Ministerija turi užmojų
Šia tema laidoje „Noriu faktų“ diskutavo UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis ir aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Pasak jo, tvarumas pirmiausia – tai perteklinio vartojimo neturėjimas.
„Tvarumas „kalba“ apie sąmoningus veiksmus ir kartais netgi nepasidavimą rinkodarai. Mūsų karta turbūt susiduria su tuo, kad vartojimas yra dalis statuso kūrimo, o tvarumas signalizuoja apie sąmoningą vartojimą“, – savąjį tvarumo suvokimą pateikė S. Gentvilas.
D. Dundulis patikino niekada nebuvęs „didelis“ vartotojas, o labiau laiko tvarumo propaguotojas, kas gali netgi turėti tiesioginės įtakos taršai. Čia jis netgi sukritikavo savivaldybių tarnautojus, kurie renkasi į susitikimus vykti atskirais automobiliais.
„Svarbiausia, kad žmonės savo vartojimu nesuvartotų planetos ir jai nekenktų“, – pabrėžė jis.
Ministro pastebėjimu, kiekvienais metais tiek viešasis sektorius, tiek verslas tobulėja suvokiant ir įgyvendinant tvarumą.
„Mes gebame atsisakyti perteklinių dalykų. Daugelis rodiklių rodo, kad vartojimas mažėja, korovirusas distancinį darbą padarė negrįžtamu. Man atrodo, kad daugelis institucijų persiorientavo, nes taip yra patogiau. Pavyzdžiui, po Covid-19 ministerijoje trečdaliu sumažėjo patalpų skaičius, nors jų vis dar yra perteklius. Kolektyvą reikia grąžinti dėl kolektyvinės dvasios, o ne dėl to, kad yra būtinybė“, – tikino S. Gentvilas.
Anot jo, Aplinkos ministerija yra užsibrėžusi už vienerių dvejų metų tapti klimatui neutralia institucija, kas susiję su tiesioginiu vartojimu – elektra, šildymu ir transportu.
Reikalavimai elektromobilių įkrovimo stotelėms
Elektromobiliai Lietuvoje jau seniai nebėra naujiena, tačiau jų aptarnavimo galimybės vis dar kelia diskusijų. Šiuo metu galioja Aplinkos ministerijos reikalavimas, kad statant, modernizuojant arba kapitališkai rekonstruojant gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus, jų parkavimo aikštelėse elektromobilių įkrovimo prieigų turi būti įrengta ne mažiau kaip 20 proc. nuo bendrų automobilių stovėjimo vietų skaičiaus.
„Kai kam tai iš tiesų yra iššūkis, ar tai būtų naujos statybos daugiabučio aikštelė ar miesto gatvės plėtra, nes tokių parkavimo vietų įrengti reikia pakankamai daug. Atrodytų, kad gal toks spaudimas iš valstybės institucijų yra per ankstyvas, tačiau tai yra infrastruktūros prieinamumo klausimas. Kai atsiranda infrastruktūra – atsiranda ir vartotojas“, – pabrėžė S. Gentvilas.
D. Dundulis patikino, kad prie visų 120 parduotuvių yra numatyta įrengti elektrinių automobilių įkrovimo stoteles ir šis procesas pamažu juda į priekį. Jų poreikis nustatomas pagal vienos ar kitos prekybos vietos dydį.
„Mes neturėjome priverstinės nuostatos tą daryti, nekalbant apie naujai atsidarančias parduotuves“, – detalizavo jis.
Anot D. Dundulio, statant pirmąsias elektrinių automobilių įkrovimo stoteles, maždaug prieš trejus metus, klaidų nebuvo išvengta. Jis remdamasis savo patirtimi patikino, kad įkrovimo stotelės reikalauja didelio galingumo.
„Mes norėjome išbandyti elektrinį sunkvežimį. Pasirodo, norint jį pakrauti per keletą valandų reikia 70 kilovatų įvado. O tai kainuotų apie keliasdešimt tūkstančių. To nedarėme. Mes naudojame apie 100 sunkvežimių ir tam reikėtų 7 megavatų. Tai, kad į sandėlius galėtume atvesti tiek elektros, mums kainuotų nuo 6 iki 10 mln.“, – kalbėjo laidos pašnekovas.
Jis taip pat nusistebėjo tuo, kad kuriant tvarumą žiūrima į vieną pusę, o į kitą visai nekreipiama dėmesio.
„Dažniausiai norint padidinti galingumą naudojami aliuminiai kabeliai, kurie yra vieni didžiausių taršos šaltinių. Tai koks čia tvarumas?“, – garsiai svarstė D. Dundulis.
Europa taip pat kelia reikalavimus
S. Gendvilas sakė, kad Lietuva, kaip maža valstybė, negali aplinkosaugos standartų užkelti per aukštai, nes tokiu atveju gamyba tiesiog gali pasitraukti į kitas valstybes. Pasak ministro, Europa, kaip kontinentas, keldama savo aplinkosauginį standartą nukentėjo, nes taršiosios pramonės išsikraustė į Braziliją, Indiją arba Bangladešą.
Nuo šių metų Europos Sąjunga pradėjo skaičiuoti CO2 pėdsakus. Kiekviena ES valstybė turi apskaičiuoti tris taršiuosius elementus, kurie importuojami ir pradėti rinkti statistiką. Lietuvoje tai atlieka Aplinkos apsaugos agentūra.
„Tai yra daroma dėl to, kad norima apginti Europos pramonę. Jeigu Europoje keli standartą ir, tarkim, negali konkuruoti su indišku plienu, tai jį importuodamas įvertini, kiek buvo išmesta CO2 toje liejykloje. Ir jeigu ten yra labai daug taršos, tu tuomet moki importo mokesčius tam, kad Europos pramonė išliktų konkurencinga“, – kalbėjo aplinkos ministras.
Anot jo, nuo 2026 metų sausio ES pradės veikti anglies dioksido apskaitos mechanizmas ir už importuojamus produktus bus pradėti imti mokesčiai.
D. Dundulis pasidalino savo patirtimi ir pastebėjo, kad Lietuvoje priimama labai daug įvairių reikalavimų, kurie net nėra taikomi, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje.
„Taip išeina, kad jūs priimdami tuos reikalavimus netgi duodate kaimynams ir uždirbti, o mūsų gyventojai dėl to perka brangesnes prekes. O po visi stebisi“, – nuomonę išsakė pašnekovas.
Maisto atliekų rūšiavimas sostinėje keisis
Dar vienas verslui jautrus, tačiau prie tvarumo kūrimo prisidedantis klausimas yra pakuotės mokestis. D. Dundulis tikino prieš ketverius penkerius kilus ažiotažui dėl to jis pasidomėjo situacija kaimyninėse šalyse. Ir ten toks didelis jis nebuvęs, tai, anot jo, sukuria nelygias konkurencijos galimybes.
Ministras S. Gentvilas į šį klausimą pažvelgė per atliekų tvarkymo prizmę. Jo manymu, Lietuva šioje srityje yra padariusi milžinišką pažangą. Vienam iš Indijos spaudos kanalų paklaustas, kas yra Lietuva, ministras atsakė, kad tai kraštas, kur dieną eidamas nepamatysi šiukšlės.
„Atliekų surinkimo sistema iš esmės veikia. Visuomenė yra brandi tiek, kad rūšiuotų, ir apskritai šiukšlinimo mastai yra mažesni. Daugiausia jų aplink garažų bendrijas, kur vykdomos autoservisų veiklos ir atsikratoma statybinių atliekų. Su kuo vis dar turime kovoti. Tačiau mes turime atliekų deginimo jėgaines, automatines rūšiavimo linijas, bet reikia eiti toliau“, – patikino pašnekovas.
Abejingų nepaliko dar vienas žingsnis atliekų tvarkyme – tai maisto atliekų rūšiavimas. Pasak D. Dundulio, ši idėja nėra bloga, tačiau jis vis dar abejoja dėl jos galutinio išpildymo.
„Reikia matyti, kaip viskas vyksta pačioje rūšiavimo vietoje. Jeigu tikrai maistą „išgaudo“ ir viskas vyksta sklandžiai, tai yra fantastika“, – savo nuomone dalinosi pašnekovas. Bet dar pridūrė: „Tačiau kovojome su plastikiniais maišeliais parduotuvėse, o dabar vėl dedame į maišelius“.
Ministras pritaria, kad plastikiniai maišeliai nėra geras sprendimas ir Vilniaus jis nevadina pavyzdžiu. Anot jo, ministerija yra suteikusi ne vieną milijoną, kad požeminiuose konteineriuose maisto atliekų rūšiavimui atsirastų atskira sekcija.
„Vilniuje sistemą mes finansavome visai kitaip, kad savivaldybė gyventojams turi suteikti galimybę maisto atliekas rūšiuoti kiemuose atskirose sekcijose. Kadangi visos procedūros laiku nebuvo padarytas, viskas metama į bendrą atliekų konteinerį“, – paaiškino S. Gentvilas.
Tačiau per metus maisto atliekų rūšiavimo plastikiniuose maišeliuose sostinėje nebeliks. Ministras patikino, kad šioje srityje yra pagirtinai besitvarkančių savivaldybių – to pavyzdžiu galėtų būti Alytus. Tačiau jis apgailestavo, kad Kauno savivaldybė į tai visiškai numojusi ranka.
S. Gentvilas patikino, kad šiais metais ir toliau kuriant bei įgyvendinant tvarumą planuojama nuveikti daug, tačiau vieną prioritetinių dalykų jis įvardijo grįžimą prie medinės statybos. Nuo šių metų lapkričio 1 d. statant naujus visuomeninės paskirties pastatus, finansuojamus valstybės ir savivaldybių biudžetų ar tarptautinės finansinės paramos lėšomis, bus privaloma panaudoti bent 50 proc. medienos ir kitų organinių medžiagų iš atsinaujinančių gamtos išteklių pagrindu pagamintų statybos produktų.
Taip pat, pasak ministro, didelės investicijos numatomos vandentvarkos pertvarkai, ypač nuotekų sistemoms, miestuose.
„Man atrodo, kad šiais metais tai bus esminis lūžis“, – pabrėžė jis.
