Pramonė geram kelyje
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius sako, kad dar nuo sovietmečio klaidingai galvojama, kad Lietuva yra agrarinė šalis. Iš tiesų mūsų šalis yra pramoninė, kurios pramonės indėlis į BVP yra 20,7 proc., o pramoninės prekės sudaro daugiau nei 80 proc. Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto.
Tuo tarpu Lietuvos pramonininkų konfederacija vienija 55 sektorines asociacijas, kurios apjungia visas pagrindines pramonės šakas ir pagrindinę Lietuvoje gaminamą produkciją. LPK atstovaujami sektoriai kuria 57 proc. Lietuvos BVP.
Anot V. Janulevičiaus, pramonė šiandien yra vienas iš didžiausių darbadavių, kur dirba daugiau nei 300 tūkst. darbuotojų. Būtent ši srities šalį „traukia“ į viršų. Jeigu palyginsime, 2019 metais pramonė sudarė 19 procentų BVP.
„Nors atrodo, kad paaugome nedaug – 1,7 proc. bet turime neužmiršti, kad mūsų bendrasis vidaus produktas nuo 2019 metų, t.y. 55 mlrd. eurų, išaugo iki 78 mlrd.“, – duomenimis laidoje „Noriu faktų“ dalinosi pašnekovas.
Pasak jo, siekiamybė gali būti Čekija, kur pramonė sudaro 32 proc. BVP. Tačiau šioje šalyje yra įsikūrę didieji automobilių pramonės gigantai, kurie sėkmingai eksportuoja savo produkciją.
Laidoje taip pat dalyvavęs „Norfa“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis sako, kad pagal Lietuvoje gaminamą produkciją galima daryti išvadą, kad lietuviai yra ne tik verslūs, bet ir sumanūs.
„Čia yra laiko klausimas, kada mes įsiveršime į lyderiaujančias pozicijas. Aišku, kiekvienas turi turėti laiko užaugti. Per 30 metų Lietuvos verslininkai labai daug ką padarė. Vertinant kiekvieną objektą, galima sakyti, kad tai beveik 100 proc. pastatyta verslo, net jeigu kalbam apie Lietuvos kelius, kad ir kokie jie blogi būtų. Reikia džiaugtis, kad mūsų verslininkai yra tokie aktyvūs“, – kalbėjo D. Dundulis.
V. Janulevičius patikino, kad Lietuvos pramonė yra labai gerame kelyje ir besilankydamas gamyklose jis neatsistebi, kiek įdomių sprendimų priimama ir kokie inovatyvūs produktai yra gaminami.
„Lietuviai turi labai gerą verslo geną. Visada buvome susiję su gamyba. Mes, Lietuva, esame puikus pavyzdys kaip iš posovietinės erdvės, planinės ekonomikos, perėjome į labai našią pramoninę valstybę. Turime labai daug sektorių, kurie vienas kitą gelbėja. Neturime vienos koncentracijos, nuo ko būtume priklausomi“, – dėstė pašnekovas.
Jis paklaustas, kodėl kitos šalies pilietis pramonės turėtų imtis Lietuvoje, atsakė, kad pirmiausia dėl žmonių, kurie yra vis dar „alkani“, nori užsidirbti bei siekia būti lyderiais savo srityje.
Lietuva nebėra tiltas
Anot V. Janulevičiaus, anksčiau buvo akcentuojama, kad Lietuva yra tiltas tarp rytų ir vakarų. Tačiau šiandien taip sakyti nebegalime.
„Mes jau joks tiltas ir nebūsime juo, sąlyginai būsime sala. Aišku, mums reikės ir adaptuotis prie naujų sąlygų. Atrodo, kad per 23 metus pasiekėme labai daug: sparčiausiai kėlėme atlyginimus, BVP auga greičiausiai. Tačiau tam, kad išlaikytume augimą būtent salos režime, mes turime didinti vidinės, lietuviškos kilmės produkcijos gamybą ir eksportą“, – sakė pašnekovas.
Vertinant Lietuvos pramoninkų konfederacijos mastu, tranzitas, kuris sudaro 30 proc., tik mažės, nes Lietuva ilgą laiką buvo bazė su savo sandėliais, puikia logistikos sistema ir eksporto galimybe į rytų šalis, turint omeny ir Baltarusiją, ir Rusiją.
Šiuo metu, pasak V. Janulevičiaus, vis dar išlaikomas santykis su Vidurio Azijos šalimis, tačiau logistikos keliai jau trūkinėja ir bus labai sunku vykdyti eksportą.
„Lieka galimybė naudotis jūra. Tačiau tos Azijos šalys dažnai neturi prieigos prie jūros. Todėl tikėtina, kad gresia rinkos šalių praradimas“, – konstatavo pašnekovas.
Anot jo, prioritetinės Vidurio Azijos šalys yra Kazachstanas, Uzbekistanas ir Azerbaidžanas.
„Per praėjusius penkerius metus su Kazachstanu mūsų prekyba buvo labiausiai subalansuota. Mes tiek importuodavome, tiek eksportuodavome, o bendra prekyba sudarė apie 1,5 mlrd.: už 7 mln. eksportuodavom, už 8 mln. importuodavom. Dabar situacija pasikeitė, nes mes eksportuojam truputį daugiau“, – sakė V. Janulevičius.
Pasak jo, užsidarius logistikai, pavyzdžiui, naftos produktų eksportui per Rusiją Kazachstano eksportas per Lietuvą į Europos Sąjungą sumažėjo keturis penkis kartus.
„Mes neišnaudojame savo uostų, geležinkelių infrastruktūros. Taigi su ta nauja realybe mums reikės gyventi. Todėl reikia kuo labiau didinti vietinę gamybą, pasiekiamumą per jūrą ir, aišku, stengtis, kad kuo didesnis BVP pyragas liktų Lietuvoje“, – pabrėžė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
Pasitraukti nebėra taip paprasta
V. Janulevičius sakė, kad karo pradžioje jis sulaukė nemažai kritikos dėl tranzito.
„Tačiau mes jau matėme ir turėjome informacijos, kas vyksta ir kas vyks. Ir dabar numatome tam tikrus kelius. Dabar liko tik du pasienio punktai, per kuriuos bendraujame su rytais – Medininkų ir Šalčininkų“, – sakė jis.
Pašnekovo manymu, kad Rusijai įsiveržus į Ukrainą Lietuvos pramoninkai pradžioje nesuprato, kokio gylio tai konfliktas.
„Jų pačių, kurie dirba ir čia, ir rytų šalyse, viduje vyko kova. Būkime atviri, kad ir valstybė savo laiku skatino kuo daugiau eksportuoti į tą pačią Rusiją, vėliau tas pasikeitė. Nuo 2014 metų tie, kurie buvo sumanesni, suprato, kad reikia trauktis“, – detalizavo V. Janulevičius.
Dabar situacija visai kitokia, nes nei Rusijoje, nei Baltarusijoje neleidžiama išregistruoti verslo savininkų. Rusijoje viskas sprendžiama pačiame Kremliuje, o ne regionuose. V. Janulevičiaus tikinimu, Baltarusijoje, kur kelios įmonės turi savo gamyklas, palikus verslą, jį perima valstybė, o vadovui iškeliama baudžiamoji byla.
Lemia ir elektros kaina
D. Dundulis pastebi, pirkėjai iš tiesų vertina lietuvišką prekę, tačiau neretai tai, kad tokia prekė atsidurtų tarp prioritetinių lemia jos kaina. O, kaip žinia, pagrindinėmis lietuviškos kilmės prekių konkurentėmis yra lenkiškos.
Anot pašnekovo, kalbant apie lenkišką produkciją problema yra jų gaminami kiekiai, nes jie turi visas sąlygas skirti dėmesį tik vienam produktui. Pavyzdžiui, visą savaitę 24 valandas per parą gaminti tik jogurtą. Lietuvoje gamybos galimybės yra visai kitokios, kas daugeliu atveju ir turi įtakos produkto kainai.
„Mes, kaip prekybininkai, tikrai įsivežame pieno produktų, nes turime pateikti pirkėjams tai, ko jie nori. Tokių prekių procentas yra labai nedidelis, bet pirkėjas turi pasirinkimą, tačiau jo netenkina pasiūla. Ir aš tuo labai džiaugiuosi“, – kalbėjo D. Dundulis.
Panaši situacija, pasak pašnekovo, yra su mėsos gaminiais. Jeigu prieš septynerius metus įsivežamų prekių procentas buvo nemažas, tai dabar pastebima, kad Lietuvos mėsos gamintojai jau lygiavertiškai gali konkuruoti su Lenkijos.
V. Janulevičius sakė, kad tokį konkurencingumo pokytį galėjo lemti ne vienas pokytis, tačiau pagrindinis esąs tas, kad viskas daroma pelno sąskaita. Jis neslėpė, kad lietuviai lenkams pagrinde yra įdomūs kaip vartotojai. Nors dalis lietuviškos produkcijos patenka į Lenkiją, bet ten rinka yra labai konkurencinga.
Pašnekovas paminėjo dar vieną svarbią priežastį, kuri lemia tai, kad Lenkija gali džiaugtis pigesne produkcija – tai elektros kaina.
„Man tikrai labai liūdna pripažinti, kad Lietuva pagal elektros kainos dydį yra prie lyderiaujančių šalių. Tai yra aukščiausia kaina Europoje“, – įsiterpė D. Dundulis.
Jis sakė, kad produktai gali būti skirstomi pagal imlumą energetikai. Pavyzdžiui, duonos kepimas yra imlus energetikai, todėl viena iš išlaidų eilučių tenka dujų arba elektros sunaudojimui. Taigi maždaug prieš dvejus metus, kai dujų ir elektros kaina buvo pakilusi, kepyklos savo produkciją turėjo branginti dešimtimis procentų tam, kad įtilptų į savikainą.
„Mūsų problema ta, kad mes nesame elektrą generuojanti šalis. 2022 metais mes importavome 78 proc. elektros energijos ir tik 22 proc. buvo pagaminta Lietuvoje. Šiais metais jau turime virš 50 proc., o tai lemia spartus atsinaujinančių išteklių vystymasis“, – sakė V. Janulevičius.
