Kandidatus į prezidentus dauguma žinome iš naujienų ar televizijos laidų, kur jie pasitempę ir kostiumuoti paprastai rimtai atsako į sudėtingus klausimus. Tačiau ko jų paklaustumėte, jeigu turėtumėte galimybę susitikti prie puodelio kavos? Aklas pasimatymas su kandidatu yra DELFI interviu ciklas, kuriuo siekiame atskleisti kandidatų asmenybes – kaip jiems sekėsi mokykloje ir studijų metu, kaip patys buvo auklėjami ir kaip užsidirbo savo pirmąją algą.

Ingridą Šimonytę lietuviai bene geriausiai prisimena iš to laiko, kai ji buvo finansų ministrė. Interviu DELFI ji papasakojo, kodėl jos pirmieji ekonomikos vadovėliai galėjo sukelti juoką, kokį personažą įkūnytų „Hario Poterio“ filme, kokio užsienio atlikėjo koncerte ją galima sutikti ir kokie du dalykai jai nesisekė mokykloje.

– Ar atsimenate, kokią didžiausią išdaigą esate iškrėtusi tėvams?

– Aš tų išdaigų visokiausių esu iškrėtusi. Labai didelių gal nebuvo, bet visokių tokių mažų nesąmonių, kur vaikai daro. Nuvažiuodavau troleibusu į kitą miesto galą arba eidavau vasarą išsimaudyti upėje ir paskui galvodavau, kaip čia padaryti, kad mama nežinotų, kad buvau maudytis upėje. Tada įdėdavau maudymosi kostiumėlį į patalynės lentyną.

Turbūt pats durniausias dalykas, kokį esu padariusi, tai kai radome vaikiško vežimėlio rėmą ir pagalvojau, kad būtų gerai taip ant kraštų atsistojus nuo kalno pabandyti nuvažiuoti. Buvo mūsų kieme toks kalnas. Paskui veidas, nosis, dantys ir visi kiti dalykai atrodė taip, kad istorija nutyli. Bet jau tada tėvus buvau išgąsdinusi normaliai, nes galėjau sprandą nusisukti. Tėvai tikrai barė, bet neatsimenu nieko tikslaus, kadangi reikėjo lovoje gulėti ir kraują stabdyti. Buvau judrus, nenuorama vaikas, kuris visada kokių nesąmonių prisigalvodavo. Mane kur paliksi, ten niekada nerasi.

– Kaip apskritai tėvai Jus auklėjo – buvo labai griežti ar nuolaidūs?

– Labai skirtingai. Amžiną atilsį tėtis gal vieną kartą man yra pasakęs taip, kad aš jau galvojau, kad jis labai ant manęs pyksta. O mama kaip ir visos mamos – moralas visada pradžioje ir pabaigoje, ir toks visada pasakymas: „būk toks, o ne kitoks, daryk taip, o ne kitaip“. Aš buvau vis tiek toks truputį „atbulas vaikas“, kartais net ir dėl tų pamokymų atsirasdavo noras kaip tik atvirkščiai padaryti.

Dabar daug kas kalba ir sako, neva „kaip gerai, kad mane lupo, aš išaugau labai geru žmogumi“. Tai nieko gero aš apie tokius dalykus negalvoju. Buvo turbūt kažkokių dalykų ir mano vaikystėje, tokių ne „už kombinezono patraukė gatvėje“, bet aš seniai esu apie tai pamiršus, stengiuosi apie tai negalvoti.

– Kokia buvote mokykloje? Buvote labai stropi mokinė ar padykusi?

– Mokiausi 7-ojoje vidurinėje, kuri dabar yra Žirmūnų gimnazija. Mes su Arvydu Juozaičiu vieną mokyklą baigėme, jo nuotrauka kabojo prie mūsų fizinio salių, todėl, kad jis buvo medalininkas. Jis ir Lina Kačiušytė kabojo. Aš iš labai seniai atsimenu pono Juozaičio veidą, daug anksčiau, negu tada, kai jis parašė „istorinę klaidą“ ar atsistojo su plyta prie Mažvydo.

Labai gerai mokiausi, bet nebuvau ta mergaitė, kuri sėdi su baltais manketais, labai gražiai rašo ir tyliai ranką pakelia, kaip peliukas kasas susipynusi. Niekada tokia nebuvau, manęs visą laiką būdavo daug, visą laiką girdėdavosi, kur aš esu. Tačiau kadangi mokiausi gerai, su manimi nelabai buvo ką padaryti. Sovietinėje mokykloje buvo tokia kvaila sistema, kad tu gali būti pats ramiausias vaikas, visiškai nekelti galvos, bet jeigu turi kokį trejetą, pavyzdžiui, iš fizikos, nes tau nesiseka, tai viskas, tau elgesio bus keturi, nors tas tavo elgesys yra tobulas, tu išvis nieko blogo nedarai. O jeigu esi toks, kokia aš buvau, kur visi penketai, tai tada beveik darai ką nori, aišku, nedidelių nusižengimų ribose, niekas tau to elgesio pažymio nemažindavo. Nes juk čia visi penketai surašyti, tai iš elgesio reikia parašyti penkis. Nors tikrai nebuvo tas elgesys „penki“.

– Jeigu turėjote vien penketus, turbūt visi dalykai labai sekėsi, bet gal kažkuriuos labiau mėgote, o kitus – ne?

– Man kalbos visą laiką patiko. Sovietinė sistema kalbų mokymo buvo labai „protinga“, ta prasme, sovietinėje sistemoje buvo tikslas mokyti kalbos taip, kad žmogus niekada neišmoktų kalbos. Tiesiog visa schema taip veikė, kad kalbą išmokti mokykloje buvo praktiškai neįmanoma. Aišku, jeigu labai nori, tai viskas įmanoma. Mano mokslo pabaiga jau buvo nepriklausomoje Lietuvoje, paskutinės klasės, bet vis vien didžioji dalis buvo sovietinėje mokykloje. Man buvo taip įdomu, aš taip norėjau tų svetimų kalbų, kad aš sugebėjau net ir sovietinėje mokykloje išmokti tiek, kad kai atėjau į universitetą, mane dėstytojai paleido iš paskaitų ir pasakė: „eik gal kokių knygų skaityti“, davė man knygų anglų kalba ir leido užsiimti savo reikalais. Rusų kalba man irgi patiko, nes daug skaičiau, taip pat lietuvių kalba, literatūra, bet ir matematika.

Buvo du dalykai, kurie man nesisekė, nes turbūt buvo netinkamas laikas. Labiausiai man nesisekė visi šitie mezgimo, siuvimo ir panašūs dalykai, kadangi jie buvo 5-7 klasėje. Tada man buvo išvis neįdomu. Tai buvo neįdomiausias dalykas pasaulyje – atsisėsti kampe ir nerti vąšeliu. Tada, kai jau buvau gerokai vyresnė, kai buvau kokia dešimtokė, tuo metu tik išmokau siūti, megzti, tas pelėdas ant sienų rišti. Ko aš tik neišmokau – siuvinėti kryželiu ir kapliuku taip pat. Bet 5-7 klasėse tai buvo žiauri kančia. Kitoms mergaitėms mamos padėdavo, kurios mokėdavo, o mano mama mokėjo tik virbalais megzti, visa kita aš turėjau pati kažkaip daryti. Buvo baisiai nyku, bet kai sukeisdavo su berniukais ir leisdavo laidų pajungti, tada būdavo faina. O kitas dalykas buvo dailė, todėl, kad aš labai ilgai nesupratau, kad piešti galima išmokti. Niekas labai nesistengė tavęs mokyti, tiesiog piešk ir atnešk, o tau turėtų paaiškinti. Kai man truputėlį paaiškino, kaip reikia piešti, tada jau man buvo gerokai lengviau. O prieš tai tikrai būdavo didelis vargas šuniuką nupiešti, kad jis būtų bent kiek panašus į kokį nors gyvūną.

– Gal atsimenate savo atestatą, kokius pažymius turėjote? Kokius egzaminus laikėte?

– Laikiau tuo metu penkis egzaminus. Atsimenu puikiausiai, nes turėjau baigti mokyklą aukso medaliu, bet taip neatsitiko. Didelė dalis mano laidos, kurie kartu su manimi mokėsi paralelinėse klasėse, mano klasėje neatsimenu ar buvo dar tokių, irgi negavo to aukso medalio. Tuo metu buvo tokia labai įdomi sistema, švietimo reforma numeris kažkoks, kai mes pirma įstodavome į universitetą, o paskui jau baigdavome mokyklą. Stojamieji egzaminai būdavo gegužės mėnesį, o paskui mokykloje reikėdavo laikyti paskutinius egzaminus, tai tuos stojamuosius užskaitydavo tiesiog už baigiamuosius.

Buvo lietuvių kalbos rašinys, buvo Juozo Tumo – Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, dar Juozapotos paveikslas, ar kažkas tokio panašaus, ir aš iš to rašinio, kurį, man atrodo, taisė Arvydas Vidžiūnas, gavau 8. Man buvo didelė nuostaba, nes iš kalbos gramatikos turėdavau ir tų ketvertų, bet paprastai penkis, o iš literatūros aš gyvenime nebuvau gavusi nė vieno ketverto, ir staiga gavau jį per baigiamąjį egzaminą. Paskui, kai žodžiu laikiau lietuvių kalbos egzaminą, tai gavau penkis, turėjau penkis metiniame atestate, bet tuo metu buvo nuspręsta, kad tokios situacijos rezultatas yra keturi atestate. Taigi turiu tuos keturis atestate ir turiu tą sidabro medalį, su visais kitais penketais išrikiuotais nuo pradžios iki pabaigos.

Labai dramatiškai nesureagavau. Kiekvieną birželio mėnesį mes tų dramų apie lietuvių kalbos rašinius skaitome, tai čia yra tokia pati drama, vykusi prieš 25-erius metus, kad oh well parašiau apie Juozapotą ir kažkas nesuprato, nes aš gal neteisingai aprašiau jos paveikslą, gal parašiau kažkokių dalykų, kur vertintojų lentelėje nebuvo, kad taip galima apie ją galvoti. Buvo toks labai keistas jausmas, bet aš tokiems dalykams niekada neskiriu daug dėmesio, tai man tai, tiesą sakant, labai greitai pasimiršo.

Aklas pasimatymas su kandidatu: kodėl Šimonytė negali pamiršti mokyklos baigimo egzaminų ir skaito siaubo knygas
© DELFI / Domantas Pipas

– Ar turėjote mokykloje pirmąją meilę?

– Dabar kai pagalvoju, tai turbūt turėjau. Buvo kažkas ar iš mūsų klasės, ar iš paralelinės, net negalėčiau pasakyti. Tai buvo gal kokioje septintoje klasėje. Bet tokie dalykai atsitinka labai paprastai: mano geriausia draugė turėjo savo simpatiją kažkokią, ir visą laiką man apie jį kalbėjo, ausis išūždavo. Pagalvojau: kaip neįdomu, ji visą laiką apie kažką kalba, reikia ir man apie ką nors kalbėti. Aš tada pasižiūrėjau, kas čia dabar gali tikti... Šitas! Tai aš irgi pakalbėsiu. Čia nieko rimto tikrai nebuvo.

– Studijų laikais labiau studijavote ar studentavote?

– Ir tą, ir tą dariau, nes mums studijuoti buvo gerokai sunkiau, negu dabartiniams studentams. Įstojau 1992 metais. Tai buvo tie laikai, kai literatūros šaltinių, iš ko skaityti, iš viso nebuvo ir buvo pats virsmas. Dėstytojai prieš tai dėstė planinę ekonomiką iš tų savo sąsiuvinių, o paskui staiga atėjo visai kitas konceptas ir reikia visai kitaip dėstyti, visai kitus dalykus. Dėstytojai kai kurie tuos savo užrašus turėdavo, bet apie knygas, vadovėlius, gūglą kokį nors tai iš viso nesvajok. Nebuvo netgi elementarių vadovėlių, kad tu galėtum nueiti į biblioteką, atsiversti ir tas knygas paskaityti. Kad galėtum knygų gauti reikėjo eiti į Mažvydą, Vrublevskių biblioteką ir tai dar pasisekdavo, jeigu koks nors profesorius nebūdavo tos knygos išsinešęs tuo metu namo. Rusiškai daugiausiai tų knygų buvo, lietuviškai buvo ekonomikos vadovėlis, labai juokingas, nes jį, visiškai be jokio copyrighto (autorinio žymėjimo – DELFI), fakultetas tiesiog išsivertė. Išvertė kursu aukščiau mokęsi studentai, per anglų kalbos paskaitas. Paskui tą vadovėlį išleido atspausdintą mašinele, net buvo neaišku, kas jo autorius. Tie studentai taip nuoširdžiai tą vadovėlį vertė, kad ten „Generolų elektrikai“ buvo išversti, nes skaito studentas gi „General Electric“, ką jis žino, kas čia tokio?

O jeigu tu norėdavai kažką paskaityti, tai būdavo labai sudėtinga surasti knygų, iš viso žinoti, kur tos knygos yra ir kažkur bandyti pastudijuoti. Čia kalbu apie dalykinę literatūrą. Kokį nors Platoną visą laiką rasi, kur paskaityti, bet tos dalykinės ekonomikos buvo labai labai sudėtinga rasti, tai ir negalėjai visą laiką studentauti, nes tau reikėdavo tikrų konspektų, kažkas turėdavo konspektuoti. Konspektus visus nusikopijuoti tuo metu buvo labai brangu – jeigu tu nori nusikopijuoti visą sąsiuvinį, kai tu esi studentas su ribotais finansiniais ištekliais, tai galvoji, ar tau svarbiau kavos išgerti ar sąsiuvinį nusikopijuoti? Negaliu pasakyti, kad aš į paskaitas visas visada ateidavau, bet šiaip gana tvarkingai lankydavau ir stengdavausi pasižymėti tai, kas yra reikalinga, stengdavausi tų knygų paieškoti paskaityti. Tačiau vis tiek turėdavome laiko nueiti kur nors išgerti kavos, pasėdėti, paplepėti arba kažką paveikti. Kaip ir sakau, dabar studentams susirasti informacijos, kurią gali prieš egzaminą pažiūrėti, yra daug lengviau, o mums tai kaip Šurikui – prieš egzaminą turi nuo medžio konspektą skaityti arba bus labai blogai.

– Juokaujate, kad jau visa Lietuva žino, kokia Jūsų mėgstamiausia knyga, o kokią knygą skaitėte vakar?

– Vakar skaičiau Stepheną Kingą, knygą „Radybos“. Šiaip tokių siaubiakų nesu mėgėja, detektyvai man apskritai patinka, bet man patinka labiau klasikiniai detektyvai, kaip Aghata Christie, Conanas Doyle'as. Dabartiniai detektyvai, kaip Jo Nesbo arba tas pats S. Kingas, kur jau ten su siaubiaku truputėlį, tai aš visas tas knygas perskaitau, bet kai perskaitau, galvoju: Dieve mano, kodėl kas nors negali parašyti knygos, kaip kažkas užmušė ką nors tiesiog dėl pinigų? Nes visą laiką viskas yra taip brutalu, kažkokios perversijos, kažkokie iškrypėliai vienas už kitą baisesni. Kai pagalvoju apie kokią Miss Marple, sėdinčią kaime, kur kažką nukokošino už kažkokį palikimą, kažkaip man tokios knygos labiau patinka. Tą Steveną Kingą man Aušra Maldeikienė parekomendavo, tai kodėl ne? „Poną Mersedesą“ pabaigiau, dabar skaitau kitą.

– Iš lietuvių autorių turite kokį nors mėgstamą?

– Kęstutį Navaką neseniai perskaičiau, „Privatus gyvulėlių gyvenimas“, labai „užvežė“. Bet stengiuosi skaityti, kas išeina naujo, pavyzdžiui, Sigitą Parulskį. Daug tokių netikėtų knygų, Liudą Mažylį turėjau perskaityti, nes jis paprašė manęs parašyti recenziją. Neturiu tokios nuostatos, kad aš neskaitau lietuvių literatūros. Gal Žemaitės aš dabar jau nenorėčiau skaityti, skaičiau kažkada savo laikų žemaites, vienuolius, antanus baranauskus ir visus kitus, ką reikėjo skaityti. Bet dabar jau tiesiog kažko norisi tokio, kas yra šiandien ir dabar. Man atrodo tų autorių tikrai yra, kur gali nusitverti knygą, kad ir kokio nors Dovydo Pancerovo, ir paskaityti ką nors apie tą pačią Ukrainą.

– Kalbant apie muziką, kokios muzikos klausotės?

– Roko klausausi. Nors aš galiu klausytis visko. Kai buvau paauglė, buvo kokie 14-15 metų, jeigu turėčiau sėdėti ir klausyti, kaip šalia kur nors niurnena kokia nors Ed Sheeran tipo muzika, mane turėtų išnešti iš kambario, nes aš šitų verksnių neklausysiu. Man visos tos berniukų grupės, kur buvo „Backstreet boys“, „East 17“, čia tas laikas, kai aš buvau paauglė ir jau vyresnė, negalėjau jų klausytis iš viso, nes man turi būti tranku. Man patikdavo, pavyzdžiui, „Metallica“, „Guns'n'Roses“, Red Hot Chilli Peppers, man patikdavo ta alternatyvi muzika, „The Cure“ buvo kažkada pati mėgstamiausia grupė. Tos grupės ateidavo ir išeidavo, o tas kas liko, tai liko – kad būgnais gerai varytų ir bosais gerai varytų.

Kažkaip vienu metu „Take that“ grupė buvo, tai kai jau vėliau grojo Robbie Williamsas vienas, aš klausiau klausiau, ir galvoju: velnias, aš visai galiu šito klausytis. Paskui man pradėjo visai patikti ir tada aš supratau, kad aš jau gerokai vyresnė, negu buvau, kai man iš esmės atsirado tolerancija beveik bet kokiai muzikai. Yra tokia muzika, kurios aš galbūt specialiai neieškau ir neklausau, kokių nors hip-hopų ir panašių dalykų, bet man patinka, pavyzdžiui, koks nors „G&G Sindikatas“. Labai jie patinka kaip žmonės ir jų muzika patinka. Tai vėlgi nėra tokio dalyko, kad „ne, niekada“. Kai buvau labai jauna, tai buvo „ne, niekada“, o paskui va, atvažiuoja Robbie Williamsas ir einu į koncertą.

Ingrida Šimonytė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Ingrida Šimonytė

– Kalbant apie holivudinius filmus, mėgstate juos?

– Yra keletas režisierių, kuriuos aš mėgstu. Šiaip man filmai yra kančia, pasakysiu paprastai. Man pusantros valandos išsėdėti ir žiūrėti kažkokį siužetą, yra kančia. Filmai, kuriuos aš esu žiūrėjusi nuo pradžios iki pabaigos be tokios didelės kančios buvo „Žiedų valdovas“ ir „Haris Poteris“. „Haris Poteris“ man labai patinka. „Vienas namuose“ nežiūrėčiau, o „Harį Poterį“ per šventes kasmet žiūrėčiau. „Žiedų valdovas“, kur ten yra keturios valandos viena serija, vis tiek labai įtraukia, nors žinai ir tą siužetą atmintinai ir tuos orkus visus jau beveik pažįsti. Arba Larsas vos Trieras, pavyzdžiui, „Melancholija“ - taip pat daugybė valandų. Turi kažkokią magiją tas filmas ir gali žiūrėti ilgai. O šiaip tai tas standartinis pusantros valandos filmas mane beveik visada užknisa. Kas nors, kas man visada pasiseks, tai yra broliai Coenai. Jeigu yra jų filmas, žinau, kad bus gerai, ir visada būna gerai. O šiaip tai, reikia nueiti, vedasi kas nors, tai ir eini. Bet jeigu sėdėčiau namie ir neturėčiau ką veikti, tai rinkčiausi visą laiką senus britų serialus, komedijas. Kokį nors „Yes prime minister“. Senus britų serialus galiu žiūrėti milijoną kartų.

– Remiantis savo asmeninėmis savybėmis, kuriame filme galėtumėte suvaidinti ir kuris tai būtų personažas?

– Sunku pasakyti, nes nesu didelė filmų gerbėja. Tarkime, Haryje Poteryje būčiau Hermiona. Nes kažką bendro turiu tiek pagal tai, kad buvau ne moksliukė, bet tokia visada baisi teisuolė. Mokykloje kartais žmones tuo užknisdavau. Bet dar ir dėl to, kad vis tiek žmogus mokosi, ieško, nori sužinoti. Keliauju su tuo laikroduku ant kaklo, kad galėčiau visose pamokose vienu metu pabūti. Man atrodo, kad norėčiau būti tokia.

– Ar pamenate, kaip užsidirbote pirmuosius pinigus?

– Buvo tokia vaistinė, man atrodo, Algirdo gatvėje. Ten buvo galima nešti per vasarą surinktas vaistažoles, jie jas priimdavo. Tai buvo tokie absoliučiai pirmi mano pinigai, vasarą, buvau kokia penktokė ar šeštokė. O paskui, kai jau buvau kokia dešimtokė, dirbau vaikų darželyje šeimininkute vasaromis. Praktiškai kiekvieną vasarą užsidirbdavau tų pinigų. Ir išleidau nesąmonėms visokioms. Buvo tas laikas, kai atsirado visokie „snickersai“, „fručiai“, jogurtai krakmoliniai, kurie, dabar jau sakyčiau, tokie absoliučiai nevalgomi. O tuo metu jie būdavo „wow, daiktas iš užsienio“.

– Jeigu turėtumėte galimybę prikelti kokią nors istorinę asmenybę, kas tai būtų, su kuo norėtumėte pakalbėti?

– Su Čerčiliu norėčiau išgerti viskio. Man būtų įdomu, ką jis papasakotų apie Antrąjį pasaulinį karą, apie Europos vienijimosi būtinybę. Manau, kad šiaip žmogus turėtų daug ką įdomaus papasakoti. Iš tikrųjų, kai gerai pagalvoji, tai yra daugybė žmonių, kuriuos norėtųsi prikelti ir paklausti, pavyzdžiui, „kodėl“? Daug tokių ir blogų žmonių, tiesiog jų paklausti kodėl? Kad galėtum suprasti. Nes yra daug dalykų, kurių nesupranti, kodėl jie šitaip elgiasi. Ir jeigu jie, pavyzdžiui, galėtų atsakyti į klausimą „kodėl“, tai turbūt ir būtų viskas, ko norėtum jų paklausti.

– Kalbant apie dabartinius pasaulio lyderius, su kuriuo labiausiai norėtumėte susitikti, pakalbėti?

– Norėčiau pasikalbėti su Popiežiumi.

– O su kuriuo pasaulio lyderiu nenorėtumėte susitikti? Jeigu, tarkime, Jus pakviestų tapus prezidente?

– Čia jau yra protokolų dalykai. Klausimas, kokie yra santykiai ir kiek apskritai tokie santykiai tokiu lygiu įmanomi. Yra tokių šalių, su kuriomis santykiai aukščiausiu lygiu tiesiog nevyksta dėl įvairių priežasčių, tai čia paprastai ir būna tie žmonės, su kuriais nelabai turi apie ką kalbėti.

– Kurio iš Lietuvos politikų pažiūros Jums labiausiai nepriimtinos, su kuriuo, atrodo, niekada negalėtumėte susikalbėti?

– Pavyzdžiui, ar Petras Gražulis turi pažiūras? Mes komitete kartu dirbome ir netgi kartais susikalbame, tai dabar kaip man tą vertinti... Yra tam tikri bendri dalykai, kurie žmonėse man yra nepriimtini, bet ar yra vienas žmogus, kuris visus tuos dalykus savyje įkūnija tiek, kad tiesiog negalėtum su juo šnekėti? Turiu pasakyti, kad turbūt net nėra tokio žmogaus.

– Jūs esate vilnietė, kuriame rajone augote?

– Augau trijuose rajonuose. Mano tėvų šeima gyveno Žirmūnuose, jų gale, ant kalno. Mano senelis, kuris buvo geležinkelietis, gyveno Naujininkuose. Kadangi jie mane šiek tiek globojo, tai man tekdavo ypatingai tuos ikidarželinius metus daug daug laiko praleisti Naujininkuose. Todėl aš anksti pradėjau kalbėti rusiškai, nes man reikėjo kažkaip kalbėtis su tais vaikais, nes aš norėjau su jais draugauti. Kai man buvo 10 metų, išsikėlėme į Antakalnį. Tai toks mano netolimo nutolimo nuo centro ratas. Ir todėl aš esu iš tų vilniečių, kam Lazdynai iki šiol yra naujas rajonas. Aišku, paskui tas pasikeitė, kadangi atsirado ir troleibusai, kurie važiuodavo jau ir į Lazdynus, ir į Justiniškes ir kur tik nori. Bet tuo metu, kai aš buvau vaikas, tai buvo tie rajonai, kur važiuoja troleibusai ir tie, kur nevažiuoja. Tai visi rajonai, kur troleibusai nevažiuoja, man buvo nauji rajonai.

Ingrida Šimonytė
© DELFI / Orestas Gurevičius
Ingrida Šimonytė

– Teko girdėti, kad mokate lenkų kalbą?

– Jeigu esi daugiau mažiau pusėtinas vilnietis, tai tikimybė, kad šeimoje yra kitataučių, yra gana didelė. Mano močiutė buvo Vilniaus mokytoja, lenkų mokykloje mokė, 11 vidurinėje (dabar Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazija – DELFI). Ji buvo pradinių klasių mokytoja. Mano mama tą mokyklą yra baigusi, nors mano senelis buvo lietuvis, dzūkas nuo Varėnos. Ji baigė tą mokyklą, nes tiesiog taip atsitiko, kad namuose daugiau kalbėjo lenkų kalba.

Mano mama turėjo labai gerą biblioteką pasaulinės klasikos, ir kai buvau vaikas ir man reikėjo daug knygų skaityti, bibliotekose gi tų knygų klasikos ne tiek daug būdavo. Kokią „Jaunąją gvardiją“ visada galėdavai gauti, bet, pavyzdžiui, jeigu tau norėdavosi „Vinetu“ paskaityti, tai jos niekada nesurasi, o nusipirkti knygyne irgi už talonus tik galėdavai. Tai mano mama, kadangi turėjo ir vis dar turi tą biblioteką labai gerą, nors aš nuo vaikystės namuose visą laiką kalbėjau, žinoma, lietuviškai, nes tėvas lietuvis ir mama kažkaip kalbėjo visą laiką lietuviškai, bet va guli knygų ir ką man dabar daryti? Aš tų knygų noriu, noriu jas skaityti. Ir pradėjau jas skaityti, taip kažkaip ta kalba pas mane atėjo. Močiutė mano mirė, kai buvau labai maža, man buvo kokie ketveri, ir aš pamiršau tą kalbą tiesiog. Ji paskui atsigamino skaitant knygas.

– Koks yra Jūsų mylimiausias Lietuvos miestas?

– Vilnius absoliučiai. Nors man Lietuvoje visur gerai, kaip sakė Šveikas: man Čekijoje visur gerai. Čia yra tokia vieta, kur atsisėdi ant žemės bet kur, ir faina. Jeigu su kitais miestais lyginant, su dideliais megapoliais, visą laiką ten jautiesi toks mažas mažas žmogus, ypatingai Amerikoje kur nors, kai atvažiuoji, atsistoji ten, pastatai dideli žiūri į tave priekaištingai. O čia tu esi viename lygyje. Man žiauriai patinka Vilnius dėl to. Jis mažas, žalias, visur gali kojomis nueiti. Tiesiog miestas, kur galėtum gyventi, jeigu ne kamščiai.


www.DELFI.lt
369