė, kai susitinkame su veteranais, jie visi ateina su uniformomis. Kai kurie jau žili, kai kurie stipriai pagyvenę, brandaus amžiaus. Ta diena verčia pasitempti, tai viena diena metuose, kai policininkas gali apsirengti uniformą. Ir aš tokią teisę turiu, suteiktą generalinio komisaro. Manau, kad pasinaudosiu tokia galimybe.

Didžiuojuosi profesija, nors net nesu policijos mokslų baigęs.

– Prie mokslų dar grįšime, atsigręžkime į vaikystę. Ar lankėte darželį?

– Ne. Labai nenorėjau. Matyt, tai buvo viena iš priežasčių. Tas nenoras, kiek pamenu, buvo dėl to, kad dieną miegoti reikia. Dabar galvoju, kad kvailas buvau (juokiasi). Mielai dabar tai pakeisčiau.

Buvo močiutė, sesuo, mamos darbas buvo toks, kad dirbdavo pamainomis, tai mane „mėtydavo“. Gerąja prasme.

Saulius Skvernelis
© DELFI / Andrius Ufartas
Saulius Skvernelis

– Kuo užsiėmė Jūsų tėvai?

– Tėtis, kurio jau nebėra, buvo autošaltkalvis ir statybininkas, baigęs statybą. O mama turėjo ekonominį išsilavinimą, buvo tarnautoja, darbavosi įvairiose srityse: ir valstybinėse įstaigose, ir prekyboje teko padirbėti, ir individualia veikla užsiimti, mezgė.

Vargo abu tėvai. Vargo daug.

– Pravardę kieme ar mokykloje turėjote?

– Kieme tikrai ne. Mokykloje irgi ne. Kai supykdavo, aišku, Skvernu pavadindavo. Ką ir dabar daro kai kurie politikai ar socialinių tinklų dalyviai.

Saulius Skvernelis
© DELFI / Andrius Ufartas
Saulius Skvernelis

Gal vaikystėje už pravardę ir supykdavau. Bet toks laikas buvo, tokia aplinka.

Kiek kiemo draugus prisimenu, niekas neturėjo pravardžių. Gal Kapsuke kitokia situacija, nes pas mus vardai būdavo, vardų trumpiniai.

– Pravardžių gal ir nebuvo, bet šį tą išskirtinio turėjote – suvalkietišką tarmę. Ar vis dar galite ja susišnekėti?

– Man atrodo, kad ir dabar su akcentu kalbu, nors nelabai kas atskiria. Bet jau tę kai reikia pakalbėt. Dar turim tę Seime kolegą Dainių Gaižauską iš Marijampolės. Tai jis kai pasisako, tai kai kurie frakcijos nariai nesupranta (kalba su suvalkietišku akcentu – DELFI).

– O suvalkietiškų bruožų turite? Kalbama, kad suvalkiečiai taupesni už kitus.

– Aš taupus. Taupau, kad turėčiau (juokiasi). Juodai dienai, kaip sakoma. Bet man ir nereikia prabangos. Nei automobilių ar išskirtinių drabužių.

Netaupau tik vaikams. Kai vaikai prašo, tai viskas. Sunku susilaikyti. Bet, žinoma, nelepiname. Reikia ugdyti supratimą, kad pinigus reikia uždirbti. Esu dėkingas tėvams, kad man leido baigti pirmą universitetą nedirbant. Galėjau nedirbti, mokytis, būti studentu. O po mokslų viskas pasikeitė – diplomą į rankas ir eik į gyvenimą kaip nori. Į viską reikėjo kabintis, uždirbti, niekas iš dangaus nenukrito.

Iš pradžių pradėjau dirbti policijos akademijoje, gal po mėnesio pradėjau dėstyti teoriją vairuotojų rengimo kursuose, po to atsirado profesinės mokyklos. Būdavo kokie trys darbai ir taip nuo ryto iki kokios 21-22 val. vakaro. Šeštadieniais taip pat.

– Nejau neturėjote nė vieno darbo, kurio dabar nenorėtumėte rašyti į CV?

– Džiaugiuosi, kad tuo metu buvo praktikos, už kurias mokėdavo. Dirbau autošaltkalviu automobilių remonto gamykloje. Žinau, ką reiškia darbininkiškas šaltkalvio gyvenimas.

Tai labai gerai motyvavo, kad reikia mokytis ir stengtis kažko pasiekti, kad gyvenime būčiau kuo nors kitu. Nors uždarbis buvo solidus. Tuo metu už tai gerai mokėjo. Dėl uždarbio pasisekė ir su diplominiu darbu. Tik po to paaiškėjo, kad tai katedros konkursinis darbas, tai aš už jį gavau tais laikais neįsivaizduojamus pinigus.

Tai buvo 1994 metai ir gavau gal 1200 litų.

Saulius Skvernelis, Kristina Pocytė
© DELFI / Andrius Ufartas
Saulius Skvernelis, Kristina Pocytė

– Ar pamenate pirmąjį savo automobilį?

– Žinoma, tai buvo fordukas. Senas, padrožtas. Bet man jis buvo brangus kaip pirmas automobilis.

Tvarkingai važinėjau, bet jokių incidentų. Nors aišku, buvo, kad kažkas į galą trinktelėjo, aš kažkur trinktelėjau, bet tai techniniai įvykiai.

– Politikoje atrodote griežtas, o koks esate gyvenime?

– Matyt, tai mano bėda, kad toks įvaizdis formuojasi dabar. Tikrai nelaikau savęs griežtu. Esu reiklus. Atiduodu visą širdį tiems darbams, kuriuos dariau, nes manau, kad daryti reikia gerai. Nėra pas mane tep-lep.

To tikiuosi ir iš kitų, reikalauju. Bet nemanau, kad esu kažkoks despotas, kuris ne taip pažiūrėjo ar ne taip pasakė. Gerbiu visas nuomones, girdžiu ir kitokią nuomonę, įsiklausau. Kartais, kai pasakau kažką netinkamo, visada atsiprašau žmonių. Parašau žinutę ar paskambinu, ar susitikimo metu atsiprašau. Būna tokių dalykų, būna, kad pasielgiu taip ir pačiam būna negerai nuo to.

– Ar kas nors šeimoje pasikeitė po to, kai tapote premjeru?

– Man atrodo, kad ne.

– O kaip šeimai atrodo?

– Kartais žmona pasako: „tu čia ne ministras pirmininkas namuose“. Retai, bet pasako.

Aišku, laiko mažiau. Ir nors stengiuosi nesinešti namo sukauptų emocijų, bet natūralu, kad pratrūkstu ir šūkteliu, balsą pakeliu. Ne dėl to, kad situacija tokia, bet dėl to, kad iš čia parsinešu kažką.

– Ar šaltkalvio įgūdžiai išliko iki šių dienų? Ar pasiremontuotumėte automobilį pats?

– Dabar jau turbūt ne, nes automobiliai kitokie, o tuo metu taip. Ir tėvų žigulius, ir savo. Remontavau nuo pavarų dėžės pakeitimo iki stabdžių kaladėlių ar guolių keitimo.

Dabar padangas, ratus galiu pakeisti, kažkokius tepalus, skysčius, šlangutę atsikabinusią. Tą galiu pasidaryti.

– O žmona pati automobilį į servisą nuveža ar Jūs?

– Dabar jau pati, o anksčiau veždavau aš. Arba pati. Nebūdavo taip, kad tik man atiduodavo, bet jei galėdavau, aš tai darydavau.

– Turbūt garsiausias dalykas, ką žinome apie Jūsų asmeninį gyvenimą – antroji santuoka ir jos istorija. O ar atsimenate savo pirmąją meilę?

– Aišku, atsimenu (šypsosi).

– Kada susipažinote?

– Manau, kad tai ne mokyklos laikais, nes ten buvo daugiau susižavėjimai. Jau po mokyklos.

– Galbūt pirmoji meilė buvo ir pirmoji žmona?

– Ne.

– Pirmąją žmoną irgi sutikote tvarkydamas asmeninius reikalus?

– Ne, viskas buvo kitaip ir labai trumpai. Bet ir šiandien mes bendraujame. Neieškome, kieno ten kaltė. Dažniausiai tai būna vyro kaltė, prisiima atsakomybę. Mes labai civilizuotai gražiai išsiskyrėme ir bendraujame. Nėra visai betarpiškai, bet susirašome kažkokiais laiškais ar žinutėmis.

Saulius Skvernelis
© DELFI / Andrius Ufartas
Saulius Skvernelis

– Iki šiol nepraleidžiate krepšinio varžybų, pasakojate, kad ir vaikystėje kamuolio iš rankų nepaleisdavote. O ar dar koks nors sportas Jums yra taip artimas?

– Mano širdyje yra du „Žalgiriai“. Krepšinyje Kauno, futbole – Vilniaus.

Dabar, aišku, krepšinis nusveria. Futbolas Lietuvoje yra sudėtingoje situacijoje, o krepšinis yra numeris vienas. Bet buvo laikai, kai Vilniaus „Žalgiris“ buvo toks stiprus, kad nepraleisdavau nė vienų rungtynių ir iš tuometinio Kapsuko atvažiuodavau į Vilnių pažiūrėti varžybų.

Tuo laiku galėdavau Ąžuolyno gatvėje, kur buvo futbolo bazė, prie tvoros stovėti ir treniruotes žiūrėti. Man buvo įdomu.

Tuo metu žaisdavo mano fantastiniai žaidėjai, mano idealai, pavyzdžiui, Arminas Narbekovas. Jį pamačiau ir su juo susipažinau turbūt krepšinyje, būtent Kauno „Žalgiryje“. Tai žmonės – legendos. Tuo metu buvo neįsivaizduojama, kad galėtum pasišnekėti su Arminu Narbekovu.

Jovaiša taip pat buvo vienas mėgstamiausių krepšininkų. O dabar abu Seime esame.

– O muzikoje turėjote tokių idealų muzikoje?

– Tuo laiku buvo labai populiari itališka pop muzika. Patiko ir „Hiperbolė“, klausau jos iki dabar. Ta pati „Foje“. Ir SEL visai nieko. Justinas Jarutis – atradimas man. Kažkada paklausėme, o man ir sako, kad čia lietuvis! Prūsaičio paklausau, irgi iš Marijampolės.

– Kaip atrodo Jūsų vakaras, kai nereikia dirbti?

– Pirmiausia yra du vaikučiai. Mažiausiam reikalingas dėmesys, su juo kažką veikti, žaisti.

Būnu pavargęs, gal ir norisi pasakyti, kad paliktų mane ramybėje, bet negaliu. Tai mano mėgstamiausias ir smagiausias užsiėmimas: būti su dukra ir sūnumi.

Jei yra galimybė, man dar patinka darbas lauke. Kažką krapštytis, pjauti, dažyti, ravėti, sodinti. Šiltnamį tokį juokingą turime. Dabar ridikai jau pasėti ir krapai. Žirnių lauke pora lysvių, kaliaropių.

Man patinka ir vaismedžių priežiūra. Jei kokia liga – kaip nupurkšt, kaip išgelbėti, kaip surinkti.

Laukas – mano sfera. Viduje – daugiau žmona, bet aš ir indus išplaunu, jeigu reikia, ir išsiurbiu. Nors dabar, aišku, ypač rinkiminiu laikotarpiu, visus šešis namų kampus laiko žmona. Taip dar nėra buvę.

– Gal bent vakarienę pagaminate grįžęs?

– Dabar tikrai ne, dabar grįžtu ir 22, ir 23 valandą.

Bet šeštadienį ar sekmadienį vaikams kepu blynų su obuoliais. Arba čirvinių blynų, kiaušinių. Žuvį rūkau pats, mėgstu šašlykus ar kokios mėsos išsikepti.

Žuviai turiu specialią rūkyklą lauke, kuri galima karštu rūkymu išsirūkyti žuvį.

– Žvejojate?

– Nemoku. Nors žuvį labai mėgstu. Kažkada vaikystėje su tėčiu žvejodavau, o dabar ar laiko, ar kantrybės nėra. Nors prie upės gyvenu. Ir meškerė yra.

Kai bus laiko, reikės pradėti mokytis, nes ir kaimynų yra, kurie žvejoja, pagauna.

– Didžiausią savo gyvenimo svajonę jau esate sužvejojęs ar vis dar žvejojate?

– Niekada didelių svajonių nekeldavau sau. Norėdavau, bet pasiekdavau. Gal tai ne svajonė, o noras pasiekti vieno ar kito.

Pradėjau dirbti akademinėje bendruomenėje policijos akademijoje. Tada atrodė, kad būtų gerai į tą praktinį darbą pasukti ir sutapimas – pasiūlė ateiti. Nuėjau. Sakė, kad ką čia, iš akademinės bendruomenės, nieko nebus, bet „išplaukiau“.

Nesakau, kad viskas sudėliota, bet jei būčiau svajojęs būti ministru pirmininku ar Prezidentu, tai būtų buvę neįmanoma, o jei būčiau svajojęs ir pasiekčiau – būtų tragedija, nes kas, jei prarasi? Manau, kad tai tokių aplinkybių sutapimas, gyvenimiškų istorijų.

Bet viskas yra laikina. Kur bedirbau, žinojau, kad tai laikina. Ateis laikas ir arba pačiam nusibos, atsiras pervargimas, toks ne fizinis, o profesinis nuovargis. Jei jau randi laiko darbe skaityti DELFI, tai, matyt, su darbais nėra labai gerai.

Nors suprantu, kad yra tokių žmonių, kurie visą gyvenimą yra politikoje, nori tapti ministrais ir niekaip negali. O čia kažkoks išlindo iš policijos ir ministru tapo.

Saulius Skvernelis
© DELFI / Tomas Vinickas
Saulius Skvernelis

– Vyrai dažnai sako, kad nemėgsta ir nesureikšmina komplimentų, bet vis dėlto gal yra toks, kuris Jums išties patinka?

– Yra. Man svarbus mano profesinis vertinimas. Pavyzdžiui, dabar buvo Visvaldo Matijošaičio nerepetuota ir neprašyta frazė, kad premjeras yra žmogus, kuris laikosi žodžio, neapgauna, sutari – padaro, jei negali – pasako, kad ne, nereikia intrigų. Man atrodo – geras vertinimas.


www.DELFI.lt
230