Pradedant anksčiausiais žmogaus kūrybiškumo proveržiais ir baigiant pirmojo šiuolaikinių grafičių menininko gimimu, gatvės menas pademonstravo savo įspūdingą potencialą keisti pasaulį. Šie istoriniai lūžio momentai turėjo ilgalaikių bei reikšmingų atgarsių ir padarė didžiulę įtaką menininkams, problematikai, rezultatams ir šiandienos sąveikoms.

1. 15 tūkst. metų prieš mūsų erą: piešiniai olose, pagyvinę Akmens amžių

Lasko urvuose Pietvakarių Prancūzijoje galima išvysti beveik 2 tūkst. piešinių, išlikusių lubose ir sienose. Jie atsirado maždaug 15 tūkst. metų prieš mūsų erą, kitaip tariant, Akmens amžiuje. Nors mes žinome, kad gatvių olose nebuvo, abstrakčių simbolių, žmonių ir gyvūnų atvaizdai demonstruoja labai žmogišką poreikį pasitelkti meną. Įprasminti ir užvaldyti mūsų aplinka – tai du iš daugelio gatvės meno tikslų.

Lasko urvai Pietvakarių Prancūzijoje
© Reuters / Scanpix
Lasko urvai Pietvakarių Prancūzijoje

2. 1942 m.: Kilroy buvo čia, ten ir visur

Antrojo pasaulinio karo metais visur, kur tik apsistodavo JAV kariai (netgi itin svarbių asmenų vonios kambaryje per Potsdamo konferenciją), atsirasdavo frazė „Kilroy was here“ („Čia buvo Kilroy“), kurią paprastai lydėdavo pliko žmogelio su didžiule nosimi piešinys. Nors šios frazės kilmė tebėra neaiški, manoma, kad Kilroy buvo realus asmuo, ir jo parašas gali būti laikomas ankstyvuoju žmonių žymėjimo pavyzdžiu. Savo vardus nuošaliose vietose palikdavo daugybė žmonių, bet Kilroy žymė buvo labiausiai paplitusi.

Killroy
© Rimas Pocius
Killroy

3. 1967 m.: „Cornbread“ įsimylėjo

1953 metais Šiaurės Filadelfijoje gimė Darrylas McCray`us. Po 14 metų šiame pasaulyje pasirodė „Cornbread“, kurį daugelis laiko pirmuoju šiuolaikinių grafičių menininku. Kad užkariautų jaunos merginos širdį, D. McCray`us keliose vietose, kur ji lankėsi, iškeverzojo užrašą „Cornbread loves Cynthia“ („Cornbread myli Synthią“).

Tai suveikė: pora pradėjo susitikinėti ir draugavo, kol merginai teko išsikelti. Tačiau mums svarbus tas momentas, jog „Cornbread“ tokią pasirašymo idėją nusižiūrėjo nuo gaujų, kurios savo parašais ir vizualiniais motyvais žymėdavo savo teritorijas, ir pavertė ją visiems prieinamu būdu dėmesiui patraukti. Šlovės viršūnėje 7-ajame ir 8-jame dešimtmečiuose nuo „Cornbread“ parašo nebuvo saugus nė vienas objektas, net dramblys Filadelfijos zoologijos sode ar privatus „Jackson 5“ lėktuvas „Boeing 747“.

Darryl McCray
© Vida Press
Darryl McCray

4. 1979 m.: Martha Cooper sutinka Dondi

Nuo penkerių metų amžiaus fotografuojanti Martha Cooper 8-ajame dešimtmetyje žemutinio Ist Saido rajone pradėjo fotografuoti vaikus, piešiančius purškiamais dažais. Tačiau tikrąjį savo pašaukimą ji atrado tik tuomet, kai sutiko Donaldą White`ą, geriau žinomą Dondi pravarde. Bene garsiausia jos fotografija yra ta, kurioje Dondi paišo dažais, pavojingai balansuodamas tarp dviejų metro vagonų.

Ši nuotrauka buvo įtraukta į jos 1984 metų fotografijų albumą „Subway Art“, kurį ji išleido kartu su Henry Chalfantu. Etnografe save vadinanti M. Cooper siekia užfiksuoti tiek patį kūrybos procesą, tiek efemeriškos formos rezultatą, ir jai pavyksta. Savo nuotraukų subjektus ji vertina rimtai, taigi tą patį daro ir jos fotografijų žiūrovai.

Martha Cooper
© AFP / Scanpix
Martha Cooper

5. 1981 m.: Paryžiuje pasirodo „Blek le Rat“

Nuo 1981 metų Paryžiaus sienomis pradėjo ropoti daugybė žiurkių – tai buvo „Blek le Rat“, laikomo šiuolaikinio trafaretinio meno tėvu, nuopelnas. „Mano trafaretai yra dabartis, pristatanti žmonėms meno pasaulį, nešantį politinę žinią, - per vieną 2008 metų interviu sakė jis laikraščiui „The Independent“. – Šis judėjimas yra meno demokratizavimas: jei žmonės negali ateiti į galeriją, mes atnešame galeriją žmonėms!“. Jo trafaretiniai piešiniai, juodąjį humorą apjungiantys su politiniais komentarais, padarė įtaką daugeliui menininkų, įskaitant Banksy ir „gilf!“.

„Blek le Rat“
© Reuters / Scanpix
„Blek le Rat“

6. 1982 m.: Keithas Haringas iš metro atsiduria galerijoje

Keithas Haringas nebuvo vienintelis menininkas, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo dešimtmečio pradžioje iš gatvės peršokęs į galerijas. Iš tikrųjų Jean`as – Michelis Basquiat dar sparčiau iš grafičių piešėjo virto visų trokštamu dailininku, bet K. Haringas tikrai buvo vienas ryškiausių ir lieka vienas populiariausių. 1980 metais ant juodo matinio popieriaus, aptinkamo Niujorko metro stotyse, jis balta kreida pradėjo piešti greitus piešinius. Šie „metro piešiniai“ padėjo jam ištobulinti savo vingių, figūrų ir simbolių stilių ir atvėrė jam kelią į parodas stambiuose muziejuose, didelio masto viešus projektus ir šlovę.

Keithas Haringas
© AFP / Scanpix
Keithas Haringas

7. 1983 m.: „Stiliaus karų“ premjera

„Style Wars“ („Stiliaus karai“), vienas iš anksčiausių dokumentinių filmų, skirtų hiphopo kultūrai ir urbanistiniam menui, tyrinėjo grafičių, repo ir breiko sąveikas Niujorko gatvėse. Jame grafičių menininkai parodomi kaip dailininkai, kurie „nesiekia pinigų, bet trokšta palikti savo pėdsaką mieste, kuriame gyvena, ir paversti jį drobe, meno kūriniu“, - 2009 metais apie šį filmą sakė „The New York Times“ kino kritikas A. O. Scottas. 1982 metas sukurti „Stiliaus karai“ pirmą kartą per televiziją PBS buvo parodyti 1983 metais ir sekančiais dešimtmečiais virto tikru kultu.

Gatvės menas Niujorke
© Vida Press
Gatvės menas Niujorke

8. 2000 m: gatvės menas tampa legalus

1-ajame ir 2-ajame šio amžiaus dešimtmetyje gatvės menas tapo legalus. Milžiniški festivaliai Norvegijos Stavangerio mieste ir Melburne miesto pareigūnams įrodė, kad gatvės meno nereikia kriminalizuoti – iš tikrųjų jis gali būti skatinamas taip, kad duotų naudos tiek pačiam miestui (turizmas, ornamentika), tiek menininkui (galimybė eksponuoti savo kūrybą, saugi aplinka didelės ar mažos apimties kūriniams). Šiandien tokie miestai kaip Atlanta, Niujorkas, Keiptaunas ir Vilnius rengia gatvės meno festivalius, ištisus kvartalus leidžia paversti legaliomis galerijomis ir padeda išgarsėti daugybei dailininkų.

Gatvės menas
© Vida Press
Gatvės menas

9. 2001 m.: įkuriama svetainė „Wooster Collective“

Po rugsėjo 11-osios Marcas Schilleris vaikštinėjo gatvėmis, fotografuodamas meno kūrinius, kuriuos pamatydavo savo Soho rajone. 2003 metais M. Schilleris ir jo žmona Sara įkūrė „Wooster Collective“ – vieną pirmųjų interneto svetainių, skirtų gatvės menui. Šis tinklaraštis suklestėjo, ir internete pradėjo kurtis daugiau svetainių, fiksuojančių gatvės meną visame pasaulyje. Šiandien tiek profesionalūs fotografai, tiek mėgėjai skelbia gatvės meno perlus socialiniuose tinkluose „Instagram“, „Facebook“, „Pinterest“ ir kitur, o tokie garsūs leidiniai kaip „The New York Times“ ir „The Wall Street Journal“ reguliariai apžvelgia gatvės meno naujienas – didelės įtakos tam turėjo „Wooster Collective“.

Gatvės menas
© Reuters / Scanpix
Gatvės menas

Jūsų išrinktuose miestuose esančius pastatus neatpažįstamai gali pakeisti ir Lietuvos gatvės menininkų kūriniai. Projekto „Nuspalvink vasaros miestus“ balsavimas jau prasidėjo, miestų rinkimai vyks iki liepos 16 dienos. Balsą už savo vasaros miestą galite atiduoti ČIA.


www.DELFI.lt
1